2021 05 02

Alfas Pakėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Rugių žiedai pieno kibire

Alfo Pakėno mama Bronislava 1968 m. Trainių kaime. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Motinos kraitė pilna obuolių. / Ruduo. Laukai jau atvėsę. / Tik niekaip dabar atsimint negaliu, / Iš kur tada ėjome dviese.../ Pavasaris jau. Galvelę pučiu / Per greit nužydėjusiai pienei. / Ir grįžtame vėl tuo pačiu takučiu / Tik be obuolių ir pavieniai.“

Sename bloknote radau kadaise užsirašytą Kazio Bradūno eilėraštį. Prisiminiau, kaip poetas, sugrįžęs gyventi į Lietuvą ir kartu su žmona Kazimiera viešėdamas Ukmergės miesto bibliotekoje, su meile ir pagarba prisiminė savo motiną. Gal todėl ir eilėraštis toks – suvalkietiškai taupus žodžiams, rudeniškai elegiškas, skaidrus, dvelkiantis ramia meile. Ir išsiskyrimu. Mes visi, pasak poeto Jono Strielkūno, einame vienišyn, kol galų gale liekame vieni. Ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo pavieniui. Gimimas ir mirtis. O tarp tų dviejų stočių yra gyvenimas: žali lapai, žydėjimas, prisirpusių vaisių saldumas, lapų kritimas. Pradžia ir pabaiga. Pradžioje visados yra Motina. 

Nieko nėra baisiau, kaip nesugrįžti namo Motinos dieną, pirmąjį gegužės sekmadienį. Ypač jeigu tavo motina jau mirusi. Tai tarytum prasigerti, nupulti į padugnes arba išduoti ką nors brangaus. Nepamatyti parlėkusių pirmųjų kregždžių, šaudančių pro atviras tvarto ar klojimo duris. Motinos dieną jos visada jau būna namie, parskridusios iš tolimųjų užjūrių į savo molines gryčiukes gimtinės pašelmeny. Nesugrįši – gal kažkas kitas į jas ilgai žiūrės negalinčioje sutemti gegužės prieblandoje.

Dabar žiūriu į prietemoje boluojantį jaunais berželiais apsodintą kelią, ir atrodo, kad visa tai buvo tik vakar – ryškiai prisimenu vaizdus ir žodžius, pasakytus suaugusių žmonių tyliame vienkiemyje, apsuptame rugių žalumos. Per Motinos dieną rugiai tiek paaugę, kad sakoma: varna jau slepiasi rugiuose. Mane visada žavėdavo šis vaikystėje išgirstas senų žmonių pasakymas, taikliai apibūdinantis gegužės pradžią. Ir tarytum girdžiu motinos žodžius, pasakytus jau vėliau, kai suprasdavau šį tą daugiau: nieko nėra amžino, tik gerumas. Viskas praeina – ir turtai, ir jaunystė, ir grožis, ir visas gyvenimas. Lieka tik gerumas. Tik jis išlieka ant amžinųjų, sakydavo motina. Nesudega, nenuskęsta ir niekur neprapuola. Kiek būsi nuoširdus ir geras, tiek tavęs išliks kituose ir šiame pasaulyje. O visa kita – tik vėjas, tas pralekiantis, nuūžiantis tolyn vėjas.

Šalia tų žodžių išplaukia vaizdas: vasara, pradžia – gal Sekminių. Ir žydinčių rugių laukas. Gimtasis laukas, kuris tau visada sudrumščia sielą ir kelia šviesią nostalgiją. Nesvarbu, kad tu jo seniai netekai, kad matai tik sapnuose. Ir atminty. Ten tebėra siauras takelis per rugius. Jeigu pargriūtum, pajustum, kaip jis kvepia stipria žemės ir javo šaknų vėsa. Įsitikintum, kaip gera kartais gyvenime suklupti, parpulti. Tuo taku su kibiru neseniai primelžto pieno, nuo vėjo pribyrėjusio rugių žiedadulkių, pasiraitojusi vasarinio rūbo rankoves, ateina tavo motina. Tu bėgi jos pasitikti, o pasitikęs kurį laiką eini priešakyje, iškeltomis rankomis gindamasis nuo įkyrių varpų, lendančių į akis ir plaukus.

Paskui pradedi pintis motinai po kojom. Žinai, kad paims tave ant rankų ir neš namo, prilaikydama viena ranka, kita – tempdama kasdienį savo nešulį. Tik tu jai niekada nebuvai kasdienis nešulys – vis surasdavo kitokių žodžių, kitaip paglostydavo vėjo suveltus plaukus. Apsikabinus mamos kaklą, tave pirmąkart nustebina vilnijantis tarsi didžiule žalia armonika grojantis rugių laukas. Ir milžiniškas žalsvas debesis virš jo – pats rugių žydėjimas. Pažvelgęs žemyn pamatai, kaip kitoje motinos rankoje teliūskuoja kibiras dar šilto, putoto pieno. Ir žalios rugių žiedadulkės tose putose. 

Tuo lauko taku išsiilgta ir be galo pažįstama ji vis eina ir eina į tavo gyvenimą. Po daugybės išsiskyrimo metų ir dabar kartais, išeidamas iš namų, sustoji sodo gale, atsigręži į gryčios langus ir tarsi trumpą maldą pašnibždom ištari paprasčiausius žodžius: kad būtų gyva mama… Nerandi ir neieškai kitų žodžių, nes jų sieloje nėra. Ir norų kitų nėra. Nutoldamas, skubėdamas išvažiuoti dar spėji pamatyti, kaip atšlaime, prie šulinio, švysteli jos smulkutė figūra, trumpam suboluoja švari, savais namais dvelkianti skarelė. 

Kaip visados šalia gyvenimo – mirtis, taip prie tos vizijos išauga kitas vaizdas. Daug skaudesnis. Paskutinis, kuris tau primena gyvą motiną. Ji jau nebe namie, o didelio, svetimo miesto ligoninėje. (Kaip tų ligoninių bijo seni kaimo žmonės! Sako, pagalvok, išvežė Vilniun, reiškia, labai rimta liga – gal gyvas nebegrįš…) Būdamas prie jos, dažnai aplankydamas jautei, kaip ji sunkiai, beviltiškai su visais atsisveikina, prieš guldama ant operacinio stalo – su žmonėmis, su namais, su tais laukais, žemės darbais, kuriuos labai mėgo ir vertino. Galbūt su tais kažkada žydėjusiais rugiais, kai nešė ant rankų tave, savo mažą sūnų. O dabar štai prisimeni, kaip nešei ją – sunykusią, išsekintą ligos ir lengvą kaip karštą, vėjuotą vasaros dieną staiga išdžiūvusios žolės glėbys. Nešei iš palatos į procedūrinį kabinetą, o ten lūkuriavęs gydytojas ramiai, tarsi tarp kitko pasakė: nešk nešk, tave ji ne tiek kažkada nešiojo…

Buvo pati birželio pradžia, gražiosios Sekminės, kai sode skraido peržydėjusių pienių pūkai, o šiltuose inkiluose čiepsi paaugę varnėniukai. Kai džiūsta pirmasis, pats kvapniausias šienas. Toj begalinėj šviesoj, kai, atrodo, visai nėra nakties, juoda kaip gruodžio tamsuma žinia: mirė motina. Gavęs kolchozo sunkvežimį važiavai parsivežti savo mirusios motinos. Ir vežei sesers paruoštus jos amžinuosius rūbus: rudos spalvos suknią su baltais nėriniais. Ir jos šliūbinius marškinius, kuriais prieš mirtį pati pasiprašė ją aprengti. Galbūt vienintelį jos jaunystės, slaptų, neišsipildžiusių svajonių ir meilės naktų prisiminimą. Nors sunkvežimio kabinoje buvo vietos, bet grįžtant namo sėdėjai atvirame kėbule, prie motinos karsto. Pasimetęs, nelaimingas kažką galvojai, bandei susikaupti, netikėdamas tuo, kas įvyko. Važiuojant kaštono spalvos karstą visą laiką lietei ranka, o jis vis slinko artyn, kol atsirėmė į tavo kojas. Ir dabar dažnai pagalvoji – tai buvo didžiausias iš tavo sielavartų, skaudžiausias iš praradimų. 

Motinos diena. Gerai žinai, kad tą dieną, pirmąjį gegužės sekmadienį, parvažiavęs tėviškėn pamatysi parlėkusias kregždes. Vakarinis jų čiauškėjimas ant elektros laidų šalia gryčios kažkodėl tau primena išsiilgtą motinos veidą. Šviesų, liūdnoką veidą vienatinio žmogaus, kuris davė žodžius tavo burnai, šviesą tavo akims, kojas tavo gyvenimo keliui nueiti. O svarbiausia – meilę gyvenimui. Prisimeni, kaip ji pati mokėdavo tais dalykais džiaugtis. Darbais, žmonėmis, žydinčia pieva, vos vos sulapojusiu beržu, gražiu gyvuliu. Tokią akimirką atrodo, kad visas pasaulis tavyje, viskas taip pilnatviška, taip arti – kaip tas rugių laukas vaikystėje.

…Todėl man dabar atrodo, kad nieko nėra baisiau, kaip neparvažiuoti į tėviškę Motinos dieną, pirmąjį gegužės sekmadienį. Ir napamatyti iš toliausios tolybės parlėkusių kregždžių, nepasveikinti savo mamos ar nepastovėti prie jos kapo sužydėjusiose Deltuvos kapinėse, po beržu nulūžusia viršūne, iš kurio sužeistos šakos ankstyvą pavasarį laša sula.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien