Rusijos aktorė L. Achedžakova ragina kultūros žmones pasipriešinti karui Ukrainoje: „Atėjo laikas, kai reikia kalbėti“

Rusijos protestuojai prieš karinę agresiją Ukrainoje Sankt Peterburge vasario 24 d. EPA nuotrauka

Prasidėjus Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą Rusijos kultūros žmonių, mokslininkų, žurnalistų, pramogų atstovų, opozicijos politikų socialiniai tinklai gedulingai nusidažė juoda spalva ir žinutėmis „Karui – ne“. Štai Borisas Grebenščikovas, grupės „Akvarium“ lyderis, savo socialiniuose tinkluose parašė: „Šis karas – Rusijos beprotybė ir gėda.“ Įvairiuose Rusijos miestuose prasidėjo piketai, protestai, palaikymo akcijos, žmonės išėjo į gatves pareikšti savo pozicijos – nutraukti Kremliaus karinius veiksmus Ukrainoje.

Nepriklausomo Rusijos TV kanalo „Dožd“ („Lietus“), paskelbto „užsienio agentu“, pakalbinta garsi Rusijos aktorė, Kremliaus režimo kritikė LIJA ACHEDŽAKOVA įnirtingai paragino Rusijos kultūros žmones pasipriešinti karui Ukrainoje, teigdama, kad „atėjo laikas, kai reikia kalbėti“.

„Kai išgirdau mūsų garanto kalbą ir tai, kaip jis naujai mato istoriją, tai mane tiesiog supurtė. Aš netgi pamaniau, visų pirma aš supratau, kad ši kalba buvo ruošiama iš anksto, kad ji nėra spontaniška. Pamaniau, kas gi tas istorikas, prikuždėjęs visa tai mūsų garantui į ausį. Pamaniau, galbūt tai Istorinė karo bendruomenė perrašinėja istoriją ir dabar moksleiviai turės naujus vadovėlius?

Ir šis baisus kaltųjų paveikslas, pradedant pečenegais, baigiant šiandiena, dar ir Leninas ten buvo įtrauktas už tai, kad prisidėjo prie Ukrainos sukūrimo – visiems teko. Visiems teko, ir buvo akivaizdu, kad tai yra tas vanagų klykavimas, apie kurį kadaise kalbėjo Michailas Sergejevičius Gorbačiovas.

O dar norisi prisiminti „niekada to nėra buvę, ir štai vėl“, siaubingus kaltinimus Ukrainai tuo, kad ji turi visiškai niekam tikusią teismų sistemą, apimtą baisios korupcijos. Aš iš karto prisiminiau mūsų teismų sistemą, kurios šiomis dienomis penkeriems metams už grotų pasodintas vaikas Kanske. Žinau dar vieną vaiką Volgograde, perėjusį psichiatrinę ligoninę ir, akivaizdu, už bausmę įkalintą. Vaikai, kurie nuteisiami penkeriems metams už tai, kad žaidė internete, už kitokią nuomonę, už kurią jau tiek laiko persekiojama, už mūsų kalėjimų metaforą, prakeiktą šluotkotį. Ir šis šluotkotis tapo mūsų kalėjimų sistemos simboliu, ir ne tik kalėjimų sistemos, pasakyčiau – ir korupcijos, apie kurią kasdien girdime kalbant“, – „Dožd“ kanalui kalbėjo aktorė L. Achedžakova.

Ji pabrėžė, kad vyšnia ant Rusijos teismų sistemos torto – tai teismas prieš Aleksejų Navalną, pas kurį į įkalinimo įstaigą vyksta išvažiuojamoji teisėja, į bylų svarstymus niekas neįleidžiamas, ir vis kas nors naujo pripaišoma.

„Mes žinome už ką. Ir mes žinome, kiek tų milijardų saugoma ten tuose bankuose, kažkokiose ofšorinėse įmonėse, Anglijoje, aš tai jau išties žinau, kur mokosi tų įsiutusių deputatų vaikai, deputatų, kurie paradiškai plojo, kai išgirdo žinią, kad kuriama nauja valstybė, ta ORDLO (laikinai okupuota Ukrainos teritorija – aut. past.).

Ir štai ta ORDLO, kurios galvos – visiškai nežinomi ir labai pavojingi asmenys, matyt, labai ribotos atsakomybės, kreipiasi į mūsų valstybę, kad ši juos apgintų nuo Ukrainos. Jau aštuonerius metus ten žūva žmonės, aštuonerius metus ten smilksta karo dūmai, ir dabar kaip tik Ukraina juos „užpuolė“! Tačiau dar iki to gerokai seniau buvo sugalvota deportuoti gyventojus, ir ši deportacija pasirodė siaubinga. Mano akyse stovi mažas berniukas, į apklotėlį įsupęs šuniuką. Jie stovi visi kažkokio Rusijos miesto gatvėje. Nėra kur gyventi, dar nenuspręsta, kur jiems apsistoti, jiems pažadėta po dešimt tūkstančių“, – susijaudinusi tęsė aktorė.

Pasak jos, šių veiksmų padariniai bus siaubingi. Tiems žmonėms žadėta viskas, ką tik galima prižadėti: ir darbas, ir pinigai, galbūt ir daugiau nei dešimt tūkstančių. Tačiau tie dešimt tūkstančių L. Achedžakovai priminė, kas laukia Rusijos po visų pritaikytų sankcijų ir po to, kai Rusija persipyko su visu pasauliu.

Aktorė Lija Achedžakova. Wikipedia.org nuotrauka

Rusijos protestuojų prieš karinę agresiją Ukrainoje sulaikymai Maskvoje vasario 24 d. EPA nuotrauka

Rusijos protestuojų prieš karinę agresiją Ukrainoje sulaikymai Sankt Peterburge vasario 24 d. EPA nuotrauka

„Dėl Maidano mes kaltiname Vašingtoną, mes vadiname amerikiečius „pindosais“, aš štai sužinojau, ką šie „pindosai“ padarė mūsų šaliai 1941 metais, ką Rooseveltas padarė mūsų šaliai: milijonai dolerių, maistas mūsų kariuomenei maitinti, lendlizas, padėjęs apginkluoti mūsų kariuomenę, aliuminis, be kurio nebūtų buvę įmanoma gaminti nei tankų, nei ginklų, nieko. Mūsų tankai, pasirodo, buvo klaikūs, jie mums atsiuntė tankų, jie mums atsiuntė „Studebakerių“, ant kurių statytos mūsų „Katiušos“. Mūsų pramonė buvo siaubinga – jie atsiuntė mums automobilių, sunkvežimių, viską. Nebenoriu daugiau kalbėti. Ir kai baigėsi karas, jie tebemaitino Rusiją.

Tas pats su Anglija: jie atsiuntė mums milijonus svarų sterlingų. Kanada atsiuntė pinigų, ginklų, jie petys į petį kovojo su mūsiškiais. Ir netgi Stalinas pasakė, kad be jų nebūtume laimėję karo“, – TV eteryje kalbėjo L. Achedžakova.

Paklausta, ko dabar laukianti iš Rusijos tautos, aktorė nuogąstavo, kad rusai tylės, nes kitaip mąstantieji Rusijoje sodinami į kalėjimus, už tai, kad žmonės išeina į mitingus, jiems pripaišomos baudžiamosios bylos. Tačiau pats baisiausias dalykas, anot jos – nežmoniškai didelės baudos, todėl dabartinė ekonominė padėtis neleidžia žmonėms garsiai prabilti.

„Aš vis dėlto raginu visus kultūros žmones – atėjo ta akimirka, kai reikia prabilti, daugiau galimybių nebeturėsime.

Siaučia karas. Šis karas, šis melas plečiasi. Tai išsiliejusi jūra. Jau gamta nebeatlaiko mūsų melo ir niekšybių. Mes užteršėme viską, ką tik buvo galima užteršti, – ir žodžiais, ir veiksmais, ir korupcija, ir tuo purvinu santykiu su kaimynais. Su žeme, su vandenynais, su jūromis. Ugnikalniai nebeatlaiko, taifūnai nušluoja nuo žemės paviršiaus ištisus miestus, ir taip yra dėl to, kad vienas kitam esame priešai, dėl to, kad nekenčiame visų aplinkui.

Ėmėme nekęsti Ukrainos. Aš nesuprantu – už ką? Už ką mes jos nekenčiame? Juk kartu kovėmės, kartu visos mūsų tautos – kartu sėdėjome gulage. Štai į Sandarmochą, kol nesuėmė ir penkiolikai metų neįkišo į kalėjimą Dmitrijevo, važiavo žmonės iš Ukrainos, iš Kazachstano, iš Moldovos, iš Baltarusijos, ir „Memorialas“ tai palaikė. Sandarmoche palaidoti tūkstančiai sušaudytų niekuo nekaltų mūsų brolių. Ir gruzinų, beje, irgi. Su jais irgi bandėme kariauti, bet kuriuo atveju prispjaudėme jiems į veidą kiek tik galėjome.

Kada liausis ši neapykanta visiems, kurie mus supa? „Vieni mes balti ir pūkuoti, ir mus visi terorizuoja“ – kada tai liausis? Tai labai liūdnai baigsis. Šis karas nesiliaus. Ir tai, ką daro Lukašenka – to nenori baltarusių tauta. Ten juk mano žiūrovai, aš pažįstu Baltarusiją, daug kartų ten lankiausi. Apvažiavau visą Ukrainą – tai mano žiūrovai.

Nėra to pas juos, šitos šlykštybės – nekęsti kaimynų už tai, kad jie arba iš Ukrainos, arba iš Baltarusijos, arba iš Gruzijos, arba iš Moldovos. Nėra to tautoje. To nėra.

Ir dabar bombarduoja Ukrainą iš Lukašenkos pusės. Ir to jau niekada nenusiplausi. Niekada. Ir bombarduoja su pasididžiavimu, su plojimais pasitiko tą ORDLO. Iš ten bombarduoja, ir jau aštuonerius metus ten žūva žmonės“, – TV kanalui „Dožd“ kalbėjo aktorė L. Achedžakova.