2022 05 16

Arvydas Kšanavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Romą Kalantą prisimenant

Antisovietinės manifestacijos, kilusios po R. Kalantos žūties, dalyviai Kauno Laisvės alėjoje. 1972 m. gegužės 18 d. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

„Kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų? Geriau jau aš pats save ir iškart... Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė“, – prieš dramatišką mirtį samprotavo devyniolikmetis vakarinės mokyklos moksleivis iš Vilijampolės Romas Kalanta.

1953 m. vasario 22 d. Alytuje gimusio jaunuolio pasirinkta protesto forma sukrėtė lietuvių tautą: lygiai prieš 50 metų, 1972 m. gegužės 14-ąją, jis susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje priešais anuometinį vykdomąjį komitetą, esantį Laisvės alėjoje. Atsižvelgiant į architektūrinės erdvės kompoziciją, dar būtų galima pasakyti, kad susidegino ir priešais Muzikinį teatrą, kuriame 1940 metais buvo paskelbta sovietų valdžia Lietuvoje.

Apsipylęs benzinu iš trijų litrų stiklainio R. Kalanta sušuko: „Laisvę Lietuvai!”

Tuo tarpu pritariantys okupaciniam režimui sluoksniai įvairiais būdais bandė įtikinti žmones, jog jaunuolio iššūkis totalitarinei santvarkai nėra politinė akcija. Tam tikslui sudaryta psichiatrų komisija 1972 m. gegužės 19 d. viešai pareiškė: R. Kalanta sirgo šizofrenija, todėl negalėjo valdyti savo veiksmų bei suvokti jų reikšmės. Taigi sovietų valdžia norėjo įpiršti mintį, kad vakarinės mokyklos moksleivio susideginimas – psichikos ligonio poelgis. Tik 1989 metais, atlikus pakartotinį R. Kalantos psichinės būklės pomirtinį įvertinimą, jis buvo reabilituotas. Nauja komisija konstatavo, jog „R. Kalanta buvo nekonformistiška asmenybė, ypač jautriai reaguojanti į savo vietą visuomenėje, į bet kokius neteisybės pasireiškimus, kuriuose išryškėja rigidiškas ir varžantis visuomenės požiūris į asmenybę“. Todėl, komisijos nuomone, jaunuolis „pasirinko savižudybę, galbūt įvertinęs ją kaip vienintelį savęs realizavimo būdą“. Savižudiško poelgio motyvaciją patvirtina ir R. Kalantos užrašų knygelėje rasti žodžiai: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Susideginimas tuo metu buvo žmonių sąmonėje suvokiamas kaip politinio protesto aktas. Jį, pavyzdžiui, pasirinko čekas Janas Palachas, protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos įsiveržimą į Čekoslovakiją 1968 metais. Po to – protestuojantys prieš JAV įsibrovimą į Vietnamą budistų šventikai. Neabejotina, visa tai turėjo įtakos R. Kalantai, mažiausiai pusę metų brandinusiam mintis apie savižudybę ir besidomėjusiam jos raiškos būdais.

Sovietų saugumo KGB reikalavimu 1972 m. gegužės 18 d. R. Kalanta buvo palaidotas slapta, laidotuves paankstinus dviem valandomis. Tokie valdžios veiksmai išprovokavo stichiškas kauniečių, daugiausia jaunimo, protesto akcijas. Gegužės 18–19 dienomis vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis, jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“ Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ ir panašiai. Pažymėtina, kad antisovietiniai neramumai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių Sovietų Sąjungos mastu. Valdžia prieš demonstruotojus be milicijos metė ir desantininkų bei saugumiečių būrius. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų – 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 33 asmenys patraukti administracinėn, šeši – baudžiamojon atsakomybėn.

Nežinomas autorius, Romo Kalantos portretas (1970 m.). Kauno IX forto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Istoriko Kastyčio Antanaičio teigimu, visi kaltinamieji „buvo teisiami ne politiniu pagrindu, o tiesiog už viešosios tvarkos pažeidimus ir chuliganišką elgesį, trikdžiusį miesto ramybę ir gyventojų rimtį. Teismo metu buvo nuolat akcentuojama, kad šie asmenys yra žemo išsilavinimo, linkę į alkoholizmą, kai kurie jau teisti, neturi aukštų siekių ir negalvoja apie gyvenimo prasmę. Sovietinė valdžia skelbė, kad neramumus kėlė tik „visuomenės padugnės“, ir nei studentai, nei aktyvūs komjaunimo nariai, nei inteligentija šiose demonstracijose nedalyvavo. Nors tarp demonstrantų buvo daug studentų, jų „nusikaltimo“ valdžia oficialiai neafišavo. Daugelis šių studentų buvo tyliai pašalinti iš aukštųjų mokyklų“.

Tuometinė sovietinė respublikos vadovybė Maskvai visais būdais stengėsi pabrėžti, kad Kauno įvykiai – tik įžūlus ilgaplaukių hipių ir jiems prijaučiančiųjų chuliganizmo pasireiškimas, neturėsiantis jokių neigiamų politinių padarinių. Visgi Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, po maištaujančios jaunuomenės išsišokimų dalyvavęs Kauno partinio aktyvo susirinkime, tarsi nujausdamas artėjančią grėsmę bendražygiams pabrėžė: „Pamatysime, dabar šitas smradas (t. y. smarvė – A. K.) iš Kauno nueis per visą Lietuvą!“

Pranašišką reikšmę įgavo šie žodžiai. Mat gyvojo fakelo prometėjiška energija, užsiplieskusi Kaune, iš tiesų nuvilnijo per visą Lietuvą, įkvėpdama laisvės viltis, skatindama lietuvius vėl pakilti kovai už nepriklausomą Tėvynę. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytaus, Marijampolės, Telšių, Utenos ir kituose rajonuose žymiai padaugėjo antiokupacinių ir antirusiškų atsišaukimų bei R. Kalantai skirtų eilėraščių platinimo atvejų. O svarbiausia – suaktyvėjo jaunimo nacionalinė opozicija pavergėjui: kūrėsi įvairios pogrindinės organizacijos („Laisvoji Lietuva“, „Lietuvos išlaisvinimo komitetas“, „Laisvę Lietuvai“), kurių nariai platindavo antisovietines proklamacijas, viešose vietose rašydavo antisovietinius šūkius, keldavo trispalves tautines vėliavas. Pagrindinis organizacijų siekis – Lietuvos išstojimas iš Sovietų Sąjungos sudėties.

Informacija apie R. Kalantos protestą ir politines maištaujančios jaunuomenės akcijas prasiskverbė ir pro „geležinę uždangą“. Apie lietuvio auką kalbėjo ir rašė daugelio laisvojo pasaulio valstybių žiniasklaida. Išeivijos lietuviai iškart po susideginimo R. Kalantą paskelbė nacionaliniu didvyriu, palygindami jį su kunigaikščiu Margiriu. Antai poetas Henrikas Nagys 1972 metais „Aiduose“ rašė: „Romas Kalanta (…) pasirinko tą pačią ugnies mirtį, kaip Pilėnų karžygiai. (…) Savo tragiška auka jis įrodė, kad Pilėnų dvasia mūsų tėvynėje tebegyvena, kad tebėra jaunų žmonių, kurie, laisva valia pasirinkdami mirtį, nori priminti pasauliui savo pavergtos šalies likimą.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pažymėtina, kad, nepaisant sovietinės valdžios mėginimų diskredituoti R. Kalantą, jis lietuvių politinėje-kultūrinėje sąmonėje užėmė pagrindinę rezistencijos simbolio vietą, o nonkonformistinė maksima „Laisvę Lietuvai“ tapo antisovietinio sąjūdžio programiniu šūkiu. Taip pat reikėtų pažymėti, kad jaunimo pasipriešinimo sistemai formų įvairovė atliko labai svarbų vaidmenį toliau didėti pasipriešinimo pagreičiui.

Be to, kaip taikliai rašė istorikas K. Antanaitis knygoje „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“, „gal ir sunku visus reabilituoti ir apdovanoti, nes dauguma 1972 metų gegužės įvykių dalyvių buvo mušami ir persekiojami be jokio teisminio nutarimo, kiti buvo apkaltinti chuliganizmu (…), tačiau nesuprantama, kodėl iki šių dienų niekas neparėmė KGB pjudytų, iš aukštųjų mokyklų, darbo ar net ir Lietuvos išvarytų žmonių. Niekas negrąžins sulaužytų ir valstybinio smurto prislėgtų gyvenimų, vis dėlto 1972-ųjų metų karta nusipelno ne mažesnės pagarbos nei kitos su svetimšalių priespauda kovojusios lietuvių kartos.“