2020 09 20

Tomas Viluckas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Rudeniška „Artuma“: apie Bažnyčios ir valstybės, katalikų ir valdžios santykius

Žurnalo viršelisAr krikščionys turi tik melstis, rūpintis dvasiniais dalykais, na, dar savo kiemą ir parapiją prižiūrėti, o kitus reikalus palikti pasaulio vaikams? Juolab tokį „nešvarų“ dalyką kaip politika?! Bet kodėl tada dar popiežius Paulius VI kalbėjo apie politiką kaip… aukštąją meilės formą!?

Kita vertus, ar nuolat tik pyksime „ant valdžios“, ar kaip krikščionys – visaverčiai piliečiai – galime kažką pakeisti?.. Ne tik apie Seimo rinkimus ir mūsų pasirinkimus šio Artumos numerio autoriai dosniai ir kompetentingai dalijasi, kaip neapsigauti rinkimų retorikoje ir atskirti, kam iš tikrųjų rūpi politikos tikslas – bendrasis gėris.

Pandemijai išbalansavus įprastą mūsų gyvenimo ritmą, tenka dvigubinti ir „Artumos“ žurnalo numerius. Tad naujasis rugsėjo–spalio numeris siūlo skaitytojams apmąstyti įvairias su krikščioniška gyvensena susijusias temas, tarp kurių toliau plėtojamas pasauliečių atsakomybės Bažnyčioje klausimas. Juo labiau kad artėja rinkimai į Seimą, ir Lietuvos katalikams teks atlikti savo pilietinį pasirinkimą, kuris ne vienam atrodo morališkai nelengvas.

„Užtat reikia, kad daugiau žmonių pasiryžtų eiti į politiką: „Aš esu krikščionis, katalikas; žinau – tai sunkus kelias, bet eisiu į politiką, kad apginčiau ir įgyvendinčiau tai, kiek įmanoma šiomis konkrečiomis sąlygomis.“ O dauguma gerų žmonių, gyvenančių tikrai gražiai, neina į politiką, į ją žiūri kaip į nešvarų dalyką…“ – apgailestauja savo interviu „Artumai“ kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Šiame nuoširdžiame asmeniškame pokalbyje kardinolas kelia esmines bažnytinės tapatybės problemas ir sako: „Šventųjų reikia! Tikrai, nejuokauju. Reikia švento kunigo, švento pasauliečio, kuris tikrai paliktų savo žymę, patrauktų žmones ir eitų pirmyn. Nėra pašaukimų – trūksta šventų kunigų. Kur yra šventas kunigas, toje parapijoje ir po jo mirties lieka kas nors. Bažnyčioje revoliucijų nebūna, galim daryti reformas viena po kitos, bet reikia šventų žmonių, kurie iš tiesų gyventų tuo, ką jie kalba.“

„Krikščionys natūraliai yra pilietiški, o krikščionybės pilnatvė – pilietiškumas“, – įsitikinusi prof. Irena Vaišvilaitė kitame pokalbyje, kurį skelbiaArtuma“. Jame skaitytojas ras daugybę solidžių žymios Bažnyčios istorikės ir diplomatės įžvalgų apie katalikų dalyvavimą valstybės valdyme, visuomenės ir politikos gyvenime.

Rinkimų vajaus įkarštyje „Artuma“ siūlo kelis tekstus, kurie galėtų padėti apsispręsti rinkėjui. Dr. Ramunė Jurkuvienė gvildena kertinį Bažnyčios socialinio mokymo aspektą – subsidiarumą, kurį apibūdina kaip pagarbią pagalbą. Kitame straipsnyje dr. Irena Eglė Laumenskaitė glaustai apžvelgia pagrindinius Bažnyčios socialinio mokymo principus, siūlydama juos laikyti pasirinkimo kriterijais balsuojant. „Krikščionybė nesireiškia jokia idėjine opozicija, bet sako „ne“ tik tokiems reiškiniams, siekiams ar veiksmams, kurie menkina žmogaus orumą ir trukdo skleistis jo žmogiškumui“, – primena autorė.

Todėl Artumos redakcija pagal šią Bažnyčios socialinio mokymo apžvalgą parengė ir klausimyną, kurį išsiuntė visų partijų, kandidatuojančių šių metų Seimo rinkimuose, štabams. Na, o jų pateiktus atsakymus pakvietė aptarti trijų skirtingų Lietuvos universitetų politologus ir apžvalgininkus – iš Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto bei ISM vadybos ir ekonomikos universiteto. Tad skaitytojas turės pakankamai medžiagos panoraminiam vaizdui susidaryti. Vis dėlto, kaip taikliai pastebi dr. Vincentas Vobolevičius, „šiuose rinkimuose, atrodo, matysime ne vieną politinę jėgą, žadančią darbuotis dėl bendrojo gėrio ir priešintis objektyviam blogiui; tad rinkėjai bus itin laisvi balsuoti už skirtingus, jų supratimą apie politikos prioritetus geriau atitinkančius sąrašus ir kandidatus. Tik esant vienai sąlygai – kad politikų pažadais galima pasitikėti“.

„Artuma“ kviečia nepamiršti pasauliečių atsakomybės ir pagrindinio postūmio jos imtis – Vatikano II Susirinkimo. Linita Žebrauskienė tęsia savo publikaciją šia tema pastebėdama: „Tik XX a. viduryje Bažnyčia pirmą kartą iškėlė ir visapusiškai išnagrinėjo pačios gausiausios savo narių grupės – pasauliečių – klausimą. Net jei būtų nenagrinėjęs jokių kitų klausimų, vien dėl šios temos Susirinkimas būtų tapęs istoriniu įvykiu.“ Ir nors praėjo daugiau nei penkiasdešimt metų, atrodo, vis dar esame šio istorinio proceso vyksme.

Tad ar tik pyksime „ant valdžios“? O gal verčiau drąsiai ir atsakingai eisime pasirinkti? „Artuma“ tikisi pasitarnauti geriausiems apsisprendimams. Telaimina Dievas juos bei žurnalo tarnystę ir šioje srityje – iš artimo meilės.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.