Romo Kalantos estafetės

Taip taip, laisvės nėra, 

Ji pražuvo pernai Kaune.

Taip taip, laisvės nėra, 

Ji toli, toli…

Turėjo panašų į save draugą, pravarde Lachudra. Nors dainoje žodžiai, kad laisvė žuvo, man atrodo, kad jos buvo daugiau ir daugiau. Buvo VEFas, Liuksemburgo radijas, džinsai, alternatyva. Bendraminčių būrys augo. Vasarą tranzuoji į Palangą. Žygiai su nakvynėmis prie ežero. Rinktis „ant akmenų“ šalia Vilniaus katedros buvo rizikinga, ten milicija semdavo, gabeno į skyrių, prievarta kirpo plaukus. Bet pripranti, nebebijai, net įdomu.

Tarybinė mokykla, aišku, ėjo iš proto. Kauno pavasaris buvo įvaręs panikos. Tiek pastangų ugdyti jaunuosius komunizmo statytojus, ir viskas veltui. Tik vienas berniukas iš visos klasės SSRS sportininkus vadino „mūsiškiais“. Kitiems „mūsiškiai“ buvo amerikiečiai, kanadiečiai, švedai. Vienam – indėnai. Pats buvau įsimylėjęs Čekoslovakiją. Žinoma, dėl ano ankstesnio, Prahos, pavasario. Vasario 16-ąją į pamokas ateidavome pasipuošę. Taip, kad mokytojai pastebėtų ir išsigąstų. 

Sykį vežė mūsų klasę autobusu į ekskursiją. Rumšiškių liaudies buities muziejus, zoologijos sodas Kaune. Laisvės alėjoje, kitapus centrinio pašto, kažin kas šūktelėjo žinąs vietą, kur susidegino Romas Kalanta. Štai čia, šitas medis. Reikia nusifotografuoti. Ekskursijos vadovė persigandusi sprunka šalin, dar keli kartu su ja. Bet nuotrauka išėjo, kažkur ją tebeturiu. Stovime apsikabinę su klasės draugu. Veidai ryžtingi, nors siųsk tiesiai į ugnį. Rodos, 1974-ieji. Dar pora metų, ir ugnies atsiras. Persiduos, lyg estafetėje.

Patiko vėliau skaityti apie 1863 metų sukilimo išvakarių renginius ir žmonių nuotaikas čia, Vilniuje, ar kituose miestuose. Patriotinės manifestacijos, specialios pamaldos, kunigų pamokslai, draudžiamos giesmės, atsišaukimai. Ypatingi drabužiai – kaip ir po šimto metų. Moterys areštuojamos už juodas gedulo sukneles. Policija raštu praneša, kad Antakalnyje, šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, pro atvirus vienuolyno langus jauni vienuoliai skanduoja patriotinius šūkius. Paskui tardymai, kalėjimai, jei ne kartuvės – Sibiras. Grįš ir negrįš. Didvyriai ir išdavikai. 

Tiesiogine ir perkeltine prasme viskas sulenda po žeme, geriausiu atveju – į knygas. Imperija švenčia pergalę, tariasi išmokusi, kaip tvarkytis su maištininkais. Prireikus naudoja seną metodiką, žodyną, maršrutus. Trina rankas, juk viskas veikia, mums sekasi. 

Bet, pasirodo, veikia ir anas frontas, tasai po žeme ar knygose, nugalėtasis. Niekas nežino, kaip, per ką jis atgyja, kada ateina jo valanda, pavasariop ar viduržiemį, tamsiausią naktį ar paryčiui, jau brėkštant, pagal garsų scenarijų. Turbūt iš tiesų – estafetė.

Ilgą laiką buvo tik Romo Kalantos vardas ir ta gegužės data. Gandai, legendos. Nepažinojome gerai jo veido, kažkur nukopijuotas ir perkopijuotas portretas, atėjęs slapčia iš Amerikos, buvo vos įžiūrimas, neaišku, tikras ar ne. Bet paskui stebuklingai atsirado grupinė nuotrauka, kur jis, visas pasipuošęs, vestuvininkų svitoje. Galima žiūrėti į akis, ieškoti to, kas kitapus, gal nemirtingos sielos blyksnio, herojiškumo prigimties, laisvės kodo.

Suprantama, dabar gražus jubiliejus, pareiga prisiminti, juk tai mūsų atgimimo aušra, laisvės kaina. Programos ir projektai. Nebus per daug. Net jeigu nieko nauja. Nė nereikia, kad būtų. Nereikia taip pat nertis iš kailio, kad kiekvienas Lietuvos moksleivis būtų girdėjęs apie Romą Kalantą. Ne mūsų noru ir valia atsiranda tokie poelgiai. Ne iš agitacijos. Ir kai atgyja, kažin kaip vėl kartojasi, irgi nežinia kieno čia nuopelnas.

Tiktų jubiliejaus proga iškilmingai pareikšti: šis mūsų pavasaris, naujas laisvos dvasios ir imperijos mūšis, sujudę jauni žmonės, ryžtas priešintis ir protestuoti – ar visa tai nerodo mums Romo Kalantos idėjų galybę, tęstinumą? Taip turbūt ir yra. Logiška, kad laisvės estafetė nesustoja. 

Bet kartais gražios, svarbios estafetės būna ir be logikos. Viena jų, kurią dabar prisiminiau, irgi surišta su Kalantos pavarde. Kai buvo numalšintas 1863 metų sukilimas ir caro valdžia uždarė Bernardinų vienuolyną, visa ši vieta smarkiai pasikeitė. Nutiesta dabartinė gatvė, vietoj nugriautos klasicistinės varpinės priešais išdygo pretenzingas imperijos architekto statinys, paslėpęs Kristaus laiptų koplyčią. Statinys, žinoma, šiaip sau, bet miestas jau seniai apsipratęs su juo. Iš šono jam, ant raudonų plytų sienos, gal nuo statybos laikų užsilikęs kryžius su nukryžiuoto Jėzaus kūnu. Neįsivaizduoju, kaip jis atlaikė visus karus bei okupacijas, tarybinį religijos naikinimo šėlsmą. Turbūt vienintelis toks objektas Vilniuje.

Daugybę metų, žiemą ir vasarą, po Nukryžiuotojo kojomis užsispyrusiai dedamos gėlės. Man vis knietėjo sužinoti, kas tai daro. Ir pavyko. Susipažinome, šnekėjomės, moteris, nešanti puokštes, kilusi nuo Perlojos, pavarde Kalantaitė. Neatsimenu, ar buvo klausimas apie giminystę su Romu Kalanta. Per pandemiją ji užsikrėtė koronavirusu, sunkiai sirgo. Paskui buvo atėjusi pasiguosti ir paprašyti palaiminimo. Atrodė silpna. Ir amžius jau nemažas. Bet gėlių atnešė.

Grįžtu anąsyk namo, o po kryžiumi – tuščia. „Viskas čia laikina!“ – atsidusau į Jėzaus kojas. Dvi ar tris dienas, panašiai kaip nuo Didžiojo penktadienio iki Velykų, laikėsi ta pati tuštuma. Ir paskui staiga vėl kryžius žydi. Kas ir kada tai atlieka, man jau nerūpi.

Beje, nė nežinau, kam apskritai ten nuolat reikia gėlių.