Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Romantikas lietuje

Vyras lietuje su skėčiu.
Clem Onojeghuo / Unsplash.com nuotrauka

Šis tekstas perpublikuojamas iš aštuntojo 2020 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Šiuolaikinės Anglijos viduriniosios klasės yra kone fanatiškai pamėgusios prausimąsi, dažnai jos entuziastingai pasisako ir už blaivybę. Dėl to niekaip nesuprantu, kodėl jos demonstruoja tokį paslaptingą nepalankumą lietui. Juk lietus, tas įkvepiantis ir žavus dalykas, ganėtinai tobulai suderina savyje šių abiejų idealų savybes. Mūsų filantropai veržiasi visur įsteigti viešąsias pirtis. O juk lietus ir yra viešoji pirtis, jį beveik būtų galima vadinti bendromis abiejų lyčių maudynėmis. Žmonės, ką tik išnirę iš šio didžiojo gamtinio apsivalymo, savo išvaizda turbūt neatrodo nei blizgantys, nei prakilnūs. Bet jei jau apie tai prakalbome, vargu ar daug žmonių atrodo prakilniai ką tik išėję iš pirties. Tačiau lietaus schema pati savaime reiškia didžiulį apsivalymą. Lietus įgyvendina kokio nors pamišusio higienisto svajonę – jis nušveičia dangų. Jo milžiniškos šluotos ir pašluostės, regis, pasiekia žvaigždėtas gegnes ir bežvaigždžius visatos užkampius. Tai tikras pavasarinis kosminio masto valymas.

Jei anglui tikrai patinka šaltos vonios, jis neturėtų niurzgėti dėl angliško klimato, kuris ir yra šalta vonia. Šiomis dienomis mums be paliovos aiškinama, kad turėtume atsisakyti savo menko tam tikros rūšies turto ir pradėti naudotis bendromis socialinėmis institucijomis ir bendru socialiniu mechanizmu. Siūlyčiau laikyti lietų grynai socialistine institucija. Lietui nė motais tas šiandien nuvertintas delikatumas, kurio skatinamas kiekvienas džentelmenas iki šiol prausdavosi po dušu privačiai. Tai geresnis dušas, nes jis yra viešas ir kolektyvinis, o užvis geriausia tai, kad kažkas kitas timpteli už virvelės.

*  *  *

Kalbant apie susižavėjimą, kurį lietus sukelia vandens gėrėjui, tai yra faktas, kurio nepaisymas man visiškai nesuprantamas. Entuziastingam vandens gėrėjui liūtis turėtų atrodyti tarsi visuotinis pokylis ir išgertuvės, kurių metu patiekiamas jo mėgstamiausias gėrimas. Tik pagalvokite, koks svaigulys kiltų vyno gėrėjo vaizduotėje, jei tamsiai raudoni debesys siųstų žemėn klaretą, o auksaspalviai debesys – reinvynį. Užtapykite ant pirmykštės tamsos tokių apokaliptinių scenų, kylančių iš įmantrių dangaus vaizdų, kur šampanas krinta lyg ugnis iš dangaus arba tamsūs dangūs virsta purpuriniais ir gelsvai rudais, įgydami baisingas portveino spalvas. Tikriausiai taip jaučiasi pakvaišęs abstinentas, kuris voliojasi tankioje, permirkusioje žolėje, tarsi ekstazės ištiktas mėto kulnus į orą dangaus link ir klausosi kliokiančio lietaus. Tai jis, vandens gėrėjas, turėtų būti tikrasis miškų Bakcho gerbėjas; juk visi miškai geria vandenį. Maža to, miškams tai, regis, dar ir patinka: medžiai siaučia ir svirduliuoja pirmyn ir atgal, lyg pasigėrę milžinai; jie susidaužia šakomis, kaip puotautojai susidaužia taurėmis; jie šniokščia iš nenumalšinamo troškulio ir riaumoja pasauliui sveikatą.

Dabar, kai rašau, mane supa geriančios Gamtos triukšmas: juk ir Gamta leidžia garsus gerdama, anaiptol ne rafinuotus. Jei laikysiu, kad paduoti puodelį šalto vandens kenčiančiam yra krikščioniškas gailestingumas, negi skųsiuosi dėl šių nesuskaičiuojamų puodelių šalto vandens, dalinamų visoms gyvoms būtybėms iš eilės, – dėl puodelio vandens kiekvienam krūmokšniui, puodelio vandens kiekvienai piktžolei? Būtų gėda dėl to bambėti. Kaip sakė seras Philipas Sidney, jų poreikis didesnis už manąjį – ypač vandens.

*  *  *

Yra toks pašėlęs drabužis, vis dar nešiojantis kilnų vieno laukinio Škotijos aukštikalnių klano vardą – klano, kuris kilo iš tų aukštumų, kur lietus yra ne tiek įvykis, kiek atmosfera. Juk tikrai kiekvienas vaizduote apdovanotas žmogus turėtų pajusti audringą keltiškos romantikos liepsną, užsidegančią jame kas kartą, apsivilkus makintošą. Niekada nesusitaikysiu su tuo, kad reikia nešiotis skėtį. Tai yra pompastiška Rytų išmonė, nešiojama despotams virš galvų sausuose, karštuose kraštuose. Sulankstytas skėtis yra sunkiai suvaldoma vaikščiojimo lazda, išskleistas jis virsta niekam tikusia palapine. Kai dėl manęs, tai aš tikrai nelinkęs apsimesti vaikštančiu paviljonu. Visai negalvoju apie savo skrybėlę, ir labai mažai – apie savo galvą. Jei jau tektų gintis nuo drėgmės, tai turėtų būti kokia nors artimesnė ir atsainesnė apsauga, tokia, kokią galėčiau visiškai pamiršti. Tai galėtų būti škotiškas pledas. Galėtų būti ir dar škotiškesnis daiktas, makintošas.

Makintošas tikrai perėmė kai kurias kariškas škotų kalniečio savybes. Tikras nebrangus makintošas turi mėlyno ir balto žvilgesio, primenančio plieną arba geležį, jis spindi lyg šarvai. Man patinka įsivaizduoti, kad tai yra uniforma to senovinio klano, surengusio vieną iš savo senų, ūkanose paskendusių antpuolių. Man patinka įsivaizduoti visus Makintošus, kurie, vilkėdami makintošais, leidžiasi žemyn į kokį nors pasmerktą žemumų kaimą, o jų šlapi lietpalčiai blykčioja saulėje ar mėnesienoje. Juk iš tiesų tai ir yra viena tikrųjų lietingo oro grožybių, kad nors pirminės ir tiesioginės šviesos kiekis paprastai sumažėja, daiktų, atspindinčių šviesą, skaičius neabejotinai išauga. Yra mažiau saulės šviesos, bet daugiau švytinčių daiktų, tokių gražių švytinčių daiktų kaip klanai, balutės ir makintošai. Tarsi vaikščiotume po veidrodžių pasaulį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

*  *  *

Ir tai tikrai yra paskutinis, bet ne mažiau maloningas iš atsitiktinių lietaus daromų stebuklų: nors jis sumažina šviesos kiekį, bet kartu jį padvigubina. Nors jis aptemdo dangų, tačiau nušviečia žemę. Jis suteikia keliams šiek tiek Venecijos grožio (žvelgiant prijaučiančia akimi). Sekliuose vandens ežerėliuose atsikartoja kiekviena žemės ir dangaus detalė, ir mes apsigyvename dviguboje visatoje. Kartais žmogus, vaikštantis tuščiais ir žvilgančiais šaligatviais, šlapiais, apšviestais gausybės žibintų, atrodo lyg juoda dėmė ant viso to auksinio veidrodžio, ir galėtų įsivaizduoti, kad skraido geltoname danguje. Tačiau ir ten, kur medžiai ir miesteliai balutėje atrodo kybantys žemyn galva, dangiškos sumaišties jausmas yra tas pats. Ši skaisti, šlapia, akinanti formos ir šešėlio, tik­rovės ir atspindžio maišatis padarys stiprų įspūdį bet kam, turinčiam įgimtą transcendentinę nuojautą apie tokį svajingą ir dvejopą mūsų gyvenimą. Jis visada suteiks žmogui keistą pojūtį, kad žvelgi žemyn į dangų.

Esė „The Romantic in the Rain“ iš rinkinio „A Miscellany of Men“ (1912) iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė. Pirmą kartą lietuviškas vertimas nuskambėjo per „Mažąją studiją“.