Romantiška ir kerinti krikščionybė pagal G. K. Chestertoną

„Moters kūnas bažnyčioje?!“ – nustebo du jauni vyrai Vilniaus arkikatedros požemiuose. Ekskursiją apie karališką Vilniaus gyvenimą (juk požemiuose ilsisi Barbora Radvilaitė) pertraukė koklių nuolaužos su dekoratyviniais moterų biustais. Pradėjome kalbėtis apie krikščioniško meno pavyzdžius ir visiems tapo aišku, kad moters kūnas bažnyčioje nėra tabu. Jaunuoliai atrodė sutrikę – lyg susimąstę, kad jų įsivaizdavime apie Bažnyčią gali būti spragų. Skeptikas yra pernelyg patiklus žmogus, nes „tiki laikraščiais ir enciklopedijomis“, – sako Gilbertas K. Chestertonas knygoje „Ortodoksija“.

Ką darome mes, krikščionys, norėdami užkamšyti skeptikų spragas? Juk neretai pradedame aiškinti tikėjimo tiesas, kai niekas neklausia, o jei ir klausia, iš mūsų kalbėjimo būdo nebūtinai daug supranta.  Kartais atrodo, jog tik akistata su šventu žmogumi galėtų suklibinti nusistatymą prieš Bažnyčią. Kai čia ir dabar sušvyti Dievo meilė, neturi kur dėtis. Keista ir patrauklu. Pats patiri krikščionišką pasaulėjautą.

Ypač žaviuosi G. K. Chestertono gebėjimu atskleisti, kokia nuotykinga, kerinti, romantiška ir stulbinama yra krikščionybė. Tikintieji nėra linksmybių bijantys ir kitus nuo jų sergintys niurgzliai (nors būna ir tokių, bet tai – išimtis, o ne taisyklė). Kaip pastebėjo minėti požemių jaunuoliai, panašu, kad požiūris „krikščionybė varžosi ir varžo“ –  mažų mažiausiai netikslus. Apie tai „Ortodoksijoje“ rašo ir G. K. Chestertonas:

Gal katalikų mokymas ir drausmė yra sienos, bet šios sienos supa žaidimų aikštelę. Krikščionybė yra vienintelė, išsaugojusi pagonybės malonumus. Įsivaizduokime vaikus, žaidžiančius ant lygios žole apaugusios aikštelės jūros saloje. Kol aikštelę supa tvora, jie gali siausti, žaisti vieną pašėlusį žaidimą po kito, paversdami salą triukšmingiausiu vaikų kambariu. Ir štai tvora sugriauta, prieš vaikų akis iškilo plikos uolos ir baisūs skardžiai. Jie neįkrito į jūrą, bet sugrįžę draugai rado visus susigūžusius salos viduryje, apimtus siaubo, ir jų dainos nebeskamba.

Kokia yra krikščionių pasaulėjauta? Jei trumpai, joje yra ir žaidimų aikštelė, ir skardis. Skardžio ignoravimas ar savitaiga, kad nuo mano požiūrio priklausys, kiek bus saugu žaisti, nepadės. Gyvenimo trapumas ir leidžia patirti nuotykio džiaugsmą. Visgi nuolat blaškytis po jūras, kai nėra uosto, į kurį galėtum sugrįžti, irgi ne nuotykis, tai – košmaras. O kai pagalvoji, kad sugrįžtum į uostą, reikia žinoti, ką daryti ir ko nedaryti. Žinoma, čia tik palyginimas, bet G. K. Chestertonas taikliai pastebi, kad laimė priklauso nuo gana įprastų dalykų nedarymo, ir dažnai neaišku, kodėl jiems sakoma „ne“. Vis dėlto, kai gyvenimas yra stulbinamas, nejauti „jokio noro priešintis taisyklei tik dėl to, kad ji paslaptinga“.

Stiklas taip dažnai sutinkamas folklore, jog tai negali būti atsitiktinumas. Viena karalaitė gyvena stiklo pilyje, kita – ant stiklo kalno, herojus mato pasaulį veidrodyje, visi jie gali gyventi stiklo rūmuose, jeigu nemėtys akmenų – ir visa tai todėl, kad šis visur esantis plono stiklo blizgesys reiškia, jog laimė yra švytinti, tačiau trapi, kaip ir šioji medžiaga, kurią lengviausiai sudaužo tarnaitė ar katė.

Net ir apie įdomius dalykus galima prirašyti nuobodžių knygų. Šiuo atveju dėl to jaudintis neverta. Pats G. K. Chestertonas yra spalvinga asmenybė, o „Ortodoksija“ – autobiografinio polėkio turintis kūrinys. Jaunystę pradėjęs kaip ateistas, metams bėgant atrado krikščionybę ir galiausiai tapo kataliku. Pagal profesiją – žurnalistas, rašęs poeziją, detektyvus, filosofines ir teologines knygas, ir visi šie žanrai neretai susipynę viename tekste.

Nors rašytojas laikomas paradoksų meistru, būčiau atsargi jį taip vadindama, nes paradoksų G. K. Chestertonas nemeistrauja. Jis juos atranda. Tai, jog materialų pasaulį galiu sužymėti cheminėmis formulėmis, dar nereiškia, kad jis tapo ne toks kerintis ar man pavaldus. Jei tikrovę galėčiau sukimšti sau į galvą, ji būtų baisiai ankšta, gana nuobodi ir dar tokia nepastovi, visai kaip aš. Visai kas kita, kai tikrovė – erdvi ir slėpininga.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba