Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 20

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Rusijos karo kalba: tarp melo, chamizmo ir zombių bubenimo

Rusijos pionierius. EPA-EFE nuotrauka

Kadaise George'o Orwello aprašyta naujakalbė šių dienų Rusijoje įgauna ypatingų bruožų. Rusijos gyventojai, pažeidę privalomas šios kalbos normas, jau sulaukia tokių bausmių, kokias gauna ir nuteistieji už itin žiaurias žmogžudystes. Karą šioje šalyje leidžiama vadinti tik „specialiąja operacija“, o norint kažką pasakyti apie Ukrainos kariuomenę, galima minėti tik „nacionalistus“, kurių teritorijose būtina atlikti „valymus“.

Prieš kelias dienas nepriklausomos radijo stoties „Svoboda“ eteryje nuskambėjo Sergejaus Medvedevo programos „Archeologija“ laida, skirta karą prieš Ukrainą tęsiančios Rusijos naujakalbei.

Naujakalbės tikslas – paralyžiuoti veikimą

Vienas iš laidos pašnekovų garsus rusų filologas Gasanas Guseinovas priminė, kad naujakalbė visų pirma išduoda pačios valdžios baimes. Iš tiesų bijoma ne pačių „draudžiamų“ žodžių, bet to, kad kas nors kitas iš valdžios perims teisę vadinti daiktus savais vardais. Tiek sovietine, tiek nacistine naujakalbe buvo siekiama atimti iš žmogaus galimybę laisvai vartoti gimtąją kalbą. Kadangi kalba yra susijusi su pačia intymiausia, giliausia žmogaus esme, su jo paties „aš“, žmogus, atidavęs teisę į kalbą valstybei, praranda galimybę įvardinti patį save ir netenka galios sau pačiam. Šiandienės Rusijos valdžia, pasitelkusi žiniasklaidą, per daugelį metų pasiekė, kad šis ryšys tarp „aš“ ir „mano kalba“ būtų nutrauktas. Todėl ji ir galiausiai ir tapo totalinė.

8-osios Krymo aneksijos metinės Krasnogorske, Maskvos srityje, Rusijoje, 2022 m. kovo 18 d. Maksimo Šipenkovo / EPA-EFE nuotrauka

Nors daugelis Rusijos žmonių puikiai supranta, kas vyksta Ukrainoje, ką jų vardu ten daro Rusijos valdžia, tačiau jie neturi jokios galimybės paprieštarauti, o juo labiau – imtis veiksmų. Taigi naujakalbės esmė ne tiek tai, kad žmonės negali kažko pasakyti, bet tai, kad paralyžiuojamas jų veikimas.

Viena vertus, drausdama vartoti žodžius „karas“, „sprogimas“, Rusijos valdžia apnuogina savo pačios baimes. Kita vertus, nuolatinis šios baimės transliavimas veikia ir šalies gyventojus, kuriems dabar irgi baisu, kad kažkokia galybė juos gali sutriuškinti. O tokia biologinė baimė taip pat veikia kaip draudimas veikti, ko nors imtis.

Bjauriausia šioje naujakalbėje tokių žodžių kaip „valymas“ (rus. зачистка) vartojimas. Šiuo žodžiu skatinama ieškoti tam tikrų žmonių ir juos naikinti. Pasirinkęs vartoti žodį „valymas“ asmuo apskritai nuvertina bet kurio žmogaus gyvybę.

Karo kalba ir aiški skirtis tarp draugų ir priešų

Politologo Aleksandro Morozovo teigimu, Rusijos režimo kalboje skirstymas į priešus ir draugus pradėtas diegti dar 2014 metais. Karo kalba visuomet labai aiškiai atskiria savus nuo svetimų, kuriems sukuriamas itin platus apibūdinimų asortimentas. Būtent šiuo laikotarpiu (nuo 2014  m.) ir buvo nukaltos pagrindinės idėjos apie tai, kad Ukraina – neįvykusi valstybė, kad ten nugalėjo neonaciai, kad Ukraina kelia grėsmę Rusijai, kad Vakarai yra priešiškai nusiteikę.

Tiesa, pastaruosius penkerius metus karo kalba Rusijoje nuolat susipindavo su antrąja Kremliaus kalba, pagal kurią rusus supantis pasaulis – tai konkurentai arba nepatogūs partneriai. Tik po vasario 23 dienos šio naratyvo visai nebeliko. Nuo šiol Vakaruose vieni priešai.

Domojedovo oro uostas Rusijoje 2022 m. balandžio 1 d. Maksimo Šipenkovo / EPA-EFE nuotrauka

Karas iš karto viską paverčia likimo neišvengiamybe. Istorija tampa galinga antžmogiška tėkme. Kalba, kuria apibūdinama susidariusi padėtis, palengva sakralizuojasi, kol esmine sąvoka tampa „šventasis karas“. Tokiomis aplinkybėmis žmogus neturi jokių galimybių veikti, jis negali pasipriešinti likimui, todėl jam belieka susitaikyti su esama padėtimi.

Rusijos diplomatijos kalba – chamizmo pavyzdys

Nors šiandienėje Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje netrūksta dar sovietinius laikus menančių eufemizmų, pastaruoju metu tiek oficialūs komentarai, tiek Kremliui lojalių žurnalistų pasisakymai vis labiau išsiskiria chamiška gatvės stilistika, kuri sovietmečiui nebuvo itin būdinga. Paradoksalu tai, kad chuliganiška kalba bene labiausiai reiškiasi Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas ir jo talkininkė Marija Zacharova.

Filologas G. Guseinovas tokią dabartinių Rusijos URM vadovų kalbą aiškina, pasitelkęs antikos mitą apie deivę Demetrą, kurią, sielvartavusią dėl dukros Persefonės pagrobimo į požemio karalystę, vis bandė pralinksminti jos tarnaitė Jambė. Nesėkmingai išbandžiusi daugybę būdų, ji galiausiai ėmėsi kraštutinės priemonės – kilstelėjusi sijoną parodė Demetrai užpakalį ir pagaliau prajuokino savo šeimininkę.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. EPA nuotrauka

Šiandieniai rusų diplomatijos vadai lygiai taip pat demonstruoja išvirkštinę diplomatinio etiketo pusę. Regis, taip pat sėkmingai, kaip ir Jambė. Mat per trisdešimt metų Rusijos auditorijai televizija įkalė į galvas, kad svarbiausia – nuoširdumas, kalbėjimas iš širdies. O geriausias nuoširdumo įrodymas šiuo atveju – nepraustaburnės M. Zacharovos kalba. Jei ji blevyzgoja, vadinasi, sako tiesą. Sutapatinimas to, kas žema, su tuo, kas tikra, ir yra šio režimo kloakinės kalbos raktas.

Trys Kremliaus kalbos stiliai

Politologo A. Morozovo teigimu, dabartinės Rusijos kalba laikosi ant dviejų kalbų nuolaužų. Viena jų – tai sovietinė Stalino laikotarpio šiurkšti ir priešus tiesiai įvardijanti ir dehumanizuojanti kalba (SSRS tuomet karus pradėdavo tam, kad „atremtų preventyvaus smūgio galimybę“). Putinas ir jo partijos sėbrai subrendo vyraujant kitai – Brežnevo epochos sovietinei kalbai (įsigalėjusiai maždaug nuo 1975 metų). Ji gerokai nuosaikesnė nei Stalino laikais. Tai kovos už taiką kalbą, tarptautiniuose santykiuose pabrėžianti didelę žmogaus gyvybės vertę.

Rusų pionieriai Maskvoje 2019 m. EPA nuotrauka

Dabartiniame Kremliuje iš minėtų nuolaužų susiformavo net trys politinės kalbos stiliai. Vienas iš jų – tai nacionalbolševikinė, revoliucinė kalba, skelbianti mistifikuotą, šventąjį karą: „Taip, mirtis! Esame pasiryžę konfliktui su Vakarais bet kokia kaina. Turime atominę bombą, visus paversim pelenais!“ Antroji kalba yra užsilikusi dar nuo brežnevinio laikotarpio. Ja dievagojamasi: „Mes už taiką, mes prieš karą. Mes siekiame tokios pasaulio tvarkos, kurioje būtų atsižvelgiama į mūsų interesus.“ Šalia pirmųjų dviejų stilių gyvuoja ir trečiasis – tai silpnųjų, nuskriaustųjų kalba: „Mes tokie maži, visi mus skriaudžia, mus ir anksčiau skriaudė. Rusų visur nekenčia, dėl to tikimės, kad mūsų kas nors pasigailės.“

Praeities ilgesys ir zombių bubenimas

G. Guseinovas primena, kad sovietinė naujakalbė tiek Lenino, tiek Gorbačiovo laikais rėmėsi į „šviesesnę“ ateitį, dėl kurios derėjo daug ką iškęsti. Šių laikų Rusijos režimo kalbai tai visiškai nebūdinga. Visa ji sutelkta į praeitį,  apmaudaujant dėl to, kad kažkada praeityje „mums nedavė gyventi“. Iš čia kyla ir nenusakomas praeities ilgesys, noras ją atkurti bet kokia kaina. Šį ilgesį lydi gausūs necenzūriniai žodžiai, skirti kone visiems – ir kinams, ir ukrainiečiams, ir amerikiečiams, ir Rytų europiečiams, vyraujant įsitikinimui, kad buvę partneriai kėsinasi sudraskyti Rusiją tiek iš išorės, tiek iš vidaus.

Protestas prieš Rusijos invaziją į Ukrainą Berlyne. EPA-EFE nuotrauka

Antropologė Aleksandra Archipova rusų naujakalbę siūlo vadinti nekrokalbe – numirėlių kalba, primenančia Fiodoro Dostojevskio pasakojime „Bobokas“ aprašytus kapinėse atgijusius lavonus, kurie kiaurą naktį bubena vienintelį žodį „bobok“. Tokia kalba šiandien itin paranki daugeliui Rusijos gyventojų – nereikia nieko aiškinti apie tikrovę, pakanka kartoti tas pačias magiškas formules: vyksta ne karas, bet specialioji operacija, žudomi ne ukrainiečiai, bet nacionalistai ir banderovcai.

F. Dostojevskio aprašytieji numirėliai, bubendami paskui save nusitempdavo ir gyvuosius. Šiandien tai patiria žmonės, atsisakantys prisidėti prie viešo bubenimo ir išdrįstantys atvirai prabilti karą. Kaip antai savivaldos deputatas Aleksejus Gorinovas, kurį už žodžius „Kaip galima rengti šventes vaikams, kai vyksta karas“ teismas pasiuntė už grotų net septyneriems metams.

A. Morozovo teigimu, šiandienė kalba tarnauja vien chaotiškai ir greitai dabarčiai, ateities čia nėra. Tai buržuazinio chuliganizmo pasaulis, kuriame mąstoma tik apie šiandieną ir nieko daugiau. Žvilgsnio į ateitį kalboje nebeliko po to, kai Putinas visus pastatė priešais ginklą. Todėl ir kalba pasidarė labai trumpa ir beprasmė, primenanti „boboką“ – zombių bubenimą.

Galiausiai Gasanas Guseinovas apibendrina, kad šiandienės Rusijos režimo  kalba – tai kalba žmonių be ateities, kurie niekaip negali susidoroti su savo praeitimi.

Parengta pagal svoboda.org publikaciją

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.