2022 02 02

Simona Merkinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Rusijos ir Vakarų konfliktas Alexio de Tocqueville‘io akimis

Simona Merkinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Alexio de Tocqueville‘io „Apie demokratiją Amerikoje“ iki šiol yra svarbiausias traktatas apie modernią demokratiją. Dažnai Tocqueville‘į prisimename, kaip autorių, modernios demokratijos aušroje pastebėjusį ją slegiančius prieštaravimus ir joje pačioje užkoduotą saulėlydžio riziką. Ypač mėgstama masių tironijos, kaip didžiausio pavojaus demokratijai, idėja. Tačiau dažnai pamirštami šio vieno iš didžiųjų politikos filosofų ir istorikų pastebėjimai apie Ameriką ir Rusiją.

Kuomet Tocqueville‘is atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas 1831-aisiais, jis pamatė, kad čia formuojasi kažkas radikaliai naujo. Pamatė, kad autentiška asmens laisvė tampa visiškai kitokios, horizontalios, tvarkos pagrindu. Pastarąją panašiu metu į Ameriką atvykęs Charles‘as Dickensas įvertino labai kritiškai. Jam laukiniai Vakarai asocijavosi ne su tvarka, o su chaosu. Jam tai nepatiko, nes chaosas natūraliai sukuria nesaugumo ir neužtikrintumo jausmą. O štai Tocqueville’is savotišką chaosą įvardina kaip eksperimentą, kuris, jei pavyks, sukurs kažką visiškai naujo, tvarką, kurią iš apačios formuoja piliečiai būtent dėl to, kad chaosas yra ir galimybė – pasireikšti, praturtėti, atrasti, sukurti. Chaosas yra klestėjimo galimybė, jis yra spontaniškumo, tad ir tikrosios, autentiškos, laisvės palydovas.

Alexis de Tocqueville’is. Théodore Chassériau portreto fragmentas (drobė, aliejus, 1850 m.). Saugoma Versalio rūmuose. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Priešingai nei Amerikos, Rusijos progreso į modernumą vektorius persmelktas griežto, iš viršaus (monarcho) užduodamo gyvenimo ritmo. Todėl demokratija versus autokratija nėra vien valdymo klausimas. Demokratija versus autokratija – tai pačios visuomenės organizacijos būdas, lemiantis, kaip formuojasi normos, kultūra, kaip veikia ekonomika ir kam tarnauja inovacijos. Ši skirtinga vystymosi dinamika, pasak Tocqueville‘io, nulems pamatinį modernaus pasaulio konflikto pobūdį – tarp demokratijos ir autoritarizmo. Tai ašis, aplink kurią šiandien telkiasi Rusijos ir Vakarų konfliktas (ir kurioje kitos autokratijos bei oligarchijos gravituoja Rusijos pusės link ir per kurią vyksta demokratijų konfliktas su Kinija).

Tad Rusijos istorijos spiralėje vis aštrėjanti konfrontacija su Vakarais nėra vien tik reakcija į tiesiogiai tuo momentu besiklostančias geopolitines ar vidaus politikos tendencijas. Ji nėra ir vieno valdovo įnoris įrašyti savo vardą į didžiųjų Rusijos imperijos valdovų gretas. Pavojus, kuris kyla iš „prie Rusijos sienų artėjančios NATO grėsmės“, yra susijęs su grėsme visai visuomenės tvarkai. Paprastai kalbant, NATO ir Europos Sąjungos grėsmė pirmiausia kyla iš visiškai kitokio reikalų tvarkymo būdo. NATO yra saugumo aljansas, kuriame šalys narės įsipareigoja nesielgti kaip banditų šaika, o saugumo iššūkius spręsti skaidriai, per dialogą. Tokia tvarka visiškai netinka visuomenės organizuotam „iš viršaus žemyn“ principui.

Vakaruose per amžius besiformuojanti tvarka kartu yra ir tai, kas leidžia įvairiems akademikams, intelektualams, tokiems kaip Sergejus Karaganovas, sakyti, kad autoritarizmas Rusijoje nėra primestas iš viršaus. Čia išryškėja ir istorijos falsifikavimo intencijos. Šio proceso tikslas parodyti, jog stalinizmas buvo sėkmingas tokios „iš viršaus žemyn“ politikos formavimo būdas (vienintelis, padėjęs nugalėti nacizmą, ne kitaip). Žinoma, pamirštant nusikaltimus ir šlovinant statinius ir užkariavimus, kurie tapo įmanomi visiškos valdžios uzurpacijos ir laisvės išniekinimo sąskaita. Visuomenė įpratusi, kad ir sritys, visiškai nesusijusios su politika, veikia pagal autoritarizmui būdingus principus. Visuomenė įpratusi, kad viskame kame, taip pat ir žmonių santykiuose, nyksta spontaniškumas.

Paprastai tariant, svarstydami apie Rusijos ir Vakarų konfliktą, dažnai primityviai galvojame, kad Rusijai nepatinka Vakarai ar demokratija. Tačiau Tocqueville‘io įžvalgos leidžia matyti, kokį stiprų poveikį turi visuomenės dinamika, kuri gali ilguoju laikotarpiu formuoti demokratinę arba nedemokratinę santvarką. Ir taip, jis manė, kad Amerikos eksperimentas ir pats niekada nebus apsaugotas nuo žlugimo. Tik, priešingai tiems, kurie šiandien naudoja Tocqueville‘o refleksijas tam, kad atsisuktų į nedemokratines valdymo formas, pats mąstytojas, nepaisant visų demokratijos rizikų, „sirgo“ už jos pergalę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien