Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

Skaitymo ir klausymo laikas:

28 min.

Rusijos pilietybę turinti vertėja M. Čepaitytė: jeigu tavyje – kelios tautos, tu to niekad negalėsi prarasti

Vertėja, mokytoja Marija Čepaitytė. MO muziejaus archyvo nuotrauka

Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ kunigas Julius Sasnauskas OFM kalbina vertėją, filologę, lietuvių kalbos mokytoją MARIJĄ ČEPAITYTĘ. Moteris, turinti Rusijos Federacijos pilietybę, ilgą laiką gyveno Maskvoje, o dabar yra vilnietė.

Pristatydamas pašnekovę J. Sasnauskas sako: „Su vertėja Marija Čepaityte, ilgamete Maskvos gyventoja, jos namų virtuvėje Čisty skersgatvyje, visai priešais patriarcho Kirilo rezidenciją, iki išnaktų, senu tarybiniu papročiu, esame sugėrę nežinia kiek arbatos, plepėję, politikavę, kūrę planus, kaip lietuvių rašytojų kūrybą versti į rusų kalbą ir t. t. Vaikštinėjome po neaprėpiamą ir nesuvokiamą Maskvą.

Susitikimai su tėvo Stanislovo mokiniais ir gerbėjais iš Rusijos. Paskui Marija kasmet vežė maskviečių moksleivių ekskursijas į Lietuvą, savaitėmis sėdėjo tai Vilniuje, tai Paberžėje. Bernardinų bažnyčioje su jais kalbėjomės apie viduramžius ir katalikiškus vienuolynus. Marijos ir kitų žmonių pastangomis vienas po kito net du solidaus žurnalo „Inostrannaja literatura“ numeriai buvo skirti Lietuvai ir lietuviams. Peterburgo leidėjų vizitai į Vilnių, vakaronės ir pokalbiai. Žodžiu, taika, draugystė, susikalbėjimas. Kas iš viso to likę dabar, žinome, matome kiekvienas.“

„Aš gimiau Maskvoj, praktiškai Puškino aikštėj, – pasakoja M. Čepaitytė. – Ir pirma mano pilietybė yra Rusijos. Atrodo, pasus gaudavom šešiolikos metų. Aš pasą gavau Vilniuj, po to pervažiavau pas mamą į Maskvą, ir tada automatiškai pasidariau Rusijos Federacijos piliete. Po to atgavau Lietuvos pilietybę kaip savo tėvo duktė, nes tėvas yra gimęs tarpukario Lietuvoj.“

Moteris prisipažįsta, kad grįžti į Rusiją po vasario 24-osios jai baugu, nors ten likęs ir butas, ir įvairių reikalų. Kita vertus – noro nėra, nes beveik visi artimiausi M. Čepaitytės draugai Rusiją irgi paliko, šeima išsivažinėjusi po Vakarų Europą. Nėra lietuvių mokyklos Maskvoje, kur ji 16 metų dirbo mokytoja.

„Liko keli mano draugai opozicionieriai, kurie gyvena Maskvoje iš principo“, – sako vertėja.

Visą gyvenimą mano viduje kalbasi rusas ir lietuvis. Tiksliau – rusė, žydė mama ir lietuvis tėvas. Ir aš pripratusi, kad būtinai turiu taikyti savyje šias dvi šalis ir kultūras.

Paklausta, ar nebaisu, kad tiek daug nuveikus dviejų šalių kultūriniams santykiams, draugystei puoselėti, staiga viskas ėmė ir sugriuvo, M. Čepaitytė svarsto: „Supranti, tie santykiai yra mano viduje. Visą gyvenimą mano viduje kalbasi rusas ir lietuvis. Tiksliau – rusė, žydė mama ir lietuvis tėvas. Ir aš pripratusi, kad būtinai turiu taikyti savyje šias dvi šalis ir kultūras. Čia toks pokalbis. Bet dabar, kadangi su karu užsibaigė visi mano daryti projektai, skirti lietuvių kalbai skleisti Rusijoje, kuriuos apmokėdavo Lietuva, – aš kaip ir likau tuščioj vietoj.“

Gera žinia – M. Čepaitytė Vilniuje vėl pradėjo mokytojauti. Dėsto lietuvių kalbą Lietuvoje prieglobstį nuo režimo ir karo radusiems rusams, ukrainiečiams, baltarusiams. Moteris džiaugiasi, kad ši veikla jai gyvenime vėl dovanoja brangių ir gražių dalykų.

„Dabar lietuvių kalba yra guodžianti. Tie, kurie mokosi lietuvių kalbą, gauna paguodą“, – teigia ji.

Tiesa, bendraudama ir su savo rusakalbiais mokiniais, ir su kitais asmenimis, mokytoja pastebi liūdną dalyką – tarytum jiems būtų atimta galimybė mylėti tai, ką visą gyvenimą mylėjai. Nors vis tiek myli ir negali nuo to pasislėpti. „Jeigu tavyje yra kelios tautos, gražiai susėdusios ir seniai susidraugavusios, tai tu to niekad negalėsi prarasti“, – sako M. Čepaitytė.

Svarstydama, kas lėmė, kad Rusijoje per porą dešimtmečių neatpažįstamai pasikeitė visuomenė, M. Čepaitytė teigia, kad tai, deja, buvo justi jau labai seniai: „Mes visą laiką apie tai kalbėjome – tie, kurie tai supranta. Kalbėjome, kad darosi vis blogiau ir blogiau. Nepasakyčiau „baisiau ir baisiau“. Baisu pasidarė po Krymo. Kad tave gali pasodinti. Kad kažkas gali įvykti dėl to, kad drąsiai kalbi. Kad nebegali dirbti jokioj valstybinėj įstaigoj, nes supranti, kad tiesiog trukdysi. Universitetuose dirbo daug mano pažįstamų, jie tiesiog išėjo, nes būdami opozicionieriai jautėsi išduodantys savo universiteto valdžią. Dėl to, kad nesutinka su valdžia. Krymas buvo tas lūžis.“

Šis lūžis, pasak M. Čepaitytės, – tai didžiulės šalies žmonių suvedžiojimas, ir už tai atsakinga bloga valdžia. Žmonių protas užtemdytas Rusijos valstybės propagandos, manipuliacijų, šantažų, įvarytos baimės. Liūdna, kad šie žmonės vis dar negali pajausti savo šalies, savo tautos. „Dabar dar tas kraugeriškas jausmas… Juk kas antra šeima Rusijoje yra susijusi su Ukraina“, – kalba M. Čepaitytė.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite