2021 09 29

Tomas Taškauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Romanas „Akys chimeros“ – daug juoko ir šiek tiek ašarų

„Vagos“ nuotrauka

Sandra Bernotaitė, „Akys chimeros“. „Vaga“, 2021 m.

Viename iš savo pamąstymų apie literatūrą Marcelis Proustas yra pavadinęs rašytojus vertėjais, nes jų užduotis ir pareiga yra ne išradinėti, o pasinaudojant savitu stiliumi išversti santykius tarp įvairiausių daiktų, įspūdžių ir pojūčių, kuriuos mums teikia tikrovė. Savo naujausiu istoriniu romanu „Akys chimeros“ Sandra Bernotaitė parodo, kad yra talentinga vertėja.

Apie ką yra šis romanas? Tai istorija apie dviejų žmonių istorijas, aptariamas artėjančio pasaulinio karo akivaizdoje. Pagrindiniai knygos veikėjai, kaip kontrastingai juos apibūdina autorė, yra moteris su praeitimi ir vyras be ateities – Salomėja Nėris ir Jonas Aistis. Ir pats romanas yra tarytum šių ryškių asmenybių meniniai portretai, tapomi labai konkrečiomis aplinkybėmis – abu poetai susitinka 1939-ųjų liepos 25-ąją dieną garlaivyje „Klaipėda“, kuriuo į ekskursiją Gelgaudiškio link išplaukia Lenkijos ir Lietuvos rašytojų sąjungų atstovai.

Savo pagrindinių veikėjų paveikslams – tiek išoriniams, tiek vidiniams – detalizuoti rašytoja nepagailėjo laiko, išmonės ir humoro, antai kaip pristatomas pirmą sykį romano veiksme pasirodantis J. Aistis, p. 36: „[…] antai atšliaužiąs dar vienas lietuvių poetas, leisgyvis po vakarykštės. Vienas kolega rašytojas jį pavadino užpešiotu žvirbliu, o šįryt žvirblelis atrodė ne tik užpešiotas, bet dar ir pervažiuotas.“

Knygos pasakojimui būdingas mikrosiužetas – veiksmas chronologiškai plėtojamas vieną dieną, vyksmas daugiausia pagrįstas tiesiog ekskursijos dalyvių bendravimu, diskusijomis, vidiniais monologais plaukiant garlaiviu. Vis dėlto kiekvienas iš dvidešimties romano skyrių pabaigiamas mažyte peripetija, kuri išlaiko skaitytojo dėmesį. Aiškiai apibrėžtą laiką atliepia ir apribota erdvė – didžioji veiksmo dalis vyksta garlaivyje „Klaipėda“ (skaitydamas ir pats gali pasijausti lyg vienas iš plaukiančiųjų).

Kita vertus, lenkų ir lietuvių rašytojų susitikimas autorei leidžia įtraukti į vyksmą visą puokštę spalvingų veikėjų (p. 18: „Greičiau negu tūringas kūnas, rodos, atlekia didelis veidas, įrėmintas žilomis bangomis […]“– tokie žodžiai adresuojami į ekskursiją S. Nėrį prikvietusiai Sofijai Čiurlionienei). Į romaną išradingai įtraukiamos tarpukario spaudos ištraukos, atkuriama autentiška tarptautiniais žodžiais alsuojanti to meto kalba.

Tačiau neapsistokime ties mizanscena, kad ir kokia stilinga bei įdomi ji būtų (romano stilių gerai atliepia knygos viršelis, todėl šiuo atveju galima daryti išimtį gerai žinomai taisyklei ir spręsti apie knygą iš viršelio). Romano širdis, veiksmo dinamikos šaltinis slypi kitur – konfliktuose. Buvusių Abiejų Tautų Respublikos nacijų susitikimas autorei suteikia progą pagvildenti lietuvių ir lenkų konfliktą dėl Vilniaus krašto, kuris du kartus vos nesibaigia knygos veikėjų muštynėmis. Pastarasis išorinis konfliktas atliepia ir daug gilesnę odi et amo – meilės ir neapykantos – dinamiką tarp pagrindinių knygos veikėjų – S. Nėries ir J. Aisčio. Įdomu pastebėti, kad nors romane daugiau pasakojama iš S. Neries perspektyvos, kūrinio pavadinimui pasirinkta būtent J. Aisčio knygos parafrazė.

Poetas, vertėjas Tomas Taškauskas. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Beje, šiandien, kai S. Nėries kūrybą yra linkstama atmesti remiantis ideologiniais argumentais, o ne literatūrine verte, S. Bernotaitė nebijo žengti drąsų žingsnį ir įsijausti į moters su praeitimi poziciją labai asmeniškai, tarytum autorės balsu kalbėtų pati poetė, kaip paaiškėja iš paskutinių romano sakinių, p.  294: „Teliko tai užrašyti. Pasirašyti vardu: Salomėja Nėris.“

Žvelgiant giliau, pagrindiniai veikėjai, S. Nėris ir J. Aistis, atstovauja moteriškajam ir vyriškajam poliams, moteriškajai ir vyriškajai perspektyvoms politikos, kultūros, meno, visuomenės klausimais. Tai suteikia romanui universalumo – tikriausiai rašytojais ar tarpukariu besidominčių žmonių ratas būtų vienoks, o štai tapatybės klausimai, vyrų ir moterų pasaulių skirtumai bei panašumai – svarbūs daug platesniam skaitytojų ratui. Beje, atliepiant tarpukario aktualijas, vyrų ir moterų erdvės romane gana stipriai atribotos, nors vaizduojama ir keletas moterų, įskaitant ir S. Nėrį, kurios tas užtvaras įveikia ir tai darydamos kelia klausimų, kurie nuolatos skamba ir šiandienos viešojoje erdvėje – ką iš tiesų reiškia būti moterimi? Menininke, motina, žmona? Kaip šie vaidmenys atskleidžia ir apriboja moterį?

Šių vidinių moteriškos tapatybės konfliktų aktualumas parodo, kad naujausio autorės romano medžiaga nėra vien praeitis – knygos veikėjų mintyse ir diskusijose yra įsismelkusi ir dabartis, keliami klausimai, atsakymai į kuriuos nulems mūsų kaip civilizacijos ateitį.

Šią laikų – praeities, dabarties, ateities – samplaiką liudija ir dar vienas romano elementas – artėjančio pasaulinio karo šmėkla, kelis kartus užklystanti į romano veikėjų diskusijas (p. 131: „Ir ką darytum, patikėjęs, jog rytoj driokstelės visu baisumu karas? Bėgtum į slaptavietę? Raustum apkasus? Iš kurios pusės gintis? Seniai nebeaišku. Provizijos užsipirksi – kuriam laikui tos dešros su konservais laikys?“). Skaitydamas šiuos klausimus labai gyvai prisiminiau Krymo okupacijos pažadintą latentinę karo, mūsų šalies okupacijos grėsmę, kuri daugelio lietuvių tikriausiai neapleido ne vieną mėnesį. O su dabartinėmis provokacijomis Baltarusijos pasienyje, regis, ir vėl iškyla į paviršių…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kuo dar įdomus šis istorinis romanas? Nors tai rimta knyga, kalbanti apie aktualias temas, kiekvienas puslapis suteikia skaitytojui progą nusijuokti ar bent nusišypsoti, rašytojų bendravime daug juokingų situacijų, žodžių ir įvaizdžių žaismų, netikėtų nesusikalbėjimų, pavyzdžiui, p. 154: „[…] Rašytojo pareiga – būti su liaudimi, ypač jai sunkią valandą. Kaip mes jam plojom stovėdami, ir kaip jis pakėlęs kumštį sušuko: „¡No pasarán!“ – Nopazaran? Aš jum tuoj duosiu nasran!“ – tokiais žodžiais S. Nėries, J. Aisčio ir vieno estų poeto diskusiją apie rašytojus nutraukia tvarkos denyje atėjusi daryti lietuvių rašytojų sąjungos pirmininko žmona.

Kalbant apie tai, kas truputį trukdo skaityti knygą, reikia paminėti leidėjų nenuoseklumą tvarkantis su išnašomis – kai kurios lenkiškos frazės, kurių knygoje gausu, lieka apskritai neišverstos arba nepaaiškintos, o kai kurios – pateikiamos su vertimu išnašoje, nors pati autorė jas išverčia toje pačioje pastraipoje. Jei knyga bus leidžiama antrą sykį, vertėtų tai pataisyti.

P. S. Pabaigoje, kaip sakoma, nomen est omen – vardai yra likimai. Atrodo, kad Sandra sudarė visai įdomią sandorą su istorija, su istorine medžiaga. „Akys chimeros“ prakalbina tarpukarį, suteikia progą nusijuokti, o gal ir nubraukti kelias ašaras – iš juoko, o gal ir išgyvenant S. Nėries emocijas. Lieka tik spėlioti, į kurias istorines epochas toliau keliaus autorės vaizduotė ir kokių – džiuginančių ir netikėtų – rezultatų tai atneš skaitytojams.