Rusija ar rusija

Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Jau ne vienąsyk ir tikriausiai jau ištisus praėjusius metus įvairiausiuose tinkluose aptinku anksčiau nematytą žuvį – valstybę, išsidrėbusią gausybėje laiko ir klimato juostų. Keistą darinį, gebantį savarankiškai pasigaminti branduolinį ginklą, bet neaprūpinantį savo čiabuvių pakankamu asortimentu elementariausių tekstilės gaminių. Žemės ar vandens gyvį – tarytum sodo dirvožemyje iškastą kurklį – naftos ir dujų čiuptuvus atkreipusį ten, kur šildo jauki užsieninės valiutos žvaigždė. Ir padarą tą daug kas vadina rusija.

Atrodo, kaip ir aišku kodėl – prisidirbo, užpuolė didvyrišką kaimynę, raketomis antspaudavo miestus, antkapiais ženklino šeimas, taršė moteris, švinu farširavo jų vyrus ir vaikus. Padoriam žmogui lyg ir savaime turėtų būti aišku – dėl viso to ji rusija. Mažąja raide. Padarė nusikaltimą ir aišku – rusija. Kaip teistumo faktas – neišnykstantis, nenuplaunamas.

Matyt, nesu padorus žmogus, arba toks ne iki galo, nes nuolat noriu kelti klausimus keistus. Nepatogius. Nereikalingus gal. O kodėl Rusija tapo rusija dabar? Kas nors ims ir prieštaraus – aš visad žinojau, kad ji tokia – bet, gerbiamieji: ar kas matė šį įstabų įvardijimą – rusija – Čečėnijos karų metais? Invazijos į Sakartvelą (tada, kai dar vadinome jį Gruzija) metu? Netgi 2014-aisiais, kai nuo Ukrainos buvo atplėštas Krymas – ar daug buvo tokių, kurie Rusiją viešai vadino rusija? Nepamenu.

Čia galima būti ir dar banalesniam – sulyginti šį įdomų valstybės tapsmą valstybe mažąja raide su kitomis, ne ką šlovingesnėmis valstybėmis, kurių pavadinimus vis dar rašome didžiosiomis raidėmis. Kodėl SSRS žinome esant Sovietų Sąjunga, o ne sovietų sąjunga arba ssrs? Kodėl Hitleris (o kodėl ne hitleris?) sukūrė Nacių Vokietiją, o ne… Na, supratote.

Beje, net istorinis žvilgsnis čia nebūtinas įžvelgti paradoksą: tai ką, gerbiamieji, rusija, rusija, rusija, o su Kinija viskas gerai? Sirija? Šiaurės Korėja? Ta pačia Baltarusija? Pažvelkim absurdui į nasrus: nenustebčiau, kad rašantieji „rusija“ imtų ir parašytų „Luhansko ir Donecko liaudies respublikos“. Arba „Abchazija“. „Pietų Osetija“. Viskas gerai, ar ne?

Kur link suku – manau, kad, nepaisant viso tragiško pastarųjų metų konteksto, Rusija neverta vadintis rusija. Suprantu, kad tokiu būdu – pabrėždami tos šalies šiandienį dvasinį menkumą – kai kurie mūsų nori parodyti jai išskirtinę nepagarbą ir – tarytum – įžūlią drąsą: va, žiūrėkit, aš stoviu čia, mėlyname socialiniame tinkle, didvyris didvyris su alaus bokalo granatsvaidžiu rankoje priešais nešiojamojo kompiuterio termovizorių, o galgi radarą ir išdidžiai rašau – rusija, rusija, rusija – o jie tegul žinosi, kaip aš juos niekinu.

2022 m. gegužės 9-oji Maskvoje, Rusijoje. EPA-EFE nuotrauka

Bėdelė ta, kad valstybę pavadinimu „Rusija“ įvardydami žodžiu „rusija“ (t. y. žodį pradėdami mažąja raide) mes ją ne pažeminame, o kaip tik – išaukštiname. Rusija, virtusi rusija, tampa lygi pragarui, mirčiai, gyvenimui, kavai, arbatai, batams, šūdui, tortui, meilei, seksui, vaikams – bet kam. Rusiją pakeldami iki rusijos, mes suteikiame jai amžinumą – tarytum ji kaip daiktas gali atsikartoti bet kur ir bet kada. Kai mes žinome – o jei nežinome, tai bent jau norime tikėti – kad, Rusijai žlugus, ji neatsikartos niekad niekaip niekur.

Kalbant paprasčiau, manau, kad Rusijos įvardijimas rusija veda į konfliktą lygioje vietoje – ir, liūdniausia – tarp vienodai laisvę, teisingumą ir Ukrainą beigi Lietuvą mylinčių žmonių. Va ima Arūnas ir vieną dieną vietoj „Rusija“ rašo „rusija“. Visus kitus žodžius – kaip buvo, o Rusija tampa rusija. Su Arūnu mėgstantis diskutuoti Egidijus šiaip yra lygiai tos pačios nuomonės apie minėtą valstybę (o ar gali padorių žmonių nuomonės apie prievartautoją ir žmogžudį skirtis?), tačiau nemano, kad „R“ keitimas į „r“ kažką kardinaliai pakeis. Ir nekeičia. Ir diskutuoja toliau Arūnas ir Egidijus. Apie kažką. Pavyzdžiui, ukrainiečių kontrpuolimo perspektyvas. Ir rašo Arūnas „rusija“, o Egidijus jam atsako – „Rusija“. Ginčykimės nesiginčiję, Egidijus tokiame kontekste atrodo tarytum palankus tai valstybei. Valstybei žmogžudei-prievartautojai (vaikų).

Taip – sukuriant naują neoficialią, neformalią normą – kuriamas konfliktas lygioje vietoje. Ten, kur konflikto nereikia. Ten, kur jo nėra. Imamos laužyti ietys, lakioja skambūs epitetai, ieškoma kolonų penktųjų ir šeštųjų. O prasmė? Jokios.

Į šį reiškinį norėčiau žvelgti plačiau – ne vien kaip konfliktą dėl vienos raidės ūgio. Atsimenu, kas buvo prieš metus – prasidėjus karui, diduma mano socialinio burbulo gyventojų nuspalvino savąsias profilių nuotraukas Ukrainos spalvomis. Pats to nedariau – nes visad norėjau skirtis iš minios ir šiaip negalėjau sugalvoti to nusispalvinimo prasmės: po anksčiau rašyto teksto apie Lukašenkos pakorimą papildomai rėkti apie savo provakarietišką demokratišką liberalią humanistinę ir dar visokią kitokią teisingą orientaciją, atrodo, kaip ir nebuvo būtina.

Nepaisydamas to, prisipažinsiu – buvo momentas, kai jaučiausi nejaukiai. Tiek, kad net svarsčiau – gal visgi užsidėti Ukrainos vėliavos rėmelį? Bet kažkaip praėjo – neužsidėjau.

Eitynės už Ukrainos pergalę Vilniuje 2023 m. vasario 24 d. Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

Čia lyg ir pribrendome pokalbiui apie masių psichologiją. Minios. Atleiskite man už cinizmą, bet netikiu, kad visi visi, praėjusių metų ankstyvą pavasarį savuosius socialinių tinklų profilius nudažę Ukrainos vėliavos spalvomis, buvo nuoširdūs. Manau, kad tarp jų buvo – gal net ir nemažai – bestuburių prisiplakėlių: tų, kurie tiesiog plaukė pasroviui ir nenorėjo išsiskirti iš naujos mados. Gerai, jei tas jų plūduriavimas bent nešė kažkokią naudą – pavyzdžiui, plaukdami žemyn upe jie vieną kitą sykį surinko numerį 1482 – tai netgi visai gerai. Deja, turiu cinizmo manyti, kad kai kuriais atvejais Ukrainos vėliavos suteršimas savo abejingu veideliu tebuvo vienintelė solidarumo su kovojančiais ukrainiečiais išraiška. Tiksliau sakant, palaikymo iškamša.

Baigdamas norėčiau grįžti prie Rusijos ir rusijos. Neseniai įvykęs pirmasis savivaldos rinkimų turas atskleidė daliai mūsų visuomenės nemalonią tiesą – vienas didžiųjų Lietuvos miestų (kažkodėl siejamas su išskirtiniu tautiškumu) jau per pirmąjį rinkimų turą savo ūkvedžiu išrinko asmenį, kuris, atrodo, nelabai planuoja išvesti savo stambaus verslo iš šalies žudikės-prievartautojos. Gausybė gausybė to miesto gyventojų atidavė jam savo balsus, atidavė jam savo miesto raktus. Po to dalis to miesto gyventojų – nežinau, ar gausi – sėdo priešais nešiojamojo kompiuterio termovizorių, o galgi radarą, čiupo tvirta ranka alaus bokalo granatsvaidį ir nėrė gilyn į tinklus: rašyti apie rusiją, rusiją, rusiją.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!