Rožinis – džentelmeniška malda, išgelbėjusi Europą

Apie tai „Bernardinai.lt“ penktadienio pokalbyje mintimis (ir faktais) dalijosi žmogus, kuris apie tokį pamaldumą galėtų kalbėti valandų valandas – tai yra Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaras kun. Robertas Urbonavičius.

Pasak dvasininko, rožinis šiandien nepelnytai laikomas vien tik močiučių malda – šią praktiką galėtų iš naujo atrasti ir jauni vyrai, kuriems nesvetima pagarba moterims ir… karyba.

Koks Tavo paties santykis su pamaldumu Mergelei Marijai ir rožinio malda?

Apie mano pamaldumą Marijai reikėtų atskiro pokalbių ciklo (juokiasi). „Bernardinų“ tekstų autorių prisistatyme rašiau, kad domiuosi mariologija. Turbūt atsimeni tokią komediją „Pakvaišę dėl Merės“ [angl. „There’s Something About Mary“]? Tai man Marija ir mariologija tikrai yra artima. Kaip ir rožinis – jeigu netingiu ir leidžia galimybės, sukalbu per dieną visas tris dalis. Iš pradžių atrodė baisiai sudėtinga, bet paskui jau nebe. Kaip toje traškučių reklamoje sako – kartą paragavęs, negali sustot.

Rožinio malda yra sava. Esu ne tik jos teoretikas, bet ir praktikas.

Žinome, kad rožinis (liaudiškai vadinamas rožančiumi) – tai malda, skirta apmąstyti svarbiausius Jėzaus gyvenimo įvykius drauge su Marija. Pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium  – „rožių puokštė, rožių vainikas, rožių darželis“.

Kalbant rožinį naudojamas karoliukų vėrinys su kryželiu. Meldžiamės maldomis „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ (daug kartų) ir „Garbė Dievui Tėvui“. Taip pat yra rožinio apmąstymai, kuriuos sudaro sudaro 4 dalys: Džiaugsmo, Šviesos, Kančios ir Garbės slėpiniai.

Kaip rožinis atsirado Bažnyčioje? Ar su tuo susijusi konkreti data, įvykis?

Pirmiausia galime pakalbėti apie patį pavadinimą. Kyla klausimas, ar „rožinis“ yra teisingas terminas. Kaip minėjai, lotynų kalboje tai reiškia „rožių vainiką“ – tad, kai sakome „rožinis“, pirmiausia turime omenyje spalvą… Tad teisingiausia būtų sakyti „rožių vėrinys“.  Į jį žiūrėdami matome, kad tai yra tarsi rožių vainikas, kurį siunčiame Marijai – arba su Marija siunčiame Kristui.

Tie karoliukai simbolizuoja rožių žiedus?

Taip, nes kiekviena sukalbėta „Sveika, Marija“ yra rožė, kurią Jai padovanojame. Viduramžiais vyravo praktika Marijos statulas papuošti rožių vainikais. Net yra graži legenda: vienas vienuolis buvo labai pamaldus Marijai. Vieną kartą, kai jis meldėsi prieš Marijos statulą, kiti broliai pamatė, kad, jam kalbant „Sveika, Marija“, iš jo burnos tartum sklido rožės, o iš jų Marija pasidarė gražų vainiką.

Kai kurie kunigai siūlo vartoti žodį „rožinys“. Nes susijęs su žodžiu „vėrinys“. O „rožančius“, aišku, yra nevartotinas, kilęs iš lenkiško różaniec.

Galima sakyti, tai yra džentelmeniška malda? Dovanoji rožių damai…

Būtų gerai, jei rožinį iš naujo atrastume ir teisingai suvoktume. Koks paveikslas iškyla, išgirdus žodį „rožinis“? Tai būtų moteriškė, sėdinti bažnyčioje su rožiniu rankose. Patys mes, katalikai, kartais pasišaipome, kad tai yra davatkiškas reikalas. Seniau, kai Mišios vykdavo lotynų kalba, taip ir būdavo – visos močiutės kalba rožinį sau, kunigas meldžiasi sau… Žodžiu, moteriška malda.

Bet iš tikrųjų tai yra tikrai džentelmeniška. Kaip mylimasis mylimajai dovanoja rožių, taip ir vyras katalikas gali Marijai išreikšti savo meilę dvasinių rožių vainiku. Tai yra graži sąsaja.

O grįžtant prie istorijos, būtų galima išskirti du punktus. Pirmasis – kaip turbūt kiekvieno pamaldumo istorija, rožinio tradicija turėjo gimti iš vienuolių, dykumos tėvų praktikos. Jie per dieną sukalbėdavo 150 psalmių. Kadangi feisbuko ir kompiuterių neturėjo, tai nebūdavo ką veikti (juokiasi).

150 – taigi čia visos Biblijoje surašytos psalmės!

Taip, sukalbėdavo visą Psalmyną. O tie, kurie nemokėjo skaityti, ypač viduramžiais, šią praktiką pakeisdavo, sukalbėdami 150 „Tėve mūsų“. Jie tarsi atkartodavo Psalmyną.

Ilgainiui ši praktika išpopuliarėjo ir tarp pasauliečių. XI–XII a. atsirado maldos vėriniai. Pirminis rožinio variantas ir buvo vadinamas Viešpaties malda – „Pater Noster“. Laikui bėgant ši praktika keitėsi ir augo. Buvo pridėta ir apmąstymų (nes negi vien tik „Tėve mūsų“ kalbėsi), suskirstė karoliukų dešimtukus, atsirado slėpiniai.

Vėliau ypač dominikonai XV amžiuje pradėjo nebe „Pater Noster“ kalbėti, bet įterpė ir „Sveika Marija“. Ta praktika netgi vadinosi „Marijos psalmynu“, kurį sudarė trys dalys po 50 maldų „Sveika, Marija“.

Ir daug įtakos padarė viena legenda, priskirta šventajam Dominykui. Jis kovojo su eretikais ir matė, kad jam nesiseka jų įtikinti. Tada jam apsireiškė Mergelė Marija ir pasakė: „Aš tau duodu ginklą“ ir įteikė rožinį. Aišku, kiekviena legenda bando paaiškinti dievišką dalyko kilmę, dominikonai ją platino.

Kas man visada įdomiausia kalbant apie rožinį, jis turi politinių pasekmių (šypsosi). Ši malda darė įtaką visos žmonijos istorijai. Esi girdėjęs apie Lepanto mūšį?

Primink, prašau.

Prieš kelias dienas kaip tik suėjo 450 metų nuo to įvykio. 1571 m. Patrų įlankoje, prie dabartinės Graikijos, įvyko jūrų mūšis. Vienoje pusėje kovėsi Ispanija, Maltos ordinas, Genuja, Toskana, Venecijos respublika ir Popiežiaus valstybė. O kitoje – musulmoniškoji Osmanų imperija, kuri buvo labai galinga ir grasino Europai. Osmanai netgi buvo beveik užėmę katalikišką Vieną.

Popiežius Pijus V įsteigė Šventąją lygą, į kurią sukvietė visus katalikiškų valstybių karalius, ir pareiškė: „Mums reikia gelbėti krikščionišką Europą“. Manau, tais laikais istoriškai sprendėsi, ar Europoje liks krikščionybė, ar įsigalės islamas.

Tad jūroje įvyko tas didysis mūšis – visi Osmanų imperijos laivynai ir tos katalikiškos pajėgos, kurios buvo silpnesnės.

Kas įdomiausia – popiežius prieš tai ne tik sukvietė karius, bet ir paskelbė maldos vajų, kviesdamas katalikus melstis rožinį, kad Marija padėtų įveikti islamą, atmušti tą grėsmę. Europiečiai pasiekė pergalę, ir popiežius bei visi valdovai ją paskyrė Marijos garbei – kad ji padėjo apginti krikščioniją. Tai buvo rožinio pergalė.

Spalio 7 d. dėl to minime Rožinio Marijos dieną. Dėl šito politinio įvykio gimė krikščioniška šventė (šypsosi). O Pijus V, galima sakyti, legalizavo rožinį, įsteigė rožinio brolijas, pats praktikavo ir pirmasis skatino šią maldą. Atsirado tradicija, kad rožinis ir katalikas – neatskiriami dalykai.

Kiek domėjausi, daug kur buvo panašių įvykių. Žinoma, istorikai to nepriskirtų nei Dievo apvaizdai, nei rožiniui. Bet buvo įdomu skaityti, kad po Antrojo pasaulinio karo, kai vokiečiai pralaimėjo, sovietų kariai įžengė į Austriją ir nenorėjo iš ten išeiti. Iškilo grėsme, kad Austrija bus įtraukta į komunistinį bloką. Tada vyskupai ėmė kviesti žmones melstis rožinį, kad jų šalis liktų laisva ir katalikiška. 1955 metais sovietų armija netikėtai pasitraukė be jokio konflikto ar kraujo praliejimo. Patys austrai tai priskiria rožinio maldai – nes tuo laiku kas dešimtas gyventojas kasdien kalbėdavo rožinį, melsdavosi: „Marija, gelbėk mus!“

Taip pat buvo dvi Rožinio revoliucijos Filipinuose. Kaip ir dabar, taip ir anuo metu, 1986 m. šią šalį valdė diktatorius, tai buvo Ferdinandas Marcosas. Neapsikentę milijonai žmonių išėjo į gatves, reikalaudami laisvės ir teisingų rinkimų. Jie nesinešė akmenų, nestatė kartuvių, bet 3–4 milijonai žmonių tiesiog gatvėse melsdavosi rožinį. Marcosas, kaip ir visi diktatoriai, į tuos žmones pasiuntė tankus. Bet kareiviai į juos nešaudė, priešingai – lipdavo iš tankų ir prisijungdavo prie piliečių. Po kiek laiko tas diktatorius pasidavė ir pasitraukė iš valdžios.

Kas man patinka – mums, vyrams, svarbus karybos elementas. O bet kuri malda – ypač rožinio – gali ne tik keisti asmeninį mano gyvenimą, bet ir politinę situaciją. Viena iš priežasčių, kodėl rožinis iki šiol nepraranda savo vertės – tai yra galingas ginklas. Turbūt vienintelis tikinčių žmonių ginklas, kurį turime naudoti, yra malda.

Nebent tai būtų sunkus metalinis rožinis savigynai…

Galima rožinio karoliukus užsimauti ant pirštų vietoje kasteto (juokiasi).

Pakalbėkim apie dalykus, dėl kurių rožinis susilaukia kritikos – ypač iš brolių krikščionių evangelikų. Man iškart prieš akis iškyla Evangelijos pagal Matą 6 skyrius, kur Jėzus savo mokiniams sako: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip…“ – ir pristato „Tėve mūsų“ maldą.

Tai va, rožinis. Jį meldžiantis, sukalbama daugybė „Sveika, Marija“ maldų. Ar nėra čia to daugžodžiavimo?

Protestantai sakytų, kad yra (šypsosi). Jeigu kreiptume dėmesį tik į tekstą, tada taip. Bet visada yra ir kontekstas, ir Bažnyčios Tradicija. Ką reiškia „nedaugžodžiaukite kaip pagonys“? To meto pagonys praktikuodavo žodžių gausumą, kad savo dievuką kaip nors papirktų. Panašiai, kaip nueitum pas viršininką ir sakytum: „O, jūs esate didingiausias, maloningiausias, pats geriausias šefas iš visų! Visi kiti, prieš jus buvę, nė iš tolo jums neprilygsta!..“ Kartoji tą patį 20 minučių, o paskui paprašai pakelti algą… Kažkas panašaus buvo ir pagonybėje.

Tuo metu Jėzus sako – mes ateiname pas Dievą, nes tai nėra dievybė, kurią reikia papirkti. Dievas yra Tėvas, tad ateiname pas jį kaip vaikai  ir prašome: „Tėve, man reikia…“ Netgi turime atsiminti, kad Jis visada iš anksto žino, ko vaikams reikia. Čia turi būti santykis, o ne gražbylystė, numuilinimas. Tad svarbiausia – su kokia intencija meldžiuosi.

Žinoma, automatiškas rožinio kalbėjimas – „Sveikamarijasveikamarija…“ – gali virsti į magiją, tai gali būti daugžodystė. Bet iš kitos pusės, tai turbūt yra pati evangeliškiausia malda, nes ji, sakytume, apriboja norą maldoje pasireikšti pačiam. Kai meldiesi savais žodžiais, gali prikurti visokių gražbylysčių, pradedi savo kūrybą reikšti. O rožinis – tiesiog slėpiniai, „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, nuo savęs nieko nepridedi. Tai paprasta malda, skirta ne tavo išminčiai pasireikšti, bet būti vaiku, kuris sako: „Mama, mama, mama…“

Nustebau, kad ir liuteronai turi savotišką rožinį. Aišku, ten nėra maldos Marijai, bet yra kitų krikščioniškų maldų.

Pati vėrinio formos malda nėra katalikų išradimas – jau senosiose religijose tai galima aptikti. Sakoma, kad maldos kartojimas nuramina ir gydo.

Kiek žinau, ortodoksai irgi turi kažką panašaus.

Jie turi Jėzaus maldos vėrinį – „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“.

Iš tiesų, ir pačioje Katalikų Bažnyčioje yra daugybė skirtingų maldos vėrinių, tik labiausiai žinomas dominikoniškasis Marijos rožinis. Bet yra ir daugiau įvairių – pavyzdžiui, Jėzaus Širdies vainikėlis, Kristaus Kraujo vainikėlis, netgi Šv. Juozapo vainikėlis… Kam tik nori. Bet Marijos rožinis ir Gailestingumo vainikėlis yra populiariausi, jie oficialiai pripažinti Bažnyčios. O privačiam maldingumui galima netgi ir susigalvoti savo vainikėlį. Nebus erezija – aišku, jeigu tai atitiks Šventąjį Raštą (šypsosi).

Vienas draugas pasakojo, kaip kartą pavargęs meldėsi rožinį. Vieną akimirką jis save pagavo, kad jau kalba nebe „Sveika, Marija“, o „vienas, du, trys, keturi…“ Kaip išlaikyti sąmoningumą tokios ilgos ir, sakytume, gan monotoniškos maldos metu?

Bažnyčia turbūt tam ir įsteigė vadinamuosius Slėpinius, kuriuos galime skaityti maldos metu. Jeigu, tarkim, skaitome apie Jėzaus gimimą, galime maldoje prašyti dvasinio atgimimo ar kitų malonių. Aišku, geriausia būna, kai savo maldą įprasminame – kad meldžiuosi ne dėl to, jog kitaip būsiu negeras tikintysis, bet todėl, kad jaučiu prasmę. Galime melstis už tetą Anelę, kuriai skauda koją; šeimos tėvas gali po vieną maldos slėpinį paskirti už kiekvieną vaiką. Melstis galime už popiežių, už Vyriausybę  ir t. t.

Kuo dar rožinis yra gerai – nors aš dažniausiai meldžiuosi vienas, bet priklausau „tinklui“, didžiulei „korporacijai“ – nes tuo metu turbūt rožinį meldžiasi ir kas nors Kinijoje, Ispanijoje ar kur kitur pasaulyje. Tai yra didžiulis Marijos projektas – tikiu ir įsivaizduoju, kad visos maldos tartum susideda į vieną „vietą“, iš kur paskui Dievas duoda stebuklų ar sveikatos žmonėms.

Galime, kaip žaidžiantys vaikai, susigalvoti savo taisykles, nusistatyti, kada ir už ką melsiuosi. Galbūt tada atsiranda ir motyvacija, kad nepasimeldęs kitą žmogų tartum apiplėšiu. Kai žinau, dėl ko visa tai darau, tada esu sąmoningas.