2021 09 29

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Monika Pleškytė – Sofi, Agnė Stančikaitė – Mariana. Martyno Aleksos nuotrauka

2021 09 29

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

„Rožės kavalieriaus“ damos

Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjera (2021 m. rugsėjo 7 d.) įvyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Prieš 110 metų sukurtas veikalas Lietuvoje atliekamas pirmą kartą, tarptautinė aukščiausios klasės kūrėjų komanda, turėdama didžiausias ambicijas, sukūrė šedevrą. Premjeros proga – pokalbis su trimis „Rožės kavalieriaus“ damomis: VIKTORIJA MIŠKŪNAITE – Maršaliene, MONIKA PLEŠKYTE – Sofi, AGNE STANČIKAITE – Mariana.

Drama Vienos valso sūkuryje

Richardo Strausso opera „Rožės kavalierius“ – koks šis kūrinys muzikine prasme? Kas ir kaip muzikos kalba sudėta į partitūrą? 

Viktorija Miškūnaitė: Be jokios abejonės, apie R. Strausso kūrybą ir biografiją kur kas plačiau galėtų papasakoti muzikologai, aš galiu tik pasidalinti savo subjektyviomis įžvalgomis, nuojautoms, jausmais, kuriuos man sukėlė ši muzika. R. Straussas buvo labai spalvinga ir kontroversiška asmenybė, todėl, neabejoju, turtingas ir emocingas šio kompozitoriaus vidus atsispindi jo kūryboje. 

„Rožės kavalierius“ gali pasirodyti kiek chaotiškas, bet ko stebėtis, kai ši opera gimė, galima sakyti, Pirmojo pasaulinio karo vibracijos fone. Šioje operoje visko labai daug – tarsi sapnas, prisodrintas kompozitoriaus asmeninių muzikinių prisiminimų. Čia galima išgirsti Wagnerio, Mozarto, Straussų kūrybos bruožų, vietomis – netgi Čaikovskio, taip pat lengvos saviironijos ir filosofinio, tačiau kartu prancūziškai neperkrauto požiūrio į gyvenimą. 

Visa – drama, melancholija, nostalgija, vienišumas, buitis, gyvenimo trapumas – sukasi elegantiškame Vienos valso sūkuryje, skamba karietų varpeliai, sidabrinių indų ir krištolinių taurių garsai, girdisi šiugždantys šokančių damų šilkiniai sijonai ir aukštuomenės pokylių klegesys. Tai ir dar keli netašyti arklininkai, taip pat nusistovėjusių visuomenės kanonų dar neperpratę jauni žmonės, apibarstyti lengvabūdiškumo cukraus pudra ir lyg koks prabangus Sacherio tortas pateiktas klausytojui. Tokia ta Richardo Strausso muzika – labai dinamiška, ekspresyvi, joje atsispindi visi kalendoriaus lapai ir laikrodžio dūžiai.

Monika Pleškytė: Tai šedevras ir ne kitaip! Absoliuti grožio, jausmų ir trapumo sintezė. Viena iš įspūdingiausių kada nors užrašytų muzikos tėkmių. Operos grožis ir genialumas atsiskleidžia per muziką, kurioje viskas užkoduota. Skirtingų personažų muzikiniai leitmotyvai susipina, atsiskiria, transformuojasi; jų sielos būsenų skambesio variacijos perteikia šią daugiabriaunę istoriją.

Agnė Stančikaitė: Labai ekspresyvi, dramatiška muzika, pasižyminti XIX–XX amžių sandūros estetika. Siužetas artimas Mozarto „Figaro vedyboms“, po lengvo komiškumo skraiste slypi tikrasis veikėjų likimų dramatizmas. Manau, kad R. Straussas daugiau telkiasi į emociškumą, o ne vizualumo estetiką, vertintą jo amžininkų ir ankstesnių operos žanro kūrėjų.

Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Arūnas Malikėnas – Faninalis, Agnė Stančikaitė – Mariana, Paulius Prasauskas – Notaras. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Viktorija Miškūnaitė – Maršalienė. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Viktorija Miškūnaitė – Maršalienė, Monika Pleškytė – Sofi, Jelena Kordić – Oktavianas. Martyno Aleksos nuotrauka

Libreto autorius – žymus Austrijos literatas Hugo von Hofmannsthalis. Jūsų nuomone, ką kūrėjas įrašė į „Rožės kavalieriaus“ siužetą? 

V. Miškūnaitė: Kompozitorius be galo mylėjo šį savo talentingą bičiulį ir, matyt, ne be reikalo – juk būtent jis pamėtėjo Straussui idėją parašyti kažką koketiško, komiškesnio. Veikiausiai ir žiūrovams jau buvo kiek pabodusios nesibaigiančios Wagnerio mitų trilogijos, karingieji germanų dievai ir pergalingas valtornų gaudesys. Spėju, kad žmonės buvo pasiilgę buities lengvumo.

R. Straussui patiko poezija, tad nieko nuostabaus, kad jis mokėjo vertinti ir literatūros grožį. Sukurti operą, kuriai libretą rašytų pats Hugo von Hofmannsthalis, manau, svajojo, ne vienas kompozitorius. Juk tai garantuota sėkmė. Jau vien pati „Rožių kavalieriaus“ muzika yra šedevras, o kai ją lydi arba kartais netgi veda kitas, galima sakyti, netgi savarankiškas literatūrinis perlas – įvyksta tikriausia gurmaniška meno simbiozė. 

Hofmannsthalio libretas yra nepaprastai šmaikštus ir pilnas subtilių juokelių, taip pat to meto aktualijų, o kartu yra nuostabiai poetiško filosofinio gylio. Apie šios operos meninį grožį išties galėčiau kalbėti valandų valandas – tokia neišsemiama ir daugiabriaunė ji yra.

M. Pleškytė: „Rožės kavalieriuje“ atskleisti išskirtiniai moterų ir vyrų paveikslai. Realūs ir tikri. Visi vaidmenys suformuoti gyvenimiško daugiasluoksniškumo principu; visi turi dvigubą dugną. Dėl to istorijos siužetą, jo vingius itin įdomu stebėti, nes operos personažai tokie, kokie ir mes patys esame tikrovėje. Nei vienas veikėjas ir nei viena situacija nėra vienpusiški. Viskas analizuojama ir interpretuojama iš skirtingų požiūrių pozicijų.

Ši „Rožės kavalieriaus“ interpretacija, sukurta pastatymo estetika, pasirinkta simbolika, siužetinis vyksmas – viskas logiškai pagrįsta, meniškai perteikta ir įtikinama. Režisierius Damiano Michieletto yra be galo kūrybinga asmenybė ir vienas iš nedaugelio mano sutiktų šios profesijos atstovų, nekeliančių jokios įtampos dirbant.

Audra sniego burbule

LNOBT R. Strausso „Rožės kavalieriaus“ versiją pristato režisierius Damiano Michieletto. Kokia jums atrodo šio kūrinio interpretacija? Koks „Rožės kavalierius“ būtent LNOBT scenoje?

V. Miškūnaitė: Manau, labai netikėta, bet kartu įdomi itališka vokiškos muzikos pajauta. Mano akimis, režisierius pasirinko akcentuoti būtent poetinius operos aspektus, kartu taikliai ir itališkai žavingai išryškindamas komiškas operos detales.

Šiam pastatymui labai tiktų apibūdinimas „audra sniego burbule“. Mes visi gyvename savo susikurtuose iliuzijų burbuluose, kuriuose elegiškai leidžiasi prisiminimų snaigės. Kartais jos būna gražios, kartais liūdnos, bet visos unikalios, skirtingos ir labai brangios. Manau, kad režisierius jautė dar didesnį kūrybinį gylį, kuriam dar labiau atskleisti turbūt pritrūko laiko. Kita vertus, nežinia, gal tada „Rožės kavalierius“ būtų praradęs savąjį koketišką flirtą – sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju pastatymas ne tik prajuokina, bet ir priverčia stabtelėjus susimąstyti.

M. Pleškytė: Damiano Michieletto „Rožės kavalierius“ – labai tyras ir grakštus. Švarus ir nesuterštas. Tikras ir neperskanintas. Kuriama estetika ir sceninė švara leidžia atsiskleisti tikriesiems personažų jausmas ir vidiniam balsui.

A. Stančikaitė: Ši „Rožės kavalieriaus“ interpretacija, sukurta pastatymo estetika, pasirinkta simbolika, siužetinis vyksmas – viskas logiškai pagrįsta, meniškai perteikta ir įtikinama. Režisierius Damiano Michieletto yra be galo kūrybinga asmenybė ir vienas iš nedaugelio mano sutiktų šios profesijos atstovų, nekeliančių jokios įtampos dirbant. 

Veikėjai

Gerbiama Viktorija, Jūs įkūnijate Maršalienę, taigi kas ir kokia ji?

Įdomu, kad originaliame Hugo von Hofmannsthalio librete nurodoma, jog šiai herojei yra 34-eri, taigi teoriškai ji jaunesnė už mane. Tačiau turbūt vertėtų atkreipti dėmesį, kad tais laikais žmonės apskritai trumpiau gyveno, tad jų amžiaus tarpsniai buvo sąlygiškai kiek kitokie nei mūsų. 

Pagrindinė Maršalienės portreto spalva – nueinanti jaunystė, o tai mes, moterys, visos anksčiau ar vėliau pajaučiame. Ji dainuoja apie nenumaldomai tekantį laiką; apie tirpstantį sniegą; apie tai, kad anksčiau ar vėliau nuvysta rožės ir nori nenori tenka susitaikyti su nauju statusu. Tačiau šiuo atveju man labai patinka Coco Chanel požiūris, kuri sakydavo, kad jos amžius priklauso nuo žmonių, su kuriais ji bendrauja: „Kai man nuobodu, jaučiuosi sena, o kadangi man tiesiog pasibaisėtinai nuobodu su jumis, tai, jeigu nedingsite, greitai būsiu tūkstančio metų.“

Manau, taip jaučiasi Maršalienė, kai į jos kambarį netikėtai įsiveržia Baronas Ochsas, sugadina jai romantišką rytą ir, maža to, niekur nesiruošia išeiti. Jai apmaudu, kad vyrai, seni ir bjaurūs, sau gali leisti flirtuoti su sultingomis jauniklėmis, o štai moterys tokios galimybės neturi. Nors, gerai pagalvojus, – juk ji pati vos prieš kelias valandas mėgavosi jauno, karšto kavalieriaus glamonėmis. „‘s ist doch der Lauf der Welt“ – „Taip sukasi pasaulis“ – mąsliai nutęsia ji pirmo veiksmo pabaigoje.

Gerbiama Monika, Jūs įkūnijate Sofi – kas ir kokia ji?

Sofi man lyg kalnų šaltinio vanduo. Tyra ir tikra. Nesugadinta ir nepatyrusi. Jos grakštumą, trapumą man perteikia nuolat jos leitmotyvuose girdimas tarytum krištolinis skambesys. Tai ir pirmos meilės simbolis. Tos naivios, nepažabotos ir tokios stiprios meilės. Meilės, dėl kurios gali sielą atiduoti.

Apskritai man labai gražus ir įdomus Sofi patiriamas vidinis virsmas. Operoje vaidmuo tarytum arka: nuo paprastos, kuklios, klusnios mergaitės iki jaunos moters su pirmomis nepriklausomybės ir galios apraiškomis. Galingas išsiveržimas iš savo ribų ir bandymas pirmą kartą prieštarauti. 

Gražios asmenybės augimas, pačios savęs ir savo galimybių pažinimas. Kuriant vaidmenį Sofi naivumas ir tikėjimas žmonių gerumu kartais priminė man save pačią paauglystėje. Buvau šiek tiek panaši į ją. Šventai tikėjau, kad meilės negalima suvaidinti, o jos kalba visi tariami žodžiai yra tikri, šventi, vieninteliai.

Gerbiama Agne, Jūs įkūnijate Marianą – kas ir kokia ji?

Mariana – moteris, gebanti atsidurti tinkamose situacijose reikiamu laiku. Ji gyvena esamuoju laiku ir pernelyg nesijaudina dėl ateities. Mariana tikrai ir iki galo išgyvena kiekvieną akimirką – ar flirtą, ar nelaimę. Jos gyvenimo misija – rūpintis kitais, tai Mariana nuoširdžiai atlieka ir susilaukia visatos apdovanojimo. Šių dienų žmonės mokosi suvaldyti protą, jį nuraminti ir leisti sau pajausti kiekvieną gyvenimo akimirksnį, o Marianai tai natūralu. Džiaugiuosi įkūnydama būtent šią veikėją.

Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Viktorija Miškūnaitė – Maršalienė. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Viktorija Miškūnaitė – Maršalienė. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Monika Pleškytė – Sofi, Jelena Kordić – Oktavianas. Martyno Aleksos nuotrauka

Laiko pajauta

„Rožės kavalieriuje“ Maršalienė daug mąsto, giliai išgyvena laiko tėkmę, kaip Jūs asmeniškai suvokiate, jaučiate, patiriate ir priimate tą nuolatinį bėgsmą, visa ko kaitą? 

V. Miškūnaitė: Čia vėlgi norėčiau pacituoti savo favoritę Coco Chanel: „Senatvė neapsaugo nuo meilės, tačiau meilė apsaugo nuo senatvės.“ Taip įdomiai sutapo, kad būtent ši opera tapo pirmuoju naujuoju debiutu po karantinų, kai teko patirti įvairių naujų būsenų, taip pat savotišką stop kadro momentą.

Sako, gyvenime nebūna sutapimų. Taip susiklostė, kad tiek mano asmeninis gyvenimas, tiek karjera per pandemiją patyrė visišką štilį, kuris man buvo tarsi Dievo dovana. Tapau mąslesnė, išsigryninau pačią save – kokia iš tiesų esu. Pasirodo, iki pandemijos to net nežinojau! Gyvenau scenoje, savo vaidmenyse, kurie buvo taip emociškai persisunkę manęs pačios, kad nebegalėjau atskirti, kuri ta Viktorija yra tikroji.

Šitie metai man buvo be galo reikalingi ir brangūs, nes pažinau save. Buvo periodas, kai išjaučiau ir Maršalienės mintis apie prabėgusį laiką, galbūt iššvaistytą, tačiau kartu ir suteikusį patirties, dvasinės brandos. Išsėmus liūdesį nereikia jame užsibūti, reikia atmerkti akis ir alsuoti kartu su nauja diena – tada esi pats tikriausias tu. Aš laiminga šią akimirką ir lyg ta snaigė džiaugiuosi šiuo mūsų trumpalaikiu leidimosi laiku. Jis žavus. Nepaprastai žavus.

M. Pleškytė: Šiandien labiausiai patiriu laiko tėkmę mirties ir gimimo akivaizdoje. Kai išeina artimieji, kai gimsta nauji šeimos nariai. Kartais pagalvoju, jeigu ne jie, tikriausiai sunkiai suvokčiau, kiek laiko praėjo, neapčiuopčiau jo. O nuolatinį bėgsmą priimu natūraliai. Juk tokia gyvenimo esmė – nueiti savo kelią.

Kita vertus, gyvenime kartais būna tokių momentų, norėčiau, kad jie niekada nepasibaigtų. Kad pokalbis vyktų amžinai, kad rytas niekada neišauštų… Anksčiau labai sielodavausi tokioms akimirkoms įvykus, dabar tiesiog mėgaujuosi: stengiuosi užfiksuoti aplinką, kvapus, žvilgsnius. Tai brangiausi dalykai.

Agnė Stančikaitė: Mes, žmonės, esame gamtos dalis, o gamta – amžina dabartis. Šią tiesą suvokiu, tačiau praktiškai ją pritaikyti ir išsilaikyti dabarties akimirkoje – vis dar mokausi. Pripažįstu, gyvename tokiu laiku, kai visi visur bėga stulbinamu greičiu, o aplinkai itin sunku atsispirti. Stengiuosi išlikti sąmoninga ir kasdienybėje kuo mažiau įsitraukti į visuotinį bėgsmą. 

Vaidybos atžvilgiu tai visas jaunos moters virsmo procesas, įvykstantis per kelias valandas. Nuo kuklios, nuolankios merginos iki išsilaisvinančios iš aplinkos pančių moters. Partija ir ypač finalinė muzika apdovanoja išties nežemišku pojūčiu. Esi genijaus sukurtos muzikos tėkmės dalelė.

Iššūkiai

Ko Jūsų veikėjos reikalauja vokalo ir vaidybos atžvilgiu, kam įgalina, ką suteikia, kuo apdovanoja? Kokie jų iššūkiai ir išbandymai Jums? Pasidalinkite naujais patyrimais kuriant savus vaidmenis. 

V. Miškūnaitė: Vokalo atžvilgiu Maršalienės vaidmuo nėra sudėtingas. Turiu prisipažinti – vienas malonumas dainuoti. Matyt, ne veltui kompozitorius turėjo žmoną sopraną – partija parašyta meistriškai patogiai ir logiškai. Jei sutikčiau jį – pabučiuočiau rankas už vokalinį vaidmens minkštumą, grakštumą. Nuostabi partija.

Didesnį iššūkį kėlė kalba – man tai pirma vokiška opera. Užtruko, kol prisijaukinau naujus garsus, tartį, ilgą laiką nesijaučiau patogiai, tačiau pamažu susidraugavome su tekstu. Kurį laiką priebalsių tirštuma trikdė kantileną, tai erzino. Tačiau nuostabi kalbos pedagogė Peggy Marmuth – su ja dirbome išties labai daug – padėjo man atrasti vokiškos dainos raktus. Dabar, mano pačios nuostabai, dainuoti vokiškai yra netgi komfortiška! Be jokios abejonės, kaip ir visose operose, gerai perteiktas tekstas yra vienas esminių sėkmės ir profesionalumo komponentų, tačiau tokiuose judriuose ir dinamiškuose veikaluose kaip šis – ypač svarbu.

M. Pleškytė: Sofi yra sudėtinga partija, reikalaujanti ne tik teisingos ir sveikos dainavimo technikos, bet ir stilistikos pojūčio, tikslios draminės interpretacijos, greitos reakcijos ir štrausiškos muzikos tėkmės pajautos.

Vaidybos atžvilgiu tai visas jaunos moters virsmo procesas, įvykstantis per kelias valandas. Nuo kuklios, nuolankios merginos iki išsilaisvinančios iš aplinkos pančių moters. Partija ir ypač finalinė muzika apdovanoja išties nežemišku pojūčiu. Esi genijaus sukurtos muzikos tėkmės dalelė, fiziškai įsilieji į bendrą skambesio visumą, čia ir dabar tu – šedevro liudininkas ir dalyvis.

A. Stančikaitė: Marianos vokalinė partija – rečitatyvinio pobūdžio, reikalaujanti artikuliuoto dainavimo ir sodrių aukšto diapazono natų. Vokalui ir vaidybai būtina precizika, turi tiksliai, labai organizuotai ir mobiliai atlikti vaidmenį.

Mano repertuare dažnesni dramatinio pobūdžio personažai. Vis dėlto norėjosi naujų patirčių, todėl nedvejodama sutikau paruošti Marianos vaidmenį. Naujas vaidmuo yra tarsi naujų drabužių pasimatavimas, tai leidžia kaskart išbandyti save ir keistis. Džiaugiuosi savo specialybe: ji suteikia progų pažinti save ir suteikia galimybę atsiskleisti. 

Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Monika Pleškytė – Sofi. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Viktorija Miškūnaitė – Maršalienė. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Monika Pleškytė – Sofi, Jelena Kordić – Oktavianas. Martyno Aleksos nuotrauka

„Apsivilkti“ personažą – išbandyti save

„Rožės kavalieriaus“ kostiumų dailininkas Agostino Cavalca, jo asistentė Chiara Amaltea Ciarelli siekia perteikti kiekvieno veikėjo charakterį vizualiai, tad kaip jaučiasi Jūsų veikėjos, kaip Jūs jaučiatės būdamos taip aprengtos?

V. Miškūnaitė: Kaip su naktiniais! Turiu pasakyti, kad dainuoti visą operą su chalatu, tegu ir nuostabiai buduariniu – man pasirodė gana nemažas psichologinis barjeras. Visų pirma jis yra tragiškai nepatogus! Nuolat smunka, yra sunkus ir labai varžo judesius. Kita vertus, gal be jo režisieriui ir nebūtų pavykę sutramdyti mano kibirkščiuojančio charakterio ir suvaldyti emocingų judesių. Juk galų gale Maršalienė turi būti filosofinis, plaukiantis personažas.

Turėjau sau įrodyti, kad visa tai tik sapnas. Ji viską sapnuoja. Tai jos vidinio pasaulio, sukauptų išgyvenimų slapta ir nostalgiška prisiminimų kolekcija, kurią ji tarsi išgyvena kas kartą iš naujo. Lyg iš stalčiuko ištrauktas mylimojo atvaizdas – jo seniai nebėra jos gyvenime, bet ji vis negali jo paleisti, vis pamyluoja jį kartais, vis pažiūri, pagodoja. Šioje operoje susikūriau mažutį moters siurrealistinį pasaulį, kuriame jokie kostiumai nebeturi reikšmės. Nes savo mintyse, jei esi atviras pats sau, esi nuogas.

M. Pleškytė: Kuriant Sofi siekta išsaugoti ir vizualiai perteikti jos tyrumą, jaunystę. Kostiumai – paprasti, neįpareigojantys, jaunatviški. Vestuvinė suknelė – esminis veikėjos simbolis. Tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime ją vilkėjau. Niekad nemaniau, kad pirmoji vestuvinė suknelė bus scenoje. Šis drabužis – vestuvinė Sofi suknelė – išmylėtas, išpuoselėtas, subtiliai prabangus, estetiškai švarus. Toks, kokia ir pati Sofi.

A. Stančikaitė: Kostiumų dailininkas Agostino Cavalca pirmojo mudviejų susitikimo metu sakė, kad siekia Marianą suasmeninti ir kartu nori, kad aš, kaip atlikėja, jausčiausi patogiai. Vertinu kitų žmonių darbus, esu smalsi ir empatiška, todėl vilkėdama Marianos kostiumą analizavau, kokios yra šio personažo gyvenimo dogmos bei manieros, kaip jas galėčiau perteikti pasitelkdama Marianos įvaizdį.

Mažiausios smulkmenos, tarkim, kostiumėlio saga ar akiniai, gali tapti puikiausia išraiškos forma kuriant personažo charakterį. Būtent tokio komplimento sulaukiau iš kostiumo dailininko, besidžiaugusio, kad išnaudoju kostiumo detales ir įtaigiai perteikiu mintį žiūrovams.

Sniegas

„Rožės kavalieriaus“ scenografijos dailininkas Paolo Fantinis su asistentu Piero de Francesco ir šviesų dailininku Alessandro Carletti kuria įspūdingą scenografiją, kurioje vienas esminių simbolių – sniegas. Pasidalinkite, ką jums reiškia sniegas. 

M. Pleškytė: Aš gimusi žiemą. Kasmetinis sniegas man reiškia mano pačios naują asmeninį virsmą, praėjusių gyvenimo metų analizę. Žiemą, ypač sausį, po visų švenčių visas pasaulis apskritai nurimsta. Todėl man sausis labai patinka. Tai mano persikrovimo ir apmąstymų mėnuo. O sniegas būtent su tuo ir asocijuojasi.

A. Stančikaitė: Nuo vaikystės įsivaizdavau, kad snaigė – dangaus gabalėlis. Gal todėl žiemą darome sniego angelus, juk snaigėms padengus žemę dangus atsiranda mums po kojomis.

Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Damiano Michieletto operos „Rožės kavalierius“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

Įsimylėti ir mylėti

Balionais scenografijos dailininkas Paolo Fantinis perteikia įsimylėjimą, kai, rodos, sustoja laikas ir patiriama nesvarumo būsena. Kaip nusakytumėte įsimylėjimą ir pačią meilę? Ką tai reiškia, ką teikia žmogui, jo gyvenimui? Kiek, Jūsų manymu, įsimylėjimas ir meilė yra tapatūs, artimai susiję, o kiek galbūt vienas kitam prieštarauja, vienas kitą keičia, priešingai veikia žmogų?

M. Pleškytė: Dažnai įsimylėjimą tęsia meilė. Bet, žvelgiant apskritai, įsimylėjimas ir meilė yra skirtingi dalykai. Įsimylėti yra veiksmas, o meilė yra būsena. Įsimylėti galima kasdien ir ne tik žmones. Dažnai įsimylime vaizdus, pojūčius, procesus, kvapus, netgi daiktus. Įsimylėjimas įvyksta čia ir dabar, dažniausiai kaip greitai atsiradęs, taip greitai ir išgaruoja.

O meilė… Meilė stipri, ir tai yra mūsų žmonijos dovana vieno kitam. Meilė yra tolygu gėriui. Su besąlygiška meile mes jau gimstame. Gimstame jau žinodami, ką reiškia būti mylimam, ką reiškia mylėti savo kūrėjus – mamą ir tėtį. Meilė yra raktas, atveriantis kitą žmogų.

A. Stančikaitė: Sunku surasti malonesnį jausmą nei įsimylėjimas. Tai – žmogaus gyvenimo stimulas, gyvenimo ašis, apie kurią nors ir trumpam, bet labai intensyviai sukasi viskas. Nuostabu, kad įsimylėti galime kone kasdien! Maža to, įsimylėjėliui nebelieka jokių rūpesčių.

Vis dėlto įsimylėti, regis, paprasčiau, o štai mylėti pavyksta ne kiekvienam. Meilė reikalauja daug pastangų, ji persmelkia visus tris būties lygmenis: fizinį, psichologinį ir dvasinį. Kiek gražių žodžių pažeriame savo išrinktajam ar išrinktajai! Bet šito toli gražu nepakanka, tikrą meilę patvirtina tik mūsų veiksmai. Meilė gali atsiskleisti ir gyvuoti tik tada, kai sąmoningai apsisprendžiame išsižadėti savęs ir pasiryžtame aukotis dėl kito asmens gerovės.

Atspindžiai

Veidrodžių prasmė, kaip ir sniego – žymėti, simbolizuoti, manifestuoti laiko tėkmę ir su tuo susijusią visa ko kaitą. Ką Jums asmeniškai reiškia atspindys, galimybė regėti save, ar tai svarbu Jums, žmogui apskritai, ar galima jausti savo buvimo tikrumą be atspindžio veidrodyje, ar kitame žmoguje, juk mes atsispindime vieni kituose?

M. Pleškytė: Man veidrodis – mistinis dalykas. Netgi, sakyčiau, šamaniškas, raganiškas. Nuo mažumės jutau, kad su juo neverta juokauti. Įrodyta, kad žmonės, ilgai žiūrėdami į save veidrodyje, energiškai nusilpsta. O dar senoji tradicija: mirus žmogui, uždengti visus veidrodžius, kad siela rastų kelią ir ramiai išeitų. Tai įsitvirtino mūsų tradicijose ne be reikalo.

Juk fiziškai mes nesukurti matyti savęs. Matyt, irgi tikslingai. (Šypteli.) Esame sukurti matyti kitus. Tikiu, kad mūsų tikslas yra kasdien save jausti ir analizuoti, pažinti save asmeniniais ir kitų patyrimais.

A. Stančikaitė: Taip, mes atsispindime vieni kituose. Nesąveikaudami tarpusavyje nepažintume savęs, kaip nepasižiūrėję į veidrodį nežinotume savo akių spalvos. Žiūrėdami į didelį veidrodį galime pamatyti save iš visų pusių. Lygiai taip yra ir su žmonėmis bei situacijomis, su kuriomis susiduriame. Kuo daugiau ir įvairesnių jų sutinkame, patiriame savo gyvenime, tuo geriau išmokstame pažinti savo tikrąjį „aš“.

Operos solistė Agnė Stančikaitė. Akvilės Gelžinytės nuotrauka
Operos solistė Agnė Stančikaitė. Akvilės Gelžinytės nuotrauka

Rožė

„Rožės kavalierius“, taigi ką Jums kiekvienai reiškia rožė? Kam ją įteiktumėte po premjeros?

A. Stančikaitė: Sakoma, kad seniausia žmogaus auginama gėlė yra rožė. Ji augo Babilono soduose prieš 4000 metų. Laukinė rožė dar senesnė – yra rasta rožių, kurios augo prieš 3,5 mln. metų. Manoma, kad jas sukūrė dievai, turbūt todėl jos laikomos dieviškumo, tobulo ir idealaus grožio simboliu. Turbūt nė vienai kitai gėlei nėra skirta tiek dėmesio kiek rožei, juk ji – gėlių karalienė.

M. Pleškytė: Mumyse įsigalėjęs suvokimas, kad rožė yra gėlių karalienė, valdovė. Rožė tarytum pačios gėlės įvaizdis. Todėl taip jau yra, kad ji aprėpia visą mūsų grožio pajautą, meilės, prieraišumo, jausmingumo sampratą. Jos žiedo trapumas ir daugiasluoksniškumas traukia. Ir nuvytusi ji labai ypatinga. Tokio paties pavidalo, tačiau paženklinta brandos. Tikriausiai nevalingai atpažįstame joje save.

Rožę įteikčiau mamai už tai, kad esu čia, Žemėje.

V. Miškūnaitė: Po šios premjeros pirmą kartą labai intuityviai ir nuoširdžiai nupirkau ir nuvežiau rožių savo mamai. Tiesiog per šitą vaidmenį pajutau ją dar labiau. Pagalvojau, kad galbūt ji seniai negavo rožių. Ir padovanojau.