2022 04 22

Simona Merkinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Rusija ir Ukraina – kodėl tik pastaroji yra valstybė

Simona Merkinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ukraina yra tikra valstybė. Aktualesnis klausimas – ar Rusija yra tikra valstybė? Taip į Rusijos propagandą atsako Peteris Pomerantsevas. Jis yra Kyjive gimęs ir vaikystėje su tėvais iš Sovietų Sąjungos priverstas emigruoti žurnalistas, knygų „Nothing Is True and Everything Is Possible. Adventures in Modern Russia“ ir „This Is Not Propaganda. Adventures in the War Against Reality“ autorius.

Jau kelerius metus P. Pomerantsevas Londono ekonomikos mokykloje vadovauja Arena programai, pagal kurią atlikta nemažai tyrimų analizuojant Ukrainos visuomenę, propagandą ir visuomenių atsparumą.

Pagrindinė knygos „Nothing Is True and Everything Is Possible“ mintis – XXI a. autoritarai ir tironai nepardavinėja savo tiesos, bet įsitvirtina per nuolatines pastangas paneigti tiesą apskirtai. Tai veda į pasyvumą, nes visas pasaulis atrodo tarsi tąsi masė, kuri deformuojasi vos ją prilietus. Taip pasitikėti negalime ne tik pasauliu, bet ir savo pačių veiksmais, mintimis ir požiūriais.

P. Pomerantsevo knygos viršelis

Pagrindinė tezė apie Rusiją – čia visos politinės idėjos (ir moralė) redukuojami į vaidmenis. Tokiu būdu per daugiau nei trisdešimt metų, dauguma jau pabuvo komunistais, reformatoriais, liberalais, demokratais, nacionalistais, ortodoksais ir t. t. Visos pažiūros – tik fasadas, po kuriuo slypi, viena vertus, banalus pranašumo ir galios troškimas, kita vertus, ir kitų abejingumas. Tokiu būdu joks režimas nėra nei politine, nei moraline prasme geresnis ar blogesnis už bet kurį kitą, nes anapus kiekvieno yra ta pati valios galia ir veidmainiavimas. Iš čia ir politinis kursas – susipirkti visą pasaulį ir jį suvartoti savo reikmėms. Superiority comes from knowing the truth that nothing is true – viršenybė kyla iš tiesos, kad niekas nėra tikra, supratimo.

Dekonstruojant Ukrainos visuomenę ypač svarbus geografinis ir istorinis faktoriai. Bloodlands (kraujo žemės) – veikiausiai geriausiai apibūdina tai, kas žemėlapyje yra Ukraina. Vien šiandien dar gyva karta gali byloti apie Holodomorą (kaip paties Pomerantsevo močiutė), liudyti vieną didžiausių Holokausto naikinimo kampanijų, stalinines represijas, arčiau šių dienų – Černobylis, 2014 m. ir dabartinis karas.

Geopolitinė Ukrainos žemių lemtis duoda ir savų vaisių – pavyzdžiui, Raphaelis Lemkinas, genocido sąvokos autorius, kadaise mokėsi ir dirbo Ukrainoje, vėliau vienas pirmųjų pritaikė genocido apibrėžimą Ukrainos Holodomoro atminčiai įtvirtinti. Ar Hershas Lauterpachtas, išgyvenęs pogromus, pabėgęs į Didžiąją Britaniją, aktyviai prisidėjęs kuriant „nusikaltimų žmogiškumui“ sąvoką.

Visa tai nulemia, kad Ukrainoje persipina daug istorijų ir jos patirčių. Arena atlikti Ukrainos viešuomenės tyrimai rodo, kad ši istorinių patirčių įvairovė formuoja ir specifinį jos charakterį. Žmonės iš pagrindų nesutaria, bet nuolatinė geopolitinė grėsmė leidžia šiuos skirtumus „palikti nuošalyje“ ir susitelkti dėl išlikimo. Būtent tai Pomerantsevas siūlo laikyti  tam tikru Ukrainos archetipu – negalime subendravardiklinti pasakojimo, kuris galėtų telkti visus, tačiau artinantis audrai visa tai paliekama nuošalyje ir veikiama išvien, kitaip tariant, kiekvieną naują kartą sutvirtina ne perimami pasakojimai, bet realus veiksmas.

O veiksmas yra išlikimo pagrindas. Ukrainoje esama labai tvirtos politinės galios horizontalės. Ukrainos įvardijimas „kraujo žemėmis“ reiškia ne tik nuolat žemes drėkinantį kraują, bet ir paprastą faktą – jei pats nesiimti veiksmų, neišlikti. Taigi, žmonės spontaniškai organizuojasi į pačias įvairiausias iniciatyvas. Nuo medicinos pagalbos teikimo per Euromaidaną iki futbolo chuliganų ir gatvių grupuočių, kurios per Euromaidaną organizavo gatvių gynybą. Tai savotiškas mikrokosmosas, rodantis, kaip piliečiai patys sąveikaudami sukuria „paralelinį polį“. Ši politinė jėga nėra kažkas monolitiška, per se morali ar teisinga, joje esama daugelio ir labai skirtingų elementų. Tą reikia turėti omenyje, kuomet kalbame apie pilietinį aktyvumą ir pilietiškumą, jis turi pačių įvairiausių formų ir apima skirtingus tikslus.

Peteris Pomerantsevas. Jindřich Nosek / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Galima tik nuspėti, jog daugelio tam tikra prasme intuityvus jausmas, kad galiausiai iškils egzistencinė grėsmė, ir žinojimas, ką daryti nelaukiant nurodymų, sąlygojo nepasimetimą karo akivaizdoje.

Didžioji dalis žmonių, kurie dalyvavo Arena fokus grupėse, būtent per veiksmą apibūdina ir pačią nepriklausomybę. Jiems tai nėra data ar įvykis, kuris įvyko. Tai procesas. Didžioji dalis atsako, kad išties nepriklausomybę pajautė po 2014 m., kuomet patys ėmėsi veiksmo ir pamatė, kad jų veiksmas turi aiškų rezultatą. Nepriklausomybė ir politinė galia yra išgyvenamas patyrimas.

Aišku, nepasitikėjimas valdžia ir autoritetais turi savą trūkumą, nes leidžia vešėti „konspiracinei sąmonei“. Pomerantsevo pateikiamas pavyzdys – Ukrainos intelektualai, ekspertai ir įvairių pilietinių iniciatyvų bei fondų vadovai, kurie, likus kelioms dienoms iki vasario 24-osios, netgi privačiuose pokalbiuose, abejodami JAV žvalgybos informacija, teigė, jog vyksta tiesiog ideologinis susidūrimas tarp JAV ir Rusijos, manipuliuojant Ukraina. Paprastai tokią „konspiracinę sąmonę“ Pomerantsevas apibūdina kaip įsitikinimą, kad „nebūna sūrio be pelėgaudų“.

Valstybės tikroviškumą galima pamatuoti ir pasiryžimu dėl jos pasiaukoti. Ukrainiečiai yra pasirengę mirti dėl Ukrainos. O Rusija? Pomerantsevas abejoja, ar po visu ideologiniu, propagandiniu uždangalu Rusijoje yra kažkas tikro, dėl ko žmonės pasirengę aukotis. Ir tai vėlgi susiję su tuo, kad žmonės tiesiog neturi jokio autentiško santykio su „valstybe“, ir jos idėja yra atitrūkusi nuo praktikos. Dabartinis imperinis entuziazmas – tai sofos moralisto pamokslavimas priešais televizoriaus ekraną. Savo gyvenimuose Rusijos piliečiai yra ne veikėjai, o žiūrovai. Ukrainiečiai įsivaizduoja savo vaikų ateitį, o Rusijoje ateitis visiškai yra išnykusi iš visuomeninio gyvenimo horizonto.

Pomerantsevas išskiria dvi rusų grupes. Pirmoji – aktyviai remiantys karą, nes ši dalis visuomet paremia organizuotą sadizmą bei žeminimą. Ši grupė natūraliai randasi iš ilgą laiką sadizmu ir žeminimu pagrįstos tvarkos. Sadizmas persismelkęs į šeimos, teisės, švietimo, kultūros, socialines, darbo struktūras. Todėl esama ne tik didelės tolerancijos, bet ir mėgavimosi šiuo sadizmu. Sadizmas tapęs savotiška pramogos ir mėgavimosi forma – pavyzdžiui, Solovjovas, kuris ir atrodo kaip karininkas, visuomet apsirengęs juodai, tarsi dėvėtų uniformą, kalba žeminančiu, karininkui būdingu tonu. Tokių žmonių Bučos vaizdai ne tik neglumina, bet gali dar ir paskatinti veikti, savotiškai aktyvuoti.

8-osios Krymo aneksijos metinės Maskvos Lužnikų stadione, Rusijoje, 2022 m. kovo 18 d. Pavelo Bedniakovo / EPA-EFE nuotrauka

Visgi didžioji Rusijos visuomenės dalis, pasak Pomerantsevo, yra demotyvuotieji. Postmoderni, putiniška tironija remiasi asmens demotyvacija ir neveiksnumu. Sovietinė ideologija orientavosi į šviesų rytojų, o dabartinė tironija orientuojasi į tamsą Rusijoje ir pasaulyje. Indikatorius – vietos televizijos, kuriose pilna baisių naujienų, kriminalai, kuriuos kasdien žinių metu skleidžia oficialūs informacijos kanalai. Taigi, valdžios legitimumas pagrįstas ne vizija, bet baime. Lyderis yra tas, kuris padeda orientuotis šiame tamsiame, blogame pasaulyje. Esą tokių lyderių trūkumas Vakaruose kaip tik ir atvedė mus visus prie „visiško dekadanso“.

Vienas iš tokio nepasitikėjimo pasauliu indikatorių – tai, kad valdžiai sunkiai sekasi žmones įtikinti ir stoti į valstybės pusę. Pavyzdžiui, per koronaviruso epidemiją daugelis nesiskiepijo, nes nepasitikėjimas valstybe ir jos „vakcinomis“ yra šio nuolat kurstomo nepasitikėjimo išdava.

Visas socialinis ir politinis gyvenimas sutvarkytas taip, kad žmogui nebūtų didelio motyvo pasireikšti. Todėl įvedamos bausmės už pilietines iniciatyvas, protestus ar disciplinuojant kalbą. Tačiau svarbiausias būdas – tiesiog leisti nekelti galvos virš vandens paviršiaus. Juk, iškėlus galvą, pripažinus, kad kažkas yra gera arba bloga, kartu priimame atsakomybę už šį pripažinimą.

Nesitikėjau, kad Pomerantsevo įžvalgos tiek artimai susisies su mane dominančia Hannos Arendt politikos samprata – kuomet veiksmas savaime transformuoja, o ne išreiškia tai, kas egzistuoja anapus politikos. O pasyvumas, apie kurį kalba Pomerantsevas, panašus į blogio banalumą, kurį Arendt įvardino kaip vieną iš totalitarinio blogio prielaidų ir įgyvendinimo būdų. Organizuotas politinis blogis įmanomas tik demotyvavus žmones. Ši demotyvacija neturi nieko bendro su tiesiogine politika: tai abejonės savomis mintimis ir įsitikinimais sėjimas, tai suteikiamas „mandatas“ nereaguoti. Būtent tokį poveikį turi tiesos neigimas – nesiimti jokių veiksmų, kuriems įpareigotas bet kuris savo vidinį aš pažįstantis žmogus, matydamas, kas dabar vyksta Ukrainoje.

Iš čia ir didžiausias sunkumas – faktai apie tai, ką daro kariuomenė Rusijos piliečių vardu, mažai ką gali pakeisti. Juk ten, kur nėra pasirengimo prisiimti atsakomybės už tikrovę, ji bus aktyviai ignoruojama. Didžioji dalis žmonių tiesiog nenori iškelti galvų virš vandens paviršiaus ir sukelti vandens virpesių. Tai nėra vien informacijos stoka ir faktų iškraipymas. Veikiausiai galima suformuluoti taip: ne alternatyvūs faktai keičia žmogaus nuostatas ir elgesį, bet elgesys formuoja ir informacinį lauką.

Kalbant apie archetipus, čia, priešingai Ukrainai, pagrindinį archetipą galima apibūdinti kaip „performanso kultą“, kuomet nuolatinė adaptacija ir prisitaikymas leidžia patogiai toliau vengti akistatos su moralinėmis ir politinėmis realijomis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien