Rūpestis dėl kūrinijos ir pagarba jai

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Saleziečių žinios“ (2020 m. Nr. 3 (177).

Gegužės 22-ąją pasaulis mini Tarptautinę biologinės įvairovės dieną. Tekstas pirmąkart publikuotas 2021 m. rugpjūčio 14 d.

Šeimininkas ar valdytojas?

Šiuolaikinis žmogus tam tikra prasme nutolo nuo gamtos, ir tai pastūmėjo neatsakingai išnaudoti Žemę. Popiežius Pranciškus savo enciklikos Laudato si’ įžangoje, remdamasis šv. Pranciškaus Kūrinijos giesmės žodžiais apie sesę žemę, primena: „Ta sesuo dabar protestuoja dėl žalos, kurią jai darome neatsakingai naudodamiesi ir piktnaudžiaudami Dievo jai duotomis gėrybėmis. Užaugome manydami, kad esame jos savininkai ir šeimininkai, turintys teisę ją plėšti. Smurtas, glūdintis nuodėmės sužeistoje žmogaus širdyje, pasireiškia ir ligos simptomais, regimais dirvoje, vandenyje, ore ir visose gyvose būtybėse.

Todėl engiama ir niokojama žemė, labiausiai apleista bei trypiama iš visų vargšų, „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Užmiršome, kad ir mes patys esame žemė (plg. Pr 2, 7). Planetos elementai sudaro mūsų pačių kūnus, jos oru kvėpuojame, o jos vanduo teikia mums gyvastį ir atgaivina“. (LS 2)

Kodėl popiežius pasirinko šv. Pranciškaus Asyžiečio giesmę? Nes pripažįsta šį šventąjį kaip integralios ekologijos globėją: „Manau, kad Pranciškus yra tobulas rūpinimosi tuo, kas silpna, ir džiugiai bei autentiškai įgyvendinamos integraliosios ekologijos pavyzdys. Jis yra visų aplinkosaugos srities tyrinėtojų bei darbuotojų globėjas, mylimas ir gausybės nekrikščionių. Šis šventasis rodė ypatingą dėmesį Dievo kūrinijai, taip pat – didžiausiems vargšams bei paliktiesiems likimo valiai. Mylėjo ir buvo mylimas už savo džiaugsmą, dosnų atsidavimą, visa aprėpiančią širdį. Buvo mistikas ir piligrimas, gyvenęs paprastai ir įstabiai darniai su Dievu, kitais, gamta ir savimi pačiu. Galiausiai jis mums liudija, kokie neperskiriami yra tokie dalykai kaip rūpinimasis gamta, teisingumas vargšams, įsipareigojimas visuomenei ir vidinė ramybė“ (LS 10).

Šv. Pranciškus Asyžietis savo liudijimu parodė, kad integrali ekologija egzistuoja tik tuomet, jei į visą kūriniją žvelgiame su meile. Šv. Pranciškus „pamokslavo net gėlėms, kviesdamas jas šlovinti ir mylėti Viešpatį, tarsi jos būtų apdovanotos protu“ (LS 11). Kaip liudija jo mokinys šv. Bonaventūra, jam „kiekvienas kūrinys buvo brolis, susietas su juo pačiu meilės saitais. Todėl jis jautėsi pašauktas rūpintis viskuo, kas tik egzistuoja“. Pasak šv. Bonaventūros, Pranciškus Asyžietis, „laikydamasis nuostatos, kad visa, kas egzistuoja, yra bendros kilmės, jausdavosi kupinas didžiulės atjautos ir kreipdamasis į kūrinius, kad ir kokie maži jie būtų, vadindavo juos broliais ir seserimis“.

Įdomu, kad ši šv. Pranciškaus laikysena, kuri kažkam galbūt gali pasirodyti keistoka, yra visiškai perimta popiežiaus enciklikoje. Pastarojoje teigiama: „Jei prie gamtos ir aplinkos artinsimės nenusiteikę stebėtis ir žavėtis, jei bendraudami su pasauliu nešnekėsime brolystės ir grožio kalba, mūsų nuostatos bus kaip šeimininko, vartotojo ar vien gamtinių išteklių naudotojo, negebančio apriboti savo tiesioginių interesų. Ir priešingai, jei jausimės artimai susiję su viskuo, kas egzistuoja, iš mūsų natūraliai liesis nuosaikumas ir rūpestis. Šv. Pranciškaus neturtas ir paprastumas buvo ne vien išorinis asketizmas, bet ir kai kas radikaliau – jis atsisakė paversti tikrovę tik naudotinu ir valdytinu objektu.“ (LS 11)

Bendri visų namai

Šv. Pranciškaus Asyžiečio liudijimas leidžia popiežiui į enciklikos įvado paskutinę dalį įtraukti karštą raginimą priimti iššūkį, prieš kurį jau nebegalime užmerkti akių:

„Primygtinis iššūkis apsaugoti bendruosius mūsų namus reikalauja suvienyti visą žmonių šeimą siekiant darnaus ir visapusiško vystymosi, nes žinome, kad dalykai gali keistis. Kūrėjas mūsų neapleidžia, nesitraukia nuo savo meilės plano, nesigaili mus sukūręs. Žmonija dar neprarado gebėjimo bendradarbiauti statydinant bendruosius mūsų namus. Trokštu išreikšti savo pripažinimą, tarti padrąsinimo ir padėkos žodį visiems, kurie įvairiausiose žmogaus veiklos srityse darbuojasi siekdami apsaugoti mūsų namus – Žemę. Ypač dėkoju tiems, kurie nenuilstamai stengiasi pašalinti dramatiškus aplinkos griovimo padarinius pasaulio vargingiausiųjų gyvenimui. Jaunimas reikalauja iš mūsų pokyčių. Jie klausia, kaip galima įsivaizduoti geresnės ateities kūrimą negalvojant apie ekologinę krizę ir atstumtųjų kančias.“ (LS 13)

Šios motyvacijos yra popiežiaus Pranciškaus enciklikos pagrindas ir akivaizdu, kad jei norime skatinti būtent tokias žmonių nuostatas gamtinės aplinkos atžvilgiu, būtina skatinti švietimą, kuris padėtų asmeniui suvokti giluminį ryšį tarp aš ir mes, tarp žmogaus asmeninės tapatybės ir priklausymo žmonių bei gamtos pasauliui. Dažnai mes apsiriboja atskiro individo tiesioginių ir netiesioginių santykių su kitais žmonėmis tinklu, ypač su tais žmonėmis, su kuriais skirta nueiti drauge kelio atkarpą šio pasaulio erdvėje ir laike. Nors daugybę tūkstančių metų Žemė buvo vadinama motina, moderniaisiais laikais ji tapo tarsi atskirta nuo mes. Enciklika primena, kad atėjo metas visiškai ją susigrąžinti į mūsų gyvenimą.

Aukščiau cituotos enciklikos frazėje apie šv. Pranciškų Asyžietį, kurioje sakoma, jog jis gyveno „nuostabioje darnoje su Dievu, su kitais žmonėmis, su gamta ir su savimi pačiu“ glūdi trijų sričių, kuriose sugrupuoti krikščioniškojo ugdymo siekiami tikslai, sintezė. Pirmoji sritis yra asmeninio tapatumo bei istorinė-kultūrinė, antroji – solidaraus dalyvavimo socialiniame gyvenime, ir trečioji – atsivėrimo Transcendencijai.

Iš tiesų krikščioniškoji antropologinė vizija siekia šio tikslo: skatinti žmogaus augimo kelią iki visiško savęs įvaldymo darnoje su kitais žmonėmis ir Dievu. Enciklika kviečia atnaujinti šiuos tikslus, o tai reiškia, kad į solidaraus dalyvavimo socialiniame gyvenime sritį dera įtraukti atsakingą rūpinimąsi gamta, suvokiama kaip visų bendri namai.

Tačiau siekiant šių tikslų nevalia įpulti, kaip neretai nutinka kai kuriems kovingiems ekologams, į tam tikrą panteizmą, nes krikščionybė, kaip ir judaizmas, laikosi Dievo absoliutaus Kitoniškumo nuo gamtos postulato. Kitais žodžiais tariant, ši teologija pripažįsta Dievą kaip visatos kūrėją, bet sykiu ir kaip visiškai skirtingą nuo visatos. Taigi kalbama apie koncepciją, kuri neigia bet kokią panteizmo formą, Dievo buvimą gamtoje, tačiau pripažįsta galimybę gamtoje skaityti dieviškojo kūrybos akto ženklus.

Neatsitiktinai enciklikoje yra pabrėžta: „Šv. Pranciškus, būdamas ištikimas Raštui, siūlo pripažinti gamtą esant nuostabia knyga, kurioje Dievas mums kalba ir perteikia kažkiek savo gražumo ir gerumo: „Iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5) ir „jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20). Todėl jis reikalavo vienuolyno sode vieną dalį visada palikti nedirbamą, kad tenai augtų laukinės gėlės, o tie, kurie jomis žavėsis, galėtų kelti mintis į Dievą, šio grožio Kūrėją. Pasaulis yra daugiau nei spręstina problema, jis yra džiaugsmingas slėpinys, kurį kontempliuojame linksmai ir šlovindami.“ (LS 12)

Ugdyti pagarbą kūrinijai

Grįžtant prie ugdymo temos, iš to, kas iki šiol išdėstyta, tampa akivaizdu, kad pagarbos kūrinijai, rūpesčio kūrinija ir gebėjimo ją saugoti ugdymas reikalauja pripažinti, jog Žemė yra gyva sistema, o mes esame šios sistemos dalis, interaktyviai susieta su kitomis sistemos dalimis. Tai reiškia, kad gyvoji sistema Žemė daro poveikį mūsų gyvenimui, o mes savo ruožtu darome poveikį jai. Norint suvokti šių tarpusavio ryšių gelmę, būtina prisiminti, kad pagal kūrinijos planą Žemė toliau kuria pati save, todėl dėl milijardus metų trukusios evoliucijos susiklostė gyvybei palankios sąlygos.

Kitaip tariant, Žemė ir žmogus yra susieti nenutrūkstamais ryšiais, todėl jeigu žmogus sunaikins gyvąją sistemą, ir pats nebegalės Žemėje išlikti. Ši žmogaus ir Žemės tarpusavio priklausomybė, paremta moksliniais duomenimis, turi būti kuo giliausiai įsisąmoninta ir virsti nuoširdžia meile viskam, kas sukurta, kaip kad kviečia šv. Pranciškus Asyžietis. Tik taip gebėsime pakeisti savo elgesį ir išsaugoti planetą.

Ekologinis ugdymas turėtų vykti ne tik kognityviniu lygmeniu, bet ir įtraukti žmogaus emocijas bei jausmus. Žmogus turi jausti vienybę su kūrinija ne tik protu, bet ir širdimi. Beje, atsivėrimas Dieviškajai meilei, kaip rodo šv. Pranciškaus pavyzdys, yra pagrindinis kelias šiam tikslui pasiekti. Taigi ekologinis krikščioniškasis ugdymas turi apimti žmogaus protą, jausmus ir sakralųjį transcendentinį matmenį.

Pastarajame matmenyje asmuo turi atrasti, kad jo paties ir kitų būtybių gyvenimas kyla iš gryniausios Dievo meilės, taigi turėtų žvelgti į kūriniją kaip į neišmatuojamą Dievo meilę, dovanotą žmogui.

Kad vyktų šių vertybių sklaida, labai svarbu ugdyti jaunimo sielose šį kūriniškumo pojūtį, kuris viena vertus, implikuoja dėkingumą už gautą meilės dovaną kartu su savo gyvenimu, kita vertus, padeda pajusti, jog Dievo akivaizdoje mes esame tik pelenų saujelė.

Kitais žodžiais tariant, būtina mokyti jaunąją kartą pripažinti didžiules savo galimybes, talentus, kuriuos Dievas jiems patikėjo, o sykiu ugdyti tą giluminį nuolankumą, kuris kyla priėmus save kaip baigtinį, ribotą kūrinį. Iš čia galime suprasti, kad ekologinis ugdymas negali būti laikomas kokiu nors „specialiu“ ugdymu, kažkuo papildomu. Ekologinis ugdymas – tai nedaloma autentiško žmogiškojo ugdymo dalis, nepakeičiama žmogaus, norinčio laisva valia sekti Jėzumi ir kurti save pagal Dievo paveikslą ir panašumą, nuostata.

Tokio požiūrio į žmogiškąjį ugdymą kontekste, žinoma, reikia plėtoti ir specifines kompetencijas, nuostatas, žinias, reikalingas apsaugoti kūriniją, pradedant, pavyzdžiui, temomis, kurios šiuolaikiniame pasaulyje šaukte šaukiasi neatidėliotino dėmesio: oro ir vandens tarša, klimato atšilimas, vandens išteklių mažėjimas, gyvūnų ir augalų rūšių nykimas, drastiškas žmonių gyvenimo pasaulio didmiesčiuose blogėjimas. Šie „degantys“ klausimai yra keliami ir išsamiai gvildenami enciklikoje.

Ugdomuoju praktiniu lygmeniu yra svarbu ne tik padėti jaunimui įgyti teisingos informacijos apie minėtus aktualius klausimus, bet ir skatinti jaunuolius kasdieniame savo gyvenime imtis veiksmų, kurie, nors ir ribotai, tačiau bent truputį prisideda prie didžiųjų aplinkosaugos problemų sprendimo. Tokių kasdienių veiksmų pavyzdžių galėtume pateikti begalę: tai atliekų rūšiavimas, vandens taupymas, pasirinkimas mažiau taršių transporto priemonių, nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių apsauga, savanorystė ar politinė veikla, padedanti gerinti skurstančių ir visuomenės užribyje atsidūrusių asmenų gyvenimo sąlygas.

Šiais keliais pavyzdžiais norima paaiškinti, kad aplinkosauginis ugdymas reikalauja ne tik egzistencinių apmąstymų, bet ir konkrečių įsipareigojimų, savo gyvensenos ir vartojimo pokyčių. Verta priminti, kad šie iš pažiūros maži atskiro žmogaus kasdienio gyvenimo veiksmai labai prisideda prie reikšmingų visuomenės kultūros pokyčių.

Ir galiausiai svarbu prisiminti, kad šioje kovoje už Žemės išsaugojimą žmogus nėra vienišas, nes „Dievas, kuris mus kviečia būti kilnius ir pasišvęsti, teikia mums jėgų ir šviesos, kurių reikia norint žengti į priekį. Gyvybės Dievas, kuris mus taip myli, visada lieka šio pasaulio širdyje. Jis mūsų neapleidžia, nepalieka vienų, nes galutinai susijungė su mūsų žeme, o jo meilė visada mums padeda surasti naujų kelių. Tegul bus jis pagarbintas!“ (LS 245).