Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 19

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Romos kurijos reforma: kardinolai mokosi klausytis ir atvirai kalbėtis

EPA nuotrauka

Lietuvoje dėl suprantamų priežasčių praėjo beveik nepastebėti du svarbūs įvykiai Vatikane. Popiežius išties nemenkai visus nustebino, pakviesdamas viso pasaulio kardinolus susitikti konsistorijoje vasaros pabaigoje. Italijoje rugpjūtis yra vis dar atostogų mėnuo ir jo ramybė paskutinį kartą buvo sudrumsta prieš gerus 200 metų, kai 1807-aisiais Pijus VII kardinolu in pectore skyrė Francesco Guidobono Cavalchini.

Šįkart rugpjūčio 27-ąją savo insignijas iš popiežiaus rankų priėmė 18 vyskupų (16 elektoriai) ir du kunigai. Tai reiškia, kad iš 132 kardinolų elektorių, vadinasi, jaunesnių nei 80 metų ir turinčių teisę konklavoje balsuoti už naują popiežių, Pranciškus yra paskyręs 83 – daugiau nei pusę.

Rugpjūčio 29–30 d. vyko neeilinis 197 kardinolų, patriarchų ir Vatikano valstybės sekretoriato pareigūnų susitikimas. Kam tokia skuba? Kai kas net būgštavo – gal popiežius paskelbs atsistatydinsiantis ir pakvies į naują konklavą? Arba siūlys geriau apibrėžti dabartinį popiežiaus emerito statusą, siekiant išvengti nemalonių dviprasmybių?

Nieko panašaus. Konsistorijos dalyviai teigia, jog susitikimas buvo skirtas geriau įsigilinti į popiežiaus pradėtą Kurijos reformą, kurios mastą ir revoliucingumą Visuotinė Bažnyčia dar tik pradeda apčiuopti. Per Juozapines paskelbta, septynerius metus rengta konstitucija  „Praedicate evangelium“ įsigaliojo birželio pradžioje. Joje įtvirtintos gairės – gana radikalios, turinčios pasekmių ne vien popiežiaus administraciniam aparatui, bet ir kiekvienai pasaulio vyskupijai bei parapijai. Ši reforma asmeniškai paliečia kiekvieną kataliką.

Kas naujo?

Pirmoji radikali naujosios konstitucijos naujovė yra ta, kad svarbiausiu kurijos prioritetu įvardijama evangelizacija. Kurijos misija – skelbti Evangeliją ir siekti priartinti žmones prie Dievo ir Bažnyčios. Savaime suprantama, kad ir anksčiau Vatikano institucijos prie to prisidėjo, tačiau dabar ši misija aiškiau pabrėžiama: kalbama apie Romos kurijos perorientavimą, prioritetų perdėliojimą. Simboliškai šį perspektyvos pakeitimą įtvirtina faktas, kad Evangelizacijos dikasterija iš šeštos pozicijos pakilo į patį sąrašo viršų, kur lig šiol laikėsi Tikėjimo doktrinos dikasterija. Iškart po jos seka naujai įsteigta  Artimo meilės tarnystės dikasteriją. Plačiau apie kurijos struktūrinius pokyčius esame jau rašę kitose publikacijose.

Svarbiausiu kurijos prioritetu įvardijama evangelizacija.

Iš asmeninės patirties puikiai žinome, kad viena yra kalbėti, deklaruoti, o kita – įgyvendinti. Tad konsistorijos dalyviams buvo suteikta proga pamąstyti, kaip konkrečiai keisis kasdienis Bažnyčios gyvenimas, vadovaujantis „Praedicate evangelium“ .

Naujasis amerikiečių kardinolas Robertas W. McElroy JAV jėzuitų leidiniui „America“ liudijo, kad tiek kalbinėse darbo grupėse, tiek ir plenarinėse sesijose „buvo didžiulis atvirumas, nes popiežius ragino visus dalyvius sakyti, ką galvoja“. Kardinolai labai teigiamai įvertino tokią galimybę, nes jos neturėjo jau daug metų. Jis suteikė progą artimiau susipažinti, pažinti konkrečių vietos Bažnyčių specifiką ir iššūkius. Vadinasi, ir geriau pasiruošti atlikti specifinį kardinolų bei Romos kurijos uždavinį – talkinti popiežiui, valdant Visuotinę Bažnyčią: jos visumą ir konkrečias vietos bendruomenes.

Gilindamiesi į dokumentą darbo grupėse, konsistorijos dalyviai susitelkė į keturias pagrindines temas: valdymo galios atskyrimą nuo šventimų (galimybę pasauliečiams eiti vadovaujančias pareigas Romos kurijoje); klausimą apie Bažnyčios buvimą sinodine ir hierarchine; Vatikano finansų administravimo pertvarkymą; būtinybę kurti kultūrą, kuri užtikrintų nepilnamečių ir suaugusiųjų apsaugą nuo seksualinės prievartos ir priekabiavimo Bažnyčioje.

Netrūko diskusijų ir prieštaringų pozicijų. Ypač daug klausimų sukėlė naujai atverta galimybė pasauliečiams tapti dikasterijų vadovais. Net toks Pranciškų visada palaikantis kardinolas kaip Walteris Kasperis išsakė abejonių dėl tokio pokyčio teisėtumo ir išmintingumo.

Išryškėjo supratimas, kad konstitucijos įgyvendinimas ir įsisavinimas neįvyks staiga, o palengva, nes tam tikrus aspektus reikia patikslinti. Visi sutarė, kad tam tikroms dikasterijoms turėtų nuolat vadovauti vyskupai – pavyzdžiui, Vyskupų dikasterijai, Tribunolui, Dvasininkų dikasterijai. Tačiau daugeliui kitų padalinių vadovų šventimai nėra būtini.

Tad iš kur kyla galia Bažnyčioje?

Galėtų susidaryti įspūdis, kad įvyko kažkokia birželio revoliucija. Plenarinėje sesijoje ir tarp kardinolų netrūko diskusijų, ar įtvirtinant sinodalumą Bažnyčia nepraranda savo hierarchinės prigimties. Kardinolas Robertas W. McElroy stebėjosi, kad grupei dalyvių buvo svarbu dar kartą aiškiai patvirtinti Bažnyčios hierarchiškumą. „Buvau suglumęs“, – sakė kardinolas, atkreipdamas dėmesį, kad abejonių dėl hierarchinės Bažnyčios sąrangos negali kilti. Visi pasiruošimo sinodui ir Tarptautinės teologijos komisijos dokumentai „labai reikšmingai patvirtina Bažnyčios hierarchiškumą“. Pati sinodalumo teologija patvirtina Bažnyčios hierarchiškumą. Žinoma, Bažnyčia šiandien labiau mato save kaip keliaujančią Dievo tautą, nei „societas perfecta“ (tobulą visuomenę). Dėl šios priežasties dokumentas pradedamas teiginiais, kreipiančiais į sinodinę Kristaus tikinčiųjų patirtį. Tai yra atkreipiant dėmesį į būtinybę kiekvienam Kristaus kūno nariui jausti savo atsakomybę už visos Bažnyčios stiprybę ir sveikatą, įsiklausant vienam į kitą ir Šventąją Dvasią.

Bažnyčia šiandien labiau mato save kaip keliaujančią Dievo tautą, nei „societas perfecta“ (tobulą visuomenę).

Kalbant apie Vatikano finansų administravimą, buvo diskutuota apie būtinybę užtikrinti visišką skaidrumą ir profesionalumą. Kaip žinoma, skandalingai pagarsėjusios bylos atskleidė neracionalių investicijų atvejus (pvz., pastato įsigijimą Londone). „Vyravo stiprus jausmas, kad šią problemą reikia spręsti.“ Išreikštas didelis pritarimas sprendimui lėšas iš Valstybės sekretoriato perkelti į vadinamąjį Vatikano banką (Religinių reikalų institutą), įsteigti priežiūros komitetą, stebėti balansą ir pan. Sunkiausia, pasak kardinolo, keisti nusistovėjusį veikimo būdą, įsitvirtinusią darbo organizavimo kultūrą. O ar pasiūlytų pokyčių pakaks, parodys laikas.

Raudonajį beretą iš Pranciškaus rankų priima naujasis Indijos kardinolas Anthony Poola. Konsistorija vyko Šv. Petro bazilikoje rugpjūčio 27 d. EPA nuotrauka

Dėmesio sulaukė ir nepilnamečių bei suaugusiųjų apsauga nuo lytinio smurto. Susirūpinta, kad ši žaizda smarkiai pakirto Bažnyčios patikimumą. Visuomenės požiūrį į Bažnyčią labai neigiamai paveikė ankstesnis seksualinės prievartos bylų nagrinėjimas. Visiems akivaizdu, kad būtina kurti bei palaikyti kultūrą, kurioje neliktų seksualinio priekabiavimo ir prievartos, o jei tokių atvejų pasitaikytų, jie turėtų būti operatyviai nagrinėjami.

Naujas vadovavimo stilius

Susitikimo dalyvius Pranciškus ragino „laisvai kalbėti“. Tuo tarpu jis pats daugiausia klausėsi. „Mane sužavėjo ne tai, ką pasakė popiežius, o tai, ko jis nepasakė – intervencijos, kurių jis nepadarė“, – teigė vienas dalyvių. Popiežius klausėsi skirtingų požiūrių, suprasdamas, kad „beveik juose visuose yra savitos išminties“. Kalbėjo ne tam, kad pataisytų ar net paskelbtų galutinę išvadą svarstoma tema, o norėdamas padėkoti už įvairius iškeltus dalykus. „Sakyčiau, kad jo vaidmuo buvo labiau skatinantis dialogą, o ne smerkiantis ar apibrėžiantis“, – teigė kardinolas Robertas W. McElroy.

Grupėse buvo daug diskusijų apie tai, kaip naujas gaires bus galima taikyti savo vyskupijos kurijoje, santykiuose su parapijomis ir kitomis institucijomis. Žodžiu, kaip sinodalumas turės pakeisti mūsų veikimą, sprendimų priėmimo, vadovavimo ir tarnystės vyskupijoje kultūrą. Turime sau kelti klausimą: kas turi pasikeisti, kad žmonės labiau įsitrauktų ir bendradarbiautų, klausytųsi vieni kitų, užuot vien besirūpindami išsakyti, kas jiems rūpi? Kaip įgyti Dievo balsui ir vedimui jautrią širdį?

Pasakojama, kad vienoje itin daug besiginčijusioje darbo grupėje vienas iš patyrusių kardinolų visiems pasakė: „Tai ir yra sinodalumas: išsakyti prieštaraujančias nuomones, bet tokiu būdu, kuris siektų konstruktyvių rezultatų.“

Turbūt neatsitiktinai pastaruoju metu popiežius Pranciškus trečiadienio katechezėse kalba apie įžvalgos dovaną. Asmeninės ir bendruomeninės. Juk naujam vynui reikalingi ir nauji vynmaišiai.

Konklavos repeticija?

La Croix korespondentas Loup‘as Besmond‘as de Senneville pastebėjo, kad susitikimas sudarė kardinolams galimybę geriau pažinti vieniems kitus, juk nemenka dalis kolegijos narių, kaip minėjome, yra nauji. Galbūt ir pradėti dairytis naujo kandidato į popiežius. Kai kas išties kalbėjo apie „prieškonklavinę“ atmosferą. Tačiau dauguma jų pripažino, kad svarbu pradėti įvardinti savybes, kurios bus reikalingas kitam žmogui, užimsiančiam Petro sostą.

Kardinolų konsistorija Vatikane, Šv. Petro bazilikoje rugpjūčio 27 d. EPA nuotrauka

Kita vertus, šios dienos Pranciškui suteikė galimybę atidžiau įsižiūrėti į savo bendradarbius ir, atsižvelgiant į diskusijos temą (Praedicate Evangelium), išsiaiškinti, kuris iš jų geriausiai pasirengęs pagrindinėms pareigoms Romos kurijoje. Išties nemažai kurijos padalinių vadovų yra sulaukę pensinio amžiaus arba jų kadencijos seniai pasibaigusios, atsižvelgiant į naujajame dokumente nustatytas ribas. Daugelyje dikasterijų jau kurį laiką laukiama personalo kaitos. O ar mes jaučiamės pasirengę prisiimti atsakomybę už savo tikėjimo bendruomenę, atsiverdami visad naujam ir nenuspėjamam Dievo vedimui? Kad Evangelijos dvasia taptų kūnu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.