Romoje išgarsėjęs,  Vilniuje įsiamžinęs: dailininko P. Smuglevičiaus palikimas VU bibliotekoje

Žymus dailininkas, klasicizmo tapybos pradininkas, Vilniaus universiteto Dailės katedros profesorius Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) salę išpuošė kartu su broliu Antanu, Vilniaus teatrų dekoratoriumi. Šioje salėje jėzuitų laikais buvo valgomasis – refektoriumas, vėliau aktų salė, kurioje buvo skaitomos viešos paskaitos, teikiami diplomai, vykdavo iškilmingos mokslo metų atidarymo šventės. Kai buvo nutarta įkurti čia aktų salę, P. Smuglevičius per dvejus metus (1802–1804) sukūrė įspūdingą klasicistinį interjerą be atlygio. Už salės dekorą caras Aleksandras apdovanojo autorių aukso žiedu su deimantine akimi. Amžininkai mini, kad salė buvusi nepaprastai puošni. 

Į Vilnių P. Smuglevičius atvyko 1797 m. ir įkūrė Piešimo ir tapybos katedrą, Vilniuje dirbo ir gyveno iki mirties 1807-aisiais. Nors ne visi vienodai atsiliepė apie jo kūrybą Vilniuje, dailininko patirtis ir talentas buvo vertinami. Manoma, kad į gyvenimo pabaigą jis prasčiau matė, nusilpo sveikata, todėl kai kas kritikuodavo jo darbus dėl neišbaigtumo. Vilniaus universiteto auklėtinis tapytojas Adomas Šemešys atsiminimuose rašo, kad kritikuojamas dėl neatidumo, neišbaigtumo dailininkas atsikirsdavęs, kad Lietuvai ir taip bus gerai. Gal dabar mums nesmagu tai skaityti, bet dailininkui tuo metu labai nesisekė, jis buvo puolamas kritikų, silpnėjo regėjimas. Teigta, kad savo geriausius darbus jis sukūrė Romoje.

Būdamas septyniolikos P. Smuglevičius išvyko mokytis į Šv. Luko akademiją kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas. Italijos sostinėje gyveno ir dirbo per 20 metų.  Romoje buvo pripažintas, bendradarbiavo su daugeliu dailininkų, dalyvavo bendruose projektuose.

Amžininkai jį labai vertino, o jėzuitas Kazimieras Kognovickis savo 1783 metais išleistame vadove po Romą teigė, kad tik du žymūs lenkai sulaukė šlovės amžinajame mieste – baroko poetas, „sarmatų Horacijus“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir Pranciškus Smuglevičius, „kurio tapybos menas ir graviūros žinomi visoje Romoje“ (smagu, kad abu glaudžiai susiję su Vilniaus universitetu!). Biografai jį lygino su prancūzų tapytoju Žaku Luji Davidu. 

XVIII a. antrojoje pusėje Roma tapo svarbiausiu neoklasicizmo stiliaus mokymo ir sklaidos centru. Susidomėjimas antikos kultūra skatino archeologinius kasinėjimus, todėl į  miestą atvykdavo daug meno mėgėjų, antikvarų ir kolekcionierių iš įvairių šalių. 

Gaunama stipendija buvo nereguliari dėl politinės situacijos valstybėje, tad P. Smuglevičius papildomai užsidirbdavo piešdamas Romos peizažus turistams. Jis gyveno anglų pamėgtame kvartale prie Ispanijos aikštės, bendravo su antikvarais, leidėjais. Tapytojas, antikvaras Jamesas Byresas globojo P. Smuglevičių visą jo buvimo Romoje laiką, padėdavo parduoti graviūras anglų keliautojams, jo dėka P. Smuglevičius gavo daug portretų užsakymų. Jis piešė iliustracijas keliems architektūros leidiniams, bet ypač išgarsėjo po „Domus Area“ piešinių parodos Vatikane. 

1774 m. Romoje prasidėjo vadinamųjų Tito termų atkasimo darbai. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo ne termos, o Nerono Aukso rūmai („Domus Aurea“). Kasinėjant buvo atidengtos jų sienos ir lubos, o perpiešti atsivėrusias freskas leidėjas L. Mirri pakvietė P. Smuglevičių. Piešiniai, išraižyti vario plokštelėse, buvo atspausti ir įrišti į albumą „Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture“ („Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“). Leidinys greitai tapo bibliografine retenybe Europoje. 

Iš viso buvo nupiešti 59 sieninės tapybos atvaizdai, iš kurių 34-ių autorius yra P. Smuglevičius, 20-ies – P. Smuglevičius kartu su V. Brenna, ir 5-is piešė V. Brenna. Šiuos piešinius Romos graveris Marco Gregorio Carloni išraižė vario plokštėse, jie buvo atspausti, o vėliau įrišti į albumą.

Nerono Aukso namų freskos, kurias kopijavo P. Smuglevičius, sulaukė didžiulio dėmesio ir įkvėpė ne vieną menininką. Šis abumas buvo naudojamas kaip naujosios klasicistinės ornamentikos trafaretų rinkinys. P. Smuglevičius, kaip mini V. Drėma, pats kelis egzempliorius parsisiuntė šeimai iš Romos.

Vilniaus universiteto bibliotekos grafikos kolekcijoje galima atidžiai apžiūrėti net 24 L. Carloni išraižytus lakštus, iš kurių 23 – iš „Vestigia delle Terme di Tito“ leidinio, o vienas – netoli Romos esančios užmiesčio vilos „Villa Madama“, kurią taip pat piešė P. Smuglevičius su V. Brenna, o raižė M. Carloni. 

Kviečiame pasižiūrėti ir atidžiau pastudijuoti šiuos unikalius lakštus, savo metu padariusius didžiulę įtaką ne tik dailininkams, bet ir to meto interjerams, madoms.

Šįmet tūkstančiams bibliotekos suskaitmenintų dokumentų suteikiamas viešo naudojimo statusas. Šis sprendimas reiškia, kad bibliotekoje saugomi kultūros objektai nuo šiol žymimi „Public domain“ ženklu ir tampa viešo naudojimo, laisvai prieinami visuomenei, o jų panaudos neriboja autorių teisės.