2022 02 09

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Romanas „Šindlerio sąrašas“ –  sukrečianti tūkstančio išgelbėtų žydų istorija

Rež. Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“ („Schindler's List“, 1993 m., JAV) kadras

Kas nėra matęs septyniais „Oskarais“ įvertinto režisieriaus Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“? Pasakojančio vokiečio Oskaro Šindlerio ir nuo Holokausto išgelbėtų daugiau nei tūkstančio žydų istoriją. Tačiau ar žinome, kad iš tiesų tai – australų rašytojo Thomo Keneally romano ekranizacija?

1982 m. pasirodęs kūrinys iš pradžių buvo pavadintas „Šindlerio laivu“ – kaip aliuziją į biblinį Nojaus laivą. Ir tik po dešimtmečio pasirodė kino ekranizacija pakoreguotu pavadinimu „Šindlerio sąrašas“, šią jaudinančią Antrojo pasaulinio karo istoriją plačiai išpopuliarinusi visame pasaulyje. 

Knygos pagrindinis herojus – Oskaras Šindleris, realiai egzistavęs asmuo, nacių partijos narys, gamyklų savininkas, nuo koncentracijos stovyklos išgelbėjęs daugiau nei 1100 žydų. Ne veltui ant jam dovanoto žiedo jidiš kalba buvo išgraviruotas užrašas: „Jei išgelbėji vieną žmogų, išgelbėji visą pasaulį.“

Pagrindinis romano veikėjas klastodavo įvairių dokumentų įrašus, pavadindavo moteris ir vaikus vertingais gamyklos darbininkais, meluodavo į gamyklas beldžiantiems SS karininkams. Įdarbindamas šimtus žydų savo gamyklose „Emalia“, o vėliau – „Brunnlitze“ ir neleisdamas jų išvežti į kitas koncentracijos stovyklas, išsaugojo per tūkstantį gyvybių. Nors darbo sąlygos nebuvo lengvos, tačiau nė vieno savo darbininko jis nesvarstė išduoti. 

Rašytojas Thomas Keneally ir knygos viršelis. Leidyklos „Jotema“ nuotrauka

Iš kur kyla „Šindlerio sąrašo“ – literatūrinės vaizduotės ne itin paveikto dokumentinio pasakojimo – įtaigos jėga? Be jokios abejonės, iš pagrindinio herojaus Oskaro Šindlerio charakterio – žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jeigu jai taikysime griežtus dorovinio elgesio kriterijus. 

Antra, knygos autorius, rašydamas romaną, rėmėsi išsamiais „Šindlerio žydų“ ir paties pagrindinio veikėjo prisiminimais bei kitais liudijimais apie jo veiklą. Vengdamas bet kokių didesnių įvykių prasimanymų, nes šie, pasak jo, sumenkintų tikrąją istorijos vertę. Kitaip negu kino filme, knygoje pateikta tolesnė – pokario – Šindlerio gyvenimo ir likimo istorija iki pat jo mirties. Taigi skirtingai nei daugelyje šiuolaikinių romanų, skaitytojai gali būti tikri dėl istorijos ir pagrindinių veikėjų gyvenimo autentiškumo. O tai, be abejonės, pasakojimui suteikia rėmus ir leidžia nenukrypti į išgalvotas meilės istorijas ar istorinių faktų manipuliacijas. Leidykla „Jotema“ siūlo susipažinti su romano „Šindlerio sąrašas“ ištrauka (knygą iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas).

Rež. Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“ („Schindler’s List“, 1993 m., JAV) kadras

Baigiantis skirstymui, rytinėje aikštės dalyje, šautuvais atskirti nuo lageryje liekančių kalinių ir pasirengę greitam išvykimui į Aušvicą, stovėjo 1400 suaugusiųjų ir 268 vaikai. Pemperas savo akimis matys ir įsimins šiuos skaičius, kurie nuvils Amoną. Nors jis tikėjosi kur kas didesnio skaičiaus, vis dėlto lageryje atsiras vietos ir kaliniams iš Vengrijos. 

Daktaro Blankės kartotekose Plašovo lagerio vaikai nebuvo taip tiksliai užregistruoti kaip suaugusieji. Daugelis vaikų abu sekmadienius slapstėsi, kartu su tėvais instinktyviai jausdami, jog jie dėl savo amžiaus ir dėl to, kad neegzistavo jokiuose lagerio dokumentuose, per atranką taps pirmutiniais taikiniais.

Olekas Rosneris antrąjį sekmadienį slėpėsi už barako perdangos. Drauge su juo visą dieną virš gegnių prasėdėjo dar du vaikai. Slėpdamiesi tarp menkų ryšulėlių su kalinių asmeniniais daiktais, jie kantriai tylėjo ir, bijodami net krustelėti, stebėjo aplink šmirinėjančias utėles ir žiurkes. Vaikai ne blogiau už suaugusius žinojo, kad esesininkai ir ukrainiečiai vengia panašių į šią slėptuvę vietų. Jie buvo įsitikinę, jog tokios vietos yra šiltinės židiniai, nes pats daktaras Blankė jiems pasakojo, esą šiltinės užkratą gali perduoti net menkiausia utėlės fekalija, patekusi ant žmogaus odos. Kai kurie Plašovo kalinių vaikai jau ištisus mėnesius gyveno netoli vyrų barako įrengtoje specialioje patalpoje, pažymėtoje užrašu ACHTUNG! TYPHUS („Atsargiai! Šiltinė!“ – red. past.).

Šį sekmadienį Amono suorganizuota sveikatos tikrinimo Aktion Olekui Rosneriui buvo kur kas pavojingesnė negu šiltinės užkratą perduodančios utėlės. Kiti vaikai, tarp kurių buvo ir dalis iš anų dviejų šimtų šešiasdešimt aštuonių tą dieną at- skirtų vaikų, šią Aktion iš tikrųjų pradėjo taip pat slėpdamiesi. Kiekvienas vaikas buvo išsirinkęs jam labiausiai patikusią slėptuvę, turėjusią užtikrinti saugumą. Vieniems labiau patiko po barakais iškastos duobės, kiti pasislėpė skalbykloje, dar kiti – pašiūrėje šalia garažo. Vienos slėptuvės buvo atskleistos lygiai prieš savaitę, o kitos – šį sekmadienį, todėl jos jau nebegalėjo suteikti prieglaudos.

Į aikštę netikėtai atvedė dar vieną grupę. Tai buvo tėvai, pažįstantys vieną ar kitą puskarininkį. Himleris buvo labai nepatenkintas tokiomis pažintimis, kurios, jo manymu, lagerį paversdavo mokyklos žaidimų aikštele, nes netgi SS oberšarfiureriai, vengdavę dalyvauti egzekucijose, turėjo savo numylėtinius. Kai kurie tėvai tikėjosi, kad dėl vaikų taip pat galima kreiptis į tokį juos pažįstantį esesininką. 

Praeitą sekmadienį vienas trylikametis našlaitis manė, kad jam pavojus negresia, nes per ankstesnius patikrinimus jį palaikydavo vaikinu. Deja, išrengtas jis nebegalėjo nuslėpti savo vaikiško kūno. Jam buvo įsakyta apsirengti, ir netrukus paauglys buvo priskirtas prie vaikų grupės. Tėvams kitame aikštės gale kažką šūkaujant į krūvą sugintiems savo vaikams, o iš garsiakalbių aidint sentimentaliai dainelei „Mammi, kauf mir ein Pferdchen“ („Mamyte, nupirk man arkliuką“), berniukas, vedamas neklystamo vaikiško instinkto, nevaržomai vaikščiojo nuo vienos grupės prie kitos, panašiai kaip raudonkepurė mergaitė Santarvės aikštėje. Kaip ir anos Raudonkepuraitės, šio berniuko niekas nė nepastebėjo. Panašus į suaugusį jis stovėjo drauge su kitais, girdėdamas aikštę užtvindžiusios nekenčiamos muzikos garsus ir į šonkaulius besidaužančios širdies ritmą. Tuomet suvaidinęs, kad jam staiga susuko vidurius, berniukas netoliese stovėjusio sargybinio pasiprašė leisti nubėgti į išvietę. 

Išvietės buvo už vyrų lagerio. Pasiekęs vieną iš jų, vaikas pasilypėjo ant duobės lentos, kur tuštindamiesi sėdėdavo vyrai. Tada, abiem rankomis įsirėmęs į duobės kraštus, nusileido į ją, bandydamas surasti atramą kojoms. Jis vos neužduso nuo bjaurios smarvės ir musių, kurių spiečius kaipmat nutūpė jam ant burnos, ausų ir nosies. Nusileidęs giliau ir pasiekęs duobės dugną, berniukas išgirdo balsus, kuriuos iš pradžių palaikė haliucinacija. Ar jie tavęs neseka? – paklausė vienas iš jų. Kad jį perkūnas! Juk čia yra mūsų vieta! – sušvokštė kitas. 

Iš viso duobėje slėpėsi dešimt vaikų.

Leidyklos „Jotema“ informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.