Rusijos nepriklausomo kino atstovas J. Gindilis: režimo griūtį pamatysime savo akimis

Apie pasipriešinimą Rusijos agresijai ir kino industrijos vaidmenį jame kalbamės su Rusijos kino, TV prodiuseriu, Europos kino akademijos (EFA), Rusijos kino bendruomenės „KinoSojuz“ nariu, vienu iš deklaracijos iniciatorių JEVGENIJUMI GINDILIU.

Ar jūsų inicijuota deklaracija „Karui – ne“ sulaukė atsako ir reakcijų? Kaip iš viso vertinate solidarumo aktų reikšmę tokiu metu?

Tai nėra pirma deklaracija, kurią skelbiame šiuo klausimu. „KinoSojuz“ reaguoja į šį konfliktą nuo pat jo pradžios 2014-aisiais. Esame prieš Krymo aneksiją. Pasisakėme už bet kokį Rusijos įsitraukimą į Ukrainos vidaus reikalus 2014-ųjų vasarą. Tad darome tai nebe pirmą kartą. Dabar skirtumas yra tas, kad susidūrus su šia brutalia agresija nebepakanka vien paskelbti rašytinę jai prieštaraujančią deklaraciją. Turime dvidešimt keturias valandas per parą šaukti, kad tai sustabdytume. 

Į „KinoSojuz“ deklaraciją, žinoma, labai pozityviai sureagavo mūsų užsienio kolegos. Sulaukiau labai gražios žinios iš buvusio Romos kino centro direktoriaus. Mus palaiko kolegos iš Vokietijos, Prancūzijos – iš viso pasaulio. Jie sako, kad yra kartu su mumis. Tačiau svarbiausias tikslas – pakeisti visuomenės poziciją pačioje Rusijoje. Kai deklaraciją paskelbėme mes, po to savo pranešimais tam pritarė scenaristai, kino operatoriai, jauni režisieriai iš visos kino bendruomenės. Taip pat kai kurios didžiosios Rusijos kino žvaigždės, pavyzdžiui, aktorius ir režisierius Danila Kazlovskis.

Tai irgi be galo svarbu – šie žmonės turi daug sekėjų socialiniuose tinkluose. Tai gali paskatinti pokyčius. 

Kokios reakcijos sulaukiate iš režimo pusės?

Na, šiuo metu atrodo, kad jie stengiasi nekreipti į mus dėmesio. Visomis išgalėmis mėgina nustumti tai į paraštes. Taip jie elgiasi su visais Rusijos intelektualais, tūkstančiais žmonių. Tai tie tūkstančiai, kurie kasdien išeina į Maskvos gatves protestuoti. Daugiausia tai jauni žmonės, mitinguojantys gatvėse nepaisydami rizikos būti suimti ar įkalinti 15–30 dienų. Jie vis tiek eina, trokšdami sustabdyti šį siaubingą karą.

Ar jūsų skleidžiama žinia pasiekia plačiąją Rusijos visuomenę? Ar įmanoma, kad pasieks?

Manau, kad tam reikia laiko. Mus supa žmonės, kuriuos su mumis sieja atgaila dėl Rusijos veiksmų, ir tokių žmonių yra daug. Tačiau pažvelgus toliau, į tuos, kurie gyvena kitose vietose, – jie paveikti propagandos. Jei sutinkame ką nors, kieno požiūrį formuoja televizijoje transliuojamos žinios, iš karto matome, kad nuomonė visiškai kitokia. Jie kartoja tuos pačius žodžius, kuriuos girdi iš propagandos skleidėjų. Pavyzdžiui, „O ką jūs veikėte pastaruosius aštuonerius metus? Kodėl nesirūpinate žmonių Donbase likimu?“ Mes turime tiems žmonėms paaiškinti, kad jie tiesiog neturi tikros informacijos, kad nesupranta, kas iš tiesų dėjosi ten šiuos aštuonerius metus ir kas iš tiesų atsakingas už siaubingą Donbaso gyventojų likimą.

Ar pastebite šiuo metu kylančio pasipriešinimo Rusijoje ženklų, pavyzdžiui, žmonių iš pagrindinių propagandos kanalų, kurie permąstytų savo pozicijas ar pereitų į opozicijos pusę?

Manau, kad yra nedidelių pokytį liudijančių ženklų. Pavyzdžiui, viena mergina, dirbusi „Russia Today“ – ji pranešė, kad daugiau nebegali taip dirbti. Yra ir kitų ženklų, pavyzdžiui, Rusijos atstovas Jungtinėse Tautose, atsakingas už ekologiją, pareiškė, kad atsiriboja nuo Rusijos veiksmų Ukrainoje, ir pateikė itin ilgą priežasčių paaiškinimą. Tai labai svarbu. Jį rusiškai publikavo „Meduza“, bet, manau, galite rasti daugelį jo vertimų. Tai labai geras tekstas, paaiškinantis, kas yra ne taip, kodėl Putinas padarė tokią didelę politinę klaidą, nusikaltimą. 

Mano manymu, tai labai svarbus ženklas, rodantis, kad žmonės laukė, kol valdžios atstovai pradės galvoti ir garsiai apie tai kalbėti. Šiandien, vos prieš valandą, aš irgi pranešiau, kad palieku Nacionalinį Rusijos „Oskarų“ komitetą, kurio narys buvau dešimtį metų. Nebegaliu būti to dalimi.

Pakalbėkime apie Rusijos kino industriją. Ar matote jos skilimą? Ar kuri nors dalis yra cenzūruojama?

Atsakymas labai paprastas: yra Rusijos kino industrijos dalis, kuri šimtu procentų finansuojama valstybės. Tai žmonės, jau daugelį metų gaunantys valstybės paramą. Jie tyli! Ir yra kitų žmonių, mūsų kolegų, draugų, kurie visada palaikė tarptautinę produkciją, tarptautinį bendradarbiavimą, kurie kuria filmus ne tik Rusijos, bet ir tarptautinei auditorijai. Tie žmonės, žinoma, garsiai pasisako.

Filmas apie Leonidą Pliuščą, kurį kuriate šiuo metu, atrodo ypač aktualus šių dienų įvykių kontekste. Pliuščas buvo ukrainiečių matematikas, sovietų laikų disidentas. Remdamasis savo ir kitų įkalinimo patirtimi jis aprašė tai, kaip Sovietų Sąjungoje su disidentais buvo dorojamasi uždarant juos į psichiatrines ligonines. Mąstėme apie paraleles…

…tarp Leondino Pliuščo ir mūsų? Na, jeigu kas nors mane paskelbtų psichiškai nesveiku ir uždarytų į instituciją… (juokiasi). Žinoma, paralelių yra. Ir dabar Rusijoje mes matome tokių atvejų. Ši metodika vėl pradedama naudoti įvairiose Rusijos vietose. Su šiuo projektu pradėjome dirbti prieš penkerius metus, kai perskaičiau knygą, parašytą mūsų draugo iš Lietuvos, Vilniaus, Roberto van Voreno. Jis parašė knygą pavadinimu „Šaltasis karas psichiatrijoje“. Kai ją perskaičiau, nusprendžiau, kad turime sukurti apie tai dokumentinį filmą. Prieš dvejus metus nė neįtarėme, kad ties šiuo filmu dirbsime Rusijos karo su Ukraina aplinkybėmis.

Kaip manote, ar galimas sankcijų ir cenzūros rusų kino kūrėjams ir menininkams sustiprėjimas iš režimo pusės?

Tai jau vyksta. Žinoma, kartu mes galvojome, kad tobulėjančios interneto platformos suteiks daugiau galimybių. Bet dabar jos visos irgi itin griežtai kontroliuojamos – beveik taip pat kaip televizija. Mes esame cenzūruojami. Pastarasis filmas, kurį sukūriau, buvo apie Aleksandrą Rastorgujevą, nužudytą Centrinės Afrikos Respublikoje.

Kai prieš metus pirmą kartą rodėme šį filmą kino festivalyje Sankt Peterburge, peržiūra buvo beveik nutraukta policijos pareigūnų. Jie sakė, kad festivalis nesilaiko saugumo reikalavimų, susijusių su kovidu. Turėjau užstoti policininkams kelią į salę, kad galėtume baigti rodyti filmą. Kai tik filmas baigėsi, jie įėjo į salę ir pareiškė uždarantys visą festivalį. Mūsų filmas buvo vienintelis parodytas šiame festivalyje Sankt Peterburge. Tokių nutikimų jau yra buvę ne vienas.

Kaip pasaulio kino bendruomenė gali prisidėti prie karinės agresijos Ukrainoje deeskalavimo?

Manau, svarbu matyti skirtį tarp valstybinių ir nepriklausomų Rusijos kino kūrėjų. Pastarieji nėra finansuojami valstybės ir bando būti tikruoju Rusijos balsu, parodyti žmogiškąjį Rusijos veidą. Tokių žmonių yra daug – beveik visa dokumentinio kino bendruomenė. Svarbu ją palaikyti – ji bando parodyti tikrąjį čia vykstančių įvykių vaizdą.

Yra daug vaidybinių filmų ir televizijos serialų kūrėjų, kurie yra mūsų „KinoSojuz“ nariai. Jie irgi bando papasakoti, kas čia iš tikrųjų dedasi. Žinoma, jiems reikia palaikymo, jie neturėtų būti atskirti. Šiomis aplinkybėmis suprantama, kodėl mūsų ukrainiečiai kolegos rengia peticijas atskirti Rusiją nuo įvairių kino organizacijų – aš tai suprantu. Kita vertus, mes vis dar esame čia, mes neišvykstame, mes liksime čia ir turime tęsti savo darbus.

Kodėl jūs neišvykstate?

Neišvykstu, nes esu labai užsispyręs. Liksiu čia tol, kol galėsiu – tai mūsų šalis. Tai jie turės pasitraukti. Jie turės pasitraukti ir teismuose atsakyti už visus nusikaltimus, kuriuos per tiek metų įvykdė. Ir mes tai pamatysime savomis akimis.