Rusios Ortodoksų Bažnyčią (Maskvos patriarchatą) palieka dar trys Lietuvos dvasininkai

 

Diakonas Viktoras Miniotas (Vilnius)

„Dar 2014 m. aš socialiniuose tinkluose kategoriškai rašiau apie Krymą. Daugelis dvasininkų palaikė okupaciją, aš su jais polemizavau. Kai kuriuos net užblokavau. Tada metropolitas iškvietė mane ant kilimėlio ir peikė už mano „nedvasingumą“.

Vėliau aš kažkur parašiau, kad pagal Lietuvos įstatymus religinė organizacija, remianti agresyvų karą, gali būti likviduota. Ir priekabės dingo, buvo liepta visiems šia tema tylėti.

Iš aktyvios tarnystės (za štat) aš pasitraukiau praeitų metų birželį, bet ir toliau ateidavau giedoti į vienuolyną, tarnaudavau per šventes. Viskas pasikeitė prasidėjus karui.

Pirmąjį sekmadienį po karo pradžios aš atėjau į Dieviškąją Liturgiją (šv. Mišias) ir paklausiau tarnaujančiojo kunigo, kokią maldą už Ukrainą jis skaitys. Pasirodė, kad skaitys seną maldą, kur prašoma Ukrainoje sustabdyti „pilietinį karą“ (междоусобную брань), minimi „pikti“ (озлобленные) ukrainiečiai. Aš tada paėmiau maldos tekstą, suplėšiau ir išmečiau. Deja, pasirodė, kad jie turėjo atsarginį egzempliorių.

Įdomu, kad tokia malda buvo skaitoma ne vieną dieną, nors aš aktyviai kėliau šį klausimą. Vėliau maldą pakoregavo, išmesdami „pilietinį karą“, bet „pikti“ ukrainiečiai ten dar kurį laiką buvo. Bendrai paėmus, buvo daug skandalingų, su karu susijusių epizodų, o kovo 3 d. aš išėjau tiesiog vidury pamaldų. Vakar galutinai iš vienuolyno susirinkau visus darbus ir daugiau ten nebegrįšiu.“

Diak. Viktoras Miniotas yra  daugiavaikės šeimos tėvas, kompozitorius, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, šiuo metu papildomai uždarbiauja dirbdamas pavėžėju.

Kunigas Georgijus Ananijevas (Klaipėda) 

Kunigas Georgijus – rusas, atvykęs į Lietuvą iš Rusijos. Jis – vienas iš sąžiningų rusų dvasininkų pavyzdžys, žmogus, kurio sąžinė negalėjo pakęsti karo.

„Norėjau pareikšti apie tai, kad išeisiu iš aktyvios tarnystės dar dvasininkų susirinkimo metu kovo mėnesį, tačiau susilaikiau, išgirdęs metropolito kreipimosi tekstą, jis man patiko. Galvojau, gausime nepriklausomybę, bet dabar matau, kad visa tai tik priedanga, todėl jau pateikiau prašymą palikti aktyvią tarnystę (za štat). Šiuo metu metropolitas patvirtino, kad nuo gegužės 1 d. atleidžia mane iš Tauragės cerkvės klebono pareigų, o dėl tarnystės Klaipėdoje spręs vysk. Amvrosijus.

Kodėl aš išeinu? Kristus visada buvo kenčiančiųjų ir engiamųjų pusėje. Ir mums taip liepė. Aš užjaučiu ukrainiečių tautą ir tikėjausi, kad tarp mūsų dvasininkų tokių bus bent pusė! Bet daugelis kaip tik palaiko Rusijos agresiją. Netgi vienas mano artimas draugas, kunigas pasirodė palaikąs kitą pusę.“

Kunigo Georgijaus prašymas atleisti iš aktyvios tarnystės (za štat) dar nepasirašytas. Jo žmona dirba tikybos mokytoja. Greičiausiai šeima liks be jokių pajamų, jie turi vaikų.

Diakonas Georgijus Cyburevkinas (Visaginas)

Tėvas diakonas Georgijus Bažnyčioje prisikentėjo daug, ir dar iki karo. Daugiavaikės trijų vaikų šeimos tėvas atsimena laikus, kai iš Bažnyčios gaudavo vos 200-300 eurų atlyginimą. Todėl jau dabar jo pagrindinė darbovietė yra gamykloje, kur jis uždirba šeimai duoną, o tarnauja tik, kai turi laiko, savo malonumui. Tam atvažiuoja iš Visagino į Vilnių. Solidarizuodamasis su kitais tėvais, jis irgi rašys prašymą trauktis iš aktyvios tarnystės (za štat), nors tai tik formalumas – faktiškai ir dabar jis tarnauja kaip za štat.

„Mano motyvai trys: Maskvos patriarchato ir patriarcho Kirilo pozicija Ukrainos agresijos klausimu, solidarumas su savo noru išeinančiais tėvais ir tėvo Vitalijaus atleidimas iš mūsų parapijos klebono pareigų.“ Jeigu dar kas iš mūsų dvasininkų nori paviešinti savo istorijas – rašykite, solidarizuokitės.