2022 05 23

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Rusijos raudonojo generolo mamyčiuko psichologija pagal O. Arestovičių

Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius. Feisbuko asmeninės paskyros nuotrauka

Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas OLEKSIJUS ARESTOVIČIUS rusų rašytojai, politikos apžvalgininkei, ilgametei radijo stoties „Maskvos aidas“ (Echo Moskvy) vedėjai JULIJAI LATYNINAI jos autorinėje programoje „Prieigos kodas“ (Kod dostupa) jutubo kanale paaiškino, kodėl taip kvailai elgiasi Rusijos kariuomenės vadai ir apskritai – kur slypi Rusijos karo kultūros esmė.

Daugumos raudonųjų vadų anamnezėje (prisiminimas to, ką kadaise esi patyręs idėjų pasaulyje; ligos istorija), pasak O. Arestovičiaus – griežta, manipuliatyvi, dominuojanti motina. Negebėjimas atsiriboti nuo mamos formuoja ribinę psichikos būseną. Viena vertus, žmogus bijo būti nereikalingas, atstumtas, kita vertus – bijo būti pasiglemžtas motinos, kurios vaizdinys persikelia į viršininko asmenybę arba apskritai į visą sistemą. Todėl noras įsiteikti mamytei virsta amžinu Popasnos (miestas Ukrainoje, Luhansko srityje, Severodonecko rajone, dabar kontroliuojamas „Luhansko Liaudies Respublikos“) šturmu arba bandymu žūtbūt dislokuoti desantininkus Odesos srityje.

Iš tiesų, O. Arestovičiaus teigimu, Rusijos kariuomenės rimbas yra jos galimybių demonstravimas, o ne realizavimas.

O. Arestovičius yra tinklaraštininkas, aktorius, politikos ir karo apžvalgininkas. Veda psichologijos seminarus ir mokymus apie grupinę psichologiją, atsparumą manipuliacijai, bendravimo ir oratorystės meną, derybų technikas, viešąjį kalbėjimą, aktorinį meistriškumą, socialinių kontaktų psichologiją. Skaito paskaitas apie sąmonės vystymąsi, pasaulėžiūros formavimą, veiklos šaltinius ir žmogaus pasaulio paveikslą, mąstymą bei veikimą. Turi savo filosofinę-psichologinę mokyklą.

Oleksijus Arestovičius Julijos Latyninos programoje „Prieigos kodas“ jutubo kanale. Laidos kadras

Kaip manipuliuoja dominuojanti motina?

Kodėl raudonieji generolai? Nes visi Rusijos kariuomenei vadovaujantys generolai turi raudonus antpečius. Ir, O. Arestovičiaus žodžiais, nuo pat pradžių jie mokomi vadovauti ne atskiroms karinių pajėgų rūšims, pavyzdžiui, lakūnams ar desantininkams, о įvairios paskirties nevienalytėms karinėms struktūroms. 

Sovietinė karinė mokykla sukurta pagal prūsiškosios sistemos analogą, kur viskas paremta griežta centralizacija, pavaldumo vertikale. Vadai tokiai mokyklai atrenkami pagal ypatingą gebėjimų derinį, dvi esmines savybes. Pirmoji – asmuo turi būti nepriekaištingas vadovybės valios vykdytojas, t. y., gavęs iš viršaus įsakymą eiti į mūšį, darys viską, kad jo pavaldiniai taip ir elgtųsi. Antroji – šis žmogus turi idealiai pasiduoti spaudimui ir pats idealiai jį daryti. Atrodytų, priešingos savybės – juk įprasta, kad arba žmogus turi polinkį daryti spaudimą, bet pats negali pakęsti būti spaudžiamas kitų, arba lengvai pasiduoda kitų spaudimui, bet pats spaudimo taikyti negeba.

„Šį psichotipą atitinka didžioji dauguma raudonųjų vadų. Karo vadai – labai įdomios personos. Įprastai jų anamnezėje – griežta, dominuojanti motina. Iš čia gerai žinomas generolų žmonų fenomenas: generolas griežtai auklėja būsimus karo vadus, o jį patį žmona vysto kaip tik nori. Negana to, tokiam elgesiui jis neprieštarauja, atvirkščiai, jam netgi patinka, kai taip elgiasi jo brangioji.

O ką daro dominuojanti motina savo berniukui? Įskiepija labai įdomius charakterio bruožus. Be gebėjimo daryti spaudimą ir jam paklusti, yra dar keli ypatumai, būdingi raudoniesiems vadams. Ne visiems, bet daugumai. Pirma – tai amžinas emocinis alkis. Kitaip – dėmesio poreikis. Būtinybė girdėti ditirambus, šlovinimus, prašinėjimus, pagyras, koks nuostabus, koks unikalus, koks herojus, ir svarbiausia – kad geriausias herojus. Nes kaip manipuliuoja dominuojanti motina? Tu mamytei pats geriausias, brangiausias ir, jei nori toliau toks būti, mamytės turi klausytis. Mamytė tau paaiškins, kaip gyventi.

Antras ypatumas – emocinis nestabilumas. Tai yra negaudamas nuolatinio dėmesio žmogus pradeda karštligiškai jo siekti. Tiesiog netverdamas savo kailyje. Jam žūtbūt reikia, kad į jį atkreiptų dėmesį. Iš čia karo lauko žmonų, adjutantų, štabo prisiplakėlių, tos visos čigoniško taboro aplinkos fenomenas. Nertis iš kailio, kad tik vadas švytėtų, kad tik būtų dėmesio centre. Ta visa svita su kova už antpečius, už laipsnius ir t. t.“ – aiškino O. Arestovičius.

Dar vienas tokių žmonių bruožas – troškimas visą gyvenimą įrodinėti, kad kažką gyvenime jie sugeba, paprastai – per kitų spaudimą. Vadinasi, tokie asmenys su aplinkiniais, iš dalies savo pavaldiniais, ima elgtis taip pat, kaip su jais pačiais ankstyvoje vaikystėje elgdavosi jų mylimoji mamytė. Ir kartu taip pat, kaip su jais dabar elgiasi jų vadovybė. Kitaip tariant, O. Arestovičiaus tvirtinimu, raudonieji generolai savo karjerą lipdo kaip natūralią vaikystės prolongaciją (pratęsimą, prailginimą). Ir tik maža kas iš jų geba šį dalyką perkurti į kitokius santykius.

Paprastai kariuomenėje, ypač tarp vadų, nusistovėjusi griežta pavaldumo vertikalė suteikia raudoniesiems generolams neribotas galimybes realizuoti visus savo vaikystės kompleksus. Taigi vidutinio karo viršininko – raudonojo vado – savybių puokštę sudaro dėmesio stygius, smarkus užsiciklinimas ties moterų tema, būtinybė nuolat dominuoti ir nuolat būti geriausiam kitų akyse, t. y. neleisti aplinkui vykti jokiai konkurencijai.

„Kai vyksta karas, šios savybės sustiprėja kokių penkiasdešimčia kartų. Į paviršių prasiveržia viskas. Kiekvienam, tarnavusiam kariuomenėje, ir visiems istorikams puikiai žinomas generolų karų fenomenas – kad bet koks karas yra generolų karai, tarpusavio santykių aiškinimasis, konkurencija už nuopelnus, laipsnius, vietas ir t. t. Beje, tai būdinga bet kuriai pasaulio kariuomenei.

Šiandien prie viso to prisideda žiniasklaida. Tas savanorių būrys, karo korespondentų tarnyba – apie vieną paskelbė, apie kitą ne, vieną prisiminė, kito ne – visas šis tarnų pulkas, lakstantis paskui švytintį vadą, atstoja kolektyvinę mamytę. Na ir pasireiškia tie patys jausmai: viena vertus, kovojame už savo sūnelį, kita vertus – kyla žiaurus pavydas visiems likusiems vadams. Baisiausios emocinės peštynės, primenančios nestabilių mamų santykių aiškinimąsi vaikų žaidimų aikštelėje. Tik čia vietoj vaikučių – generolas“, – aiškino Ukrainos prezidento patarėjas O. Arestovičius.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, gynybos ministras Sergejus Šoigu, karinio laivyno admirolas Nikolajus Jevmenovas, generolas Aleksandras Dvornikovas. EPA nuotrauka
Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu. EPA nuotrauka

Demonstravimasis – negailestingas rimbas kariuomenei

Žiauri generolų konkurencija, varžantis tarpusavyje, kovojant dėl visuomenės, žiniasklaidos dėmesio, susiklostę specifiniai, sudėtingi santykiai su vadovybe, kur, viena vertus, norisi išsitiesti ir batų kulnų taukštelėjimu patvirtinti įsakymo vykdymą, kita vertus – tą pačią vadovybę dėl visko kaltinti, daro neigiamą įtaką karo eigai ir karinių operacijų planavimui. 

Kas gi šiame lauke vyksta? O. Arestovičius tvirtino, kad daugybė Rusijos karinių operacijų vyksta ne pagal tam tikrą strategiją, o atliekant demonstratyvius veiksmus. Arba demonstruojant gebėjimus atlikti karo žygius. Šis reiškinys – negailestingas rimbas bet kuriai kariuomenei. Ir savu laiku Vakarų karinė mašina – amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai – dėjo dideles pastangas šią tendenciją pralaužti ir karines operacijas imti planuoti misijomis. O. Arestovičius paaiškino, ką tai reiškia – tarkime, yra numatytas bendras generalinis planas. Norint jį įgyvendinti, iš pradžių reikia išanalizuoti, kokius veiksmus dėl kokių tikslų daryti, vadinasi, reikia mąstyti trimis keturiais žingsniais į priekį, juos matyti bendroje strategijoje ir teisingai paskirstyti jėgas.

„O kaip veikia Rusijos raudonoji armija? Jos principas – esame pasirengę paaukoti šimtus kareivių dėl sukežusios statinės, nes tada visi supras, kad „aš galiu, o tas kitas generolas negali“.

Тaip, pavyzdžiui, buvo organizuoti dauguma Popasnos šturmo veiksmų – paaukosim krūvą žmonių ir parodysim, kad mes imam miestus, o jie nepaima. Aš galiu paimti miestą! Taip, netektys neišvengiamos, bet tai juk karas. Žūtbūt siekiu numatyto tikslo. Na ir: opa opa, mamyte, įvertink. Kolektyvine mamyte, aš didvyris? Žurnaliste, atvažiuok. Putinai, paglostyk galvytę. Mūsų atveju – savanori, parašyk.

Ta visa santykių tarp karininkų sistema labai smarkiai primena moterų bendrabutį. Tai aš jums sakau kaip vyr. karininkas, kuris labai gerai žino, kas ten dedasi. Šu šu šu, bu bu bu, rūkyklėje tas anas. Tas tam pasakė, tas tuo nepatikėjo, tas man nori pakenkti, tas nedavė, kaip išėjo, kad nugalėjo jis, o ne aš. Juk nugalėti turiu aš. Ir viso to rezultatą labai gerai apibūdina Churchillio žodžiai: karas – pernelyg rimtas reikalas, kad jį patikėtum kariškiams. Nes visą tą vaikų aikštelę reikia akylai prižiūrėti. Patikėkit manim.

Mes juk matome, kokias galimybes turi Vladimiras Vladimirovičius. A – gauti realią informaciją, juolab kad liovėsi pasitikėti FSB, nes ji, draugas Beseda (Sergejus Beseda – generolas pulkininkas, ilgametis RF Federalinės saugumo tarnybos 5-osios tarnybos (operatyvinės informacijos ir tarptautinių ryšių) vadovas – aut. past.) ir kiti sužlugdė karą Ukrainoje. B – sulaužyti šią sistemą. Ar jis gali tai padaryti? Ar jis gali priversti generolus, karininkus savo noru pranešti vadovybei – kuri reikalauja rezultatų: žinote, jūsų užduoties neįmanoma įvykdyti?“ – J. Latyninos laidoje kalbėjo O. Arestovičius.

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu. EPA nuotrauka
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir gynybos ministras Sergejus Šoigu. EPA nuotrauka

Kariškiai yra kaip vaikai, tik jų kiaušiniai didesni

Tokia yra Rusijos aukščiausio generaliteto ir jo bendravimo su politikais psichologijos išvirkščioji pusė, karo metu tikrai nepadedanti įgyvendinti užduotis ir strategiją. Rusijos kariuomenė, viena vertus, visada kažkur klimpsta, kita vertus – žukovskiškai meta žmogiškuosius išteklius ant tos pačios Popasnos.

O. Arestovičius psichologiškai pagrindė ir Aleksandro Dvornikovo, neseniai Rusijos karinėms pajėgoms Ukrainoje vadovauti paskirto rusų generolo, praminto „Sirijos mėsininku“ už beatodairišką tos šalies civilių gyventojų bombardavimą, kandidatūros „tinkamumą“. Karo apžvalgininko teigimu, viena vertus, buvo ieškomas žmogus, vesiantis kariuomenę į mūšį negailėdamas karių (kurie jau patys savęs pradėjo gailėti). Kita vertus – buvo svarbu sukurti A. Dvornikovui konkurentų apsuptį, esą jeigu jis nesusitvarkys, iš karto ateis kitų eilė.

„Ir visi tie dėdulės, apkarstyti ordinais, perėję daugybę kampanijų, pasiduoda žaidimui kaip keturmečiai vaikai, – aiškino O. Arestovičius. – Toks bazinis pavyzdinis elgesys susiformavo jų vaikystėje. O kai atsidūrė karo aplinkybėse, šis elgesys įsitvirtino, ėmė dominuoti ir galų gale tapo esminiu vidiniu karjeros varikliu. Reikia būti išskirtiniu žmogumi, kad sugebėtum jį įveikti.

Kaip kreipdamasi į kursantus sakydavo viena išmintinga odos ir venerinių ligų gydytoja iš Odesos sausumos karinių pajėgų instituto, kuriame mokiausi: nevardyk man savo simptomų, geriau pasakyk, kuriame bendrabučio kambaryje gyveni, ir aš pasakysiu, kas tau yra. Antras dalykas, kurį sakydavo ši išmintinga moteris – kariškiai yra kaip vaikai, tik jų kiaušiniai didesni.

Kai išgirdau apie Dvornikovo skyrimą, tiesiog pašokau iš vietos ir iš karto supratau, į kurią pusę visa ši istorija krypsta. Į nesibaigiantį Popasnos šturmą. Iš pradžių strategija buvo vienokia, o išėjo kaip išėjo – įprastas kvailas žūtbūtinis raudonarmietiškas spaudimas.

Ir už viso to stovi plačiai besišypsanti generoliškoji mamytė (jau močiutė) ir sako: sūneli, tu pats geriausias. Niekas tau negali prilygti. Todėl kam pasakiau – pirmyn! Generolui mamos įvaizdį įkūnija politikas arba viršininkas, arba veikia kolektyvinė mamytė. Ir lygiai taip pat, kaip vaikystėje mamytė apkabindavo ir sakydavo „tu pats geriausias, še tau ordinas“, taip ir dabar ta pati mamytė, tik jau padalinta vaidmenimis, sako: kam pasakiau, nagi, pirmyn!“

Taigi, apibendrino O. Arestovičius, išvada tokia: norint suvokti Rusijos kariuomenę, reikia patyrinėti išvirkščią raudonųjų vadų psichologijos pusę – jų emocinį alkį, žiaurią konkurenciją, dėmesio stygių, nenumaldomą ordinų ir tarnų svitos poreikį, glaudžius, keistus, sudėtingus santykius su viršenybe, kuri tai apkabina ir pabučiuoja, tai spjauna į veidą ir atstumia.

Generolų galimybės didelės: vienas bando pribaigti „Azovstalį“, kitas ima Popasną, trečias šturmuoja Gyvačių salą, ketvirtas mėgina užkariauti Kyjivą, penktas atlieka viso jūros laivyno karinę operaciją. Ir visi draugiškai būriu bando į karo istorijos vadovėlius įsirašyti geležinėmis raidėmis – tuo, ko nepajėgė pasiekti kiti. Tam, kad vienas generolas kitam galėtų ištarti – ė, klausyk, tu nesugebėjai, o aš tai padariau.

Iš tiesų, pasak O. Arestovičiaus, psichologiškai žvelgiant šios berniukų varžytinės gal ir atrodytų juokingos, jeigu už to nestovėtų tūkstančiai žmonių mirčių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien