Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Robertas Keturakis: egzistencinės gelmės-viršūnės (II)

Portretas.
Rašytojas Robertas Keturakis. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Gediminas Jankus tęsia Roberto Keturakio kūrybos analizę, kviesdamas gerai įsiskaityti į neseniai po bemaž dviejų dešimtmečių pas skaitytojus sugrįžusį papildytą rašytojo romaną „Kulka Dievo širdy“.

Tai – herojiškas himnas, kurį R. Keturakis sukūrė tūkstančiams pasiryžėlių, žuvusių už Tėvynės Laisvę, jų kančią ir pasiaukojimą įprasminantis paminklas.

Garbė jiems! – šauks tribūnose, –

Šventi jų idealai.

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę…

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,

Giedos vėl himnus laisvei;

Tik saugok juose, Viešpatie,

Tai, ką krauju mes laistėme.

Partizanas, poetas Jurgis Urbonas-Lakštutis (1924–1948). Eil. „Fariziejams“, 1947 m.

Prisilietus prie Roberto Keturakio naujausių poezijos rinkinių, būtina kalbėti ir apie jo prozą, kuri ne mažiau gelminga, itin savita ir, be abejo, gilių meditacijų bei egzistencinės pajautos prisodrinta. Tai romanas „Kulka Dievo širdy“, kurio pirmasis leidimas pasirodė prieš aštuoniolika metų (Kaunas: „Nemunas“, 2002), o neseniai išleistas antrasis papildytas leidimas (Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2020). Paminėtinas ir „pasakų suaugusiesiems“ rinkinys „Ahasferas“ (Kaunas: „Atmintis“, 2005); derėtų jas vadinti novelėmis, kuriose atsiskleidžia autoriaus sugebėjimas kiek romantiškai, nevengiant alegorijų, simbolių kalbėti apie amžinąsias vertybes ir pasirinkimo galimybę. Garsusis filosofo Søreno Kierkegaardo „Arba-arba“ (etinė ar religinė gyvenimo stadija) tose „pasakose“ tampa išbandymu personažams, ir jų pasirinkimas dažnai būna komplikuotas, susijęs su vidine kančia bei egzistencine ribine situacija. Tačiau galiausiai daugelį novelių nutvieskia vilties ir amžinosios būties šviesa.

Vis dėlto esminis, galima sakyti, programinis R. Keturakio prozos kūrinys yra „Kulka Dievo širdyje“, paliečiantis skaudžią ir tragišką pokario Lietuvos partizanų kovos temą, įtaigiai atskleidžiantis pasiaukojimo už Tėvynės Laisvę motyvus, didvyrišką ryžtą kovoti, dramatiško idealizmo kupiną sąmoningą žengimą į mirtį. Ištikimybė priesaikai, ištikimybė kovos draugams, ištikimybė Laisvės idėjai. Bet tai tik svarbiausios įtempto siužeto temos, autorius daug giliau ir išsamiau analizuoja, tyrinėja herojų pasirinkimo motyvus, egzistencialistų keltus moralinės atsakomybės klausimus. Nuolat balansuojama ties „ribinių situacijų“ linija, kai būtina apsispręsti – besąlygiška žūtis, kaip aukšto sąmoningumo ir patriotinių idealų triumfas, arba išdavystės ir nužmogėjimo šuntakis.

Romanas bendrame lietuviškų skaitalų fone, be abejo, išsiskiria, jis stūkso sunkiai pasiekiamoje viršūnėje, nutviekstoje gilių filosofinių apmąstymų ir skaudžių atsivėrimų šviesos. Tai itin reta mūsų literatūroje filosofinė proza, primenanti nebent prancūzų egzistencialisto Jeano-Paulio Sartre’o kūrinius. Herojai savo aukštų tikslų siekia būtent pasitelkdami egzistencinį mąstymą, egzistencinę elgseną. Tačiau R. Keturakis juos vaizduoja itin dramatiškoje situacijoje, kada pasirinkimas tėra vienintelis – didvyriška žūtis, tad ir egzistencinės apystovos, egzistencinė elgsena persunktos visa apimančia kančia, stingdančiu širdies skausmu, dvejonėmis ir nelauktu išsivadavimu – dvasios nušvitimu. Nušvitimu, kai mirties baimę pakeičia įniršis ir panieka budeliams, kai kankinimai ir kūno kančios slopsta, suvokus savo ir gentainių teisumą, pranašumą prieš atėjūnus okupantus.

Knygos viršelis.Tematika „Kulka Dievo širdy“ primena prozininko Petro Venclovos novelių romaną „Grumtynės“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2019), kuriame taip pat kalbama apie pokario partizanų kovą, tačiau savo filosofine giluma ir stilistika R. Keturakis artimesnis Vytauto Martinkaus epiniam romanui „Tavo bažnyčios rūsys“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). V. Martinkaus romanas – daugiasluoksnis, sudėtingas epinis pasakojimas, su labai ryškia istorizmo gija. Tačiau bene svarbiausias rašytojo pasiekimas – tautinio tapatumo paieškos. Būtent tokiomis paieškomis (ir atradimais) pasižymi ir R. Keturakio kūrinys. Be abejo, „Kulka Dievo širdy“ – ne epas, ne giminės istorija, siekianti gilią senovę, jame apsiribojama vienu laikotarpiu, itin tragišku mūsų tautai.

Visą dėmesį sutelkęs ujamos dvasios stiprėjimo, praregėjimo analizei, nužmogėjimo ir žiaurumo scenoms, autorius tautinio tapatumo problematiką iškelia į naujas aukštumas, nes tasai tapatumas patikrinamas krauju ir kančia („Vadinasi, vis dėlto yra ryšys tarp kančios ir laisvės, tarp skausmo ir idėjos?“).

Tie naktiniai suėmimai ir tardymai, tos griežto sukirpimo uniformos su galifė išsikišimais lyg dinozaurų raginėm ataugom… tie urvai, tie SOBAČNINKAI, panašūs į viduramžių kompračikosų apvalkalus, ta budelių tūžmastis, kai kūnas imamas ardyti su mazochistiniu įkvėpimu, tie nesikeičiantys vadų veidai, mauzoliejai, visa girdinčiųjų ir matančiųjų mitas – tai vis labiau į jų nervus įsiskverbiančios baimės ženklai. Jie bijo realybės kaip piktoji dvasia paskutinių grumtynių pasaulio istorijos pabaigoje.

Panašių pamąstymų, skaudžių atsivėrimų tarp sadistų kagėbistų tardymų ir kankinimų romane yra nemažai. Palaipsniui atskleidžiama tokia nepalaužiama suimto Laisvės kovotojo dvasios stiprybė, tokia tvirta valia („Tik vieno prašau: kaip nuščiūva skausmas, tegu taip nuščiūva ir baimė“), kad palaipsniui suvoki, kokį herojišką himną rašytojas sukūrė tiems tūkstančiams pasiryžėlių, žuvusių už Tėvynės Laisvę, sukūrė jų kančią ir pasiaukojimą įprasminantį paminklą.

Žodinį paminklą, kuriame filosofiniai apmąstymai kaitaliojasi su trūkinėjančiu siužetu, pasakojančiu skirtingas jaunuolių abiturientų, paskui savo mokytojus išėjusių į miškus kautis su priešu, ar patyrusių partizanų pasiaukojimo ir žūties istorijas. Siužetas įvairuoja, tačiau knygos kompozicija vientisa. Gal dėl to ir ilgesni pasvarstymai ar personažų atsivėrimai, jų charakteristikos nesukelia nuobodžio ar noro praleisti kokią pastraipą.

R. Keturakio stilius originalus, savitas, nė iš tolo neprimenantis kai kurių nūdienos romanistų „rašto žinovų“ tuščio tarškėjimo ar išprotautų schemų, kuriose telpa viskas, pradedant Biblija ir baigiant specifiniais įrašais „ant sienų“.

Stovi prie kunigaikščio paveikslo.
Rašytojas Robertas Keturakis. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Filosofas Martinas Heideggeris tokią literatūrą mandagiai vadino „šnekalais“, tačiau kai kuriems postmoderną mėgdžiojantiems mūsų literatams geriausiai tiktų „plepalai“, „tauškalai“ ar nūnai vis plačiau naudojamas terminas „šūdmala“. Sijonuotos literatūrinės divos – daktarės mengelės – lupinėjančios odą skaitytojui ar lindinčios božegraikų buduaruose, naktipuodžių filosofija springstantys provincijų atmorozų kronikieriai ir t. t. ir t. t. gyvai primena knibždantį pandemoniumą. Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas visa tai vadina „iškreiptos sąmonės sutemomis“.

Belieka atsidusti. Nes tas sutemas keletą dešimtmečių nenuilstamai gamino ir apyvarton diegė visas būrėlis pašauktųjų literatūros kritikų paternalijų ir matronijų. Jie mums bruko cinizmo ir dūlėsių estetiką, tuštumos ir anapusinio niekio sampratą, tyčiojosi iš idealizmo, romantinių aspiracijų, tautinių idealų ir liaupsino būtent savo keliamų, „tinkamų“ autorių kūrinius.

Viena jų, arši matronija Jūratė Sprindytė, dūsavo, neva mes (!) visada ilgimės kūrinių su mažiau tezinio, moralinio ar pseudofilosofinio pamušalo, taip supeikdama ir suniekindama R. Keturakio „Kulką Dievo širdy“. Literatūros matronijai „patriotinė patetika“ labai nepatiko. Romaną ji apibūdino kaip „dozę patetikos ir banalumo“. Ši niekuo nepagrįsta „charakteristika“, primenanti užsakomąją rašliavą, karts nuo karto panašių matronijų ar patermalijų pakartota, nustūmė bene geriausią šios tematikos kūrinį į literatūros paraštes.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Įdėmiai lyginau abu romano leidimus. Antrasis, papildytas, išleistas šiais metais, yra dar gilesnis, filosofinės temos ir raiška – dar įdomesnės. Įsivyrauja pranašiškas kalbėjimas, ypatinga šviesa sutviska ontologinė sąmonė. Asmenybės heroizmas ir auka dabar suvokiami kaip to laikotarpio būtinybė, atsakant į neregėtą okupantų žiaurumą.

Pokaris gramzdino žemiau žmogiškumo – į sužvėrėjimą. Baisuma gręžėsi iki sapnų, sugniaužiančių širdį, blaškančių vaiko kūną lyg epilepsijos priepuolyje, ir Motina turėdavo ilgai spausti glėbyje, kad pasaulis vėl sugrįžtų – truputį jaukesnis ir patikimesnis.

Motina. Naujame romano leidime didelis naujas skyrius skirtas būtent Partizano Motinai. Seniai neteko skaityti tokios išjaustos, iš širdies gelmių sklindančios Meilės giesmės Mamai. Ji ir kenčianti, sielvartaujanti, globianti savo vaikus, tokius gležnus, jaunučius, einančius kovoti, žengiančius į tikrą pražūtį. Drasko jos širdį sielvartas, bet kartu ir supratimas, kad kitaip nebus, kad jos vaikų mirtis už Tėvynę yra kilniausia ir gražiausia auka.

R. Keturakio romanas gražina mums ujamas tikrąsias vertybes – idealizmą, moralę, pasišventimą. Be jokių postmoderno įmantrybių, paneigdamas absurdo ir anapusinio niekio kultą, rašytojas visa jėga kalba apie tikėjimą, Dievą, maldą. Jo herojai meldžiasi nuolat. Motina meldžiasi už savo vaikus ir visus, kovojančius už Tėvynę.

Sūnus atsimerkė ir drėgna plaštaka palietė Motinos veidą.

Neliūdėk, Mama, – tyliai tarė jis. – Juk tu meldiesi už mane…

Ji norėjo pasakyti: „Pragaro apsuptis yra tokia baisi, kad mūsų maldos nepasiekia Dievo, ir aš liūdžiu, kad pagimdžiau tave mirčiai… net negalėsiu Tau užmerkti akių ir uždegti prie tavo kapo žvakės – mažytės savo meilės švieselės…“

Bet ištarė tik penkis žodžius:

Aš visada būsiu su tavimi.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.