Rusiškojo pasaulio vizija, arba XXI amžiaus limitrofai

Esminė problema nėra ta, kad jos žurnalistas kažką pasakė ar nepasakė, per klaidą ar ne per klaidą, ar tai, kad eteryje parodė kokį nors žemėlapį su Krymu ar be jo, ar tai, kad jų vadovybė dalyvavo Latvijos nacionalinės transliacijos reguliavimo komisijos posėdyje be vertėjo. Didžiausia problema ta, kad šis projektas nuo pat pradžių buvo nevykęs. Kodėl? Visų pirma dėl visiško interesų nesutapimo.

Neseniai viename tekste aptikau ukrainiečių žurnalisto Vitalijaus Portnikovo primintą citatą: „Jums reikia didžiųjų sukrėtimų – o mums – didžiosios Rusijos.“ Šią skambią frazę XX amžiaus pradžioje pasakė Rusijoje laikomas didžiuoju „reformatoriumi“ Piotras Stolypinas. Tai buvo jo atsakas lenkų delegatams į Rusijos Dūmą, ir jis taip skambėjo ne dėl to, kad šie delegatai pasižymėjo kažin kokia radikalia pozicija carinės Rusijos atžvilgiu. Jie tiesiog siekė sugrąžinti po 1863-iųjų sukilimo uždraustą švietimą lenkų kalba vadinamajame Vyslos krašte.

„Mums reikia didžiosios Rusijos“ – tai buvo ir tebėra rusų nacionalinės idėjos esmė ir esencija.

Iš bent jau teoriškai turėjusios autonomiją Lenkijos karalystės (įsteigtos Rusijos imperijos sudėtyje 1815 m. Vienos kongreso sprendimu) po žiauriai numalšintų sukilimų buvo atimta ne tik jos kalbinė ir kultūrinė tapatybė, bet net ir teisė į savo vardą.

Beje, apie 1830 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimą Aleksandras Puškinas parašė propagandinio pobūdžio eilėraštį, pavadintą „Rusijos šmeižikams“, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė Vakarų Europos gyventojams savo požiūrį į šiuos įvykius kartu su patarimu, kad nesikištų į vidinius Rusijos reikalus, kurių jie esą vis tiek nesupranta: „Kas jus papiktino? Lietuvos neramumai? Palikite: tai slavų tarpusavio ginčas.“ Pats didysis rusų poetas ne itin suvokė, kurios tautos priklauso slavų kalbinei ir etninei grupei, o kurios – ne, bet Rusijos kontekste jam tai, matyt, neturėjo jokios reikšmės.

Neseniai dalyvaujant vertėjų seminare vienoje Europos šalyje man asmeniškai teko išgirsti iš vienos dalyvės rusės (kuri pabrėždavo esanti „prieš karą“) pastabą apie Puškino „didybę“, lyginant jį, tarkime, su Adomu Mickevičiumi. Įdomiausia tai, kad rusė (turinti akademinį išsilavinimą) tai sakė nuoširdžiai, akivaizdžiai nesuvokdama, kad jos žodžiuose apskritai galima įžvelgti ką nors netinkamo. Juk „akivaizdu“, kad egzistuoja „didžiosios“ ir „mažosios“ kultūros, kalbos, atitinkamai ir poezijos.

Panašus kaip Lenkijos buvo ir Lietuvos likimas. Jai buvo skirtas šiaurės vakarų krašto pavadinimas ir spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Viskas vardan „didžiosios Rusijos“ ir jos „didžiosios kultūros“. Ir klausimas, kokios būsenos Lietuvos ir Lenkijos kultūros būtų sulaukusios 1918-ųjų, jeigu pirmoji būtų neturėjusi Mažosios Lietuvos, Rytprūsių leidyklų, Karaliaučiaus universiteto ir knygnešių, o antroji – Austrijai priklausančios Galicijos, Lvivo ir Krokuvos universitetų bei šiuose miestuose esančių leidyklų.

„Mums reikia didžiosios Rusijos“ – tai buvo ir tebėra rusų nacionalinės idėjos esmė ir esencija, kuri tebesudaro visų jų šalies ateities vizijų pagrindą, kaip ir savo vaidmens juos supančiame pasaulyje įsivaizdavimą. Visos šios vizijos visada buvo – ir tebėra – realizuojamos mūsų sąskaita. „Mūsų“ reiškia visų tautų, kurių „didieji sukrėtimai“ visada buvo tiesiogiai susiję su Rusijos „didybės“ siekiu.

Turint visa tai omenyje, tampa aiškiau, kodėl antirežimine besiskelbianti televizija iš Rusijos savo persikėlimui pasirinko būtent Rygą. Tai buvo tam tikras parodomasis veiksmas – štai, esame ten, kur ir turėtume būti, ten, kur yra „gyvas rusiškas žodis ir rusiška mintis“, nes tai yra „mūsų pasaulio“ dalis. Kaip apie užkariautose žemėse prie Baltijos naujai įkurtą Peterburgą parašė „didysis“ Puškinas – „iš čia grasinsime mes švedams“ (отсель грозить мы будем шведу).

Iškalbinga yra ir tai, kad iki vasario 24-osios invazijos būtent tokios „alternatyviosios Rusijos“ vaidmenį daugeliui „opozicinių“ rusų atliko Kyjivas.

Kitaip tariant, Latvija jų vizijose ir pagal jų suvokimą tėra tam tikros „alternatyviosios Rusijos“ atmaina, jų mintyse ši šalis yra sukirpta pagal jų poreikius ir teturinti vienintelę užduotį – tarnauti vykdant jų „naujosios, geresnės ateities Rusijos“ viziją. O „geresnė ateities Rusija“ – tai Rusija „be Putino“, bet taip pat ir be bet kokios refleksijos apie savo vaidmenį pasaulyje. Deja, tai nėra kažkas naujo. Nihil novi. Tuo visai nesunku įsitikinti, pasitelkiant tam tikslui „didžiąją rusų literatūrą“ (nomen est omen). Pavyzdžiui, Vasilijaus Aksionovo „Krymo salą“.

Iškalbinga yra ir tai, kad iki vasario 24-osios invazijos būtent tokios „alternatyviosios Rusijos“ vaidmenį daugeliui „opozicinių“ rusų atliko Kyjivas, o platesne prasme – visa Ukraina. O dabar, be Rygos, šiam vaidmeniui tinka ir Tbilisis, Almata, Talinas, Vilnius, Helsinkis ir – kodėl gi ne – iš bėdos taip pat ir Varšuva arba Krokuva. Visur ten, kur jie sugebės suburti aplink save kritinę masę rusiškai kalbančių žmonių, pasirengusių bendrai veiklai ir norinčių žvelgti į pasaulį per jų kalbos prizmę. Būtent tokių žmonių TV „Dožd“ ieškojo ir Latvijoje. Esant poreikiui, nemažai tokių jie, ko gero, sugebėtų rasti ir Lietuvoje.

Prieš šimtą metų vienas aistringas „alternatyviosios Rusijos“ (t. y. kitos nei anuometinė bolševikinė) propaguotojas Michailas Bulgakovas labai taikliai aprašė šį savotiško imperializmo reiškinį romane „Baltoji gvardija“. Viename knygos epizode M. Bulgakovas aprašo „baltųjų rusų“ pabėgimą į Kyjivą (tekste vadinamą Miestu) 1918-ųjų žiemą, pavasarį ir vasarą. Jie bėgo nuo bolševikų iš Maskvos ir Peterburgo į tuo metu nepriklausoma tapusia Ukrainą, kurioje vadovaujant etmonui Pavlo Skoropadskiui kūrėsi Ukrainos valstybė.

Šią Ukrainą jie, be jokios abejonės, matydavo vien kaip „alternatyviąją“ arba net „laikinąją“ Rusiją – tol, kol bolševikų režimas Maskvoje žlugs arba bus nugalėtas. Autoriaus aprašyta neapykanta bolševikams jokiu būdu nekoreliavo su įvykusių geopolitinių pokyčių suvokimu. Pokyčių, kurie palietė visą mūsų Europos dalį – tekste paminėtą nepriklausomą „bruzdančią“ Lenkiją, besikuriančias Baltijos valstybes, Suomiją ir Ukrainą – t. y. valstybes, kurioms apibūdinti rusų tuomet net buvo sukurtas paniekinamas terminas „limitrofai“.

Paradoksalu, bet M. Bulgakovas buvo teisus, rašydamas, kad toks rusų bėgimas ir „alternatyvių rusijų“ kūrimas kitose šalyse XX a. nepasikartos. Tačiau tai pasikartojo XXI amžiuje, praėjus beveik lygiai šimtui metų po M. Bulgakovo aprašomų įvykių. Ir iš esmės vis dar kartojasi mūsų akyse, o to puikus pavyzdys yra ir minėtosios televizijos istorija Rygoje.

***

„Baltoji gvardija“, I dalis, IV skyriaus ištrauka. Iš rusų k. vertė Jurgis Gimberis, išleido „Jotema“ (2013 m.)

„Ir štai 1918 metų žiemą Miestas gyveno keistą nenatūralų gyvenimą, kuris, labai galimas daiktas, dvidešimtajame amžiuje jau nepasikartos. Visi butai už mūrinių sienų buvo perpildyti. Savi, tikrieji, senieji gyventojai spaudėsi vis labiau ir labiau, norom nenorom įleisdami naujus ateivius, plūstančius į Miestą. O jie kaip tik ir važiavo per tą tiltą, kaip lekianti strėlė, iš ten, iš paslaptingų padūmavusių tolių.

Bėgo pražilę bankininkai su savo žmonomis, bėgo talentingi verslininkai, palikę patikėtinius Maskvoje, kuriems buvo pavesta neprarasti ryšio su tuo nauju, užgimstančiu Maskvos karalystėje, pasauliu, namų savininkai, palikę namus ištikimiems slaptiems prievaizdams, fabrikantai, pirkliai, advokatai, visuomenės veikėjai. Bėgo Maskvos ir Peterburgo žurnalistai, godūs, bailūs, parsiduodantys. Kokotės. Garbingos damos iš aristokratiškų šeimų. Jų švelnios dukros, išblyškusios Peterburgo ištvirkėlės, karminu dažytomis lūpomis. Bėgo departamentų direktorių sekretoriai, jauni pasyvieji pederastai. Bėgo kunigaikščiai ir turgaus prekeiviai, poetai ir palūkininkai, žandarai ir imperatoriškųjų teatrų aktorės. Visa ta masė veržėsi pro plyšį ir keliavo į Miestą. Visą pavasarį, nuo tada, kai išrinko etmoną, į jį plūdo ateiviai. […]

Miestas pūtėsi, plėtėsi, veržėsi kaip užraugta tešla iš puodo. […]

Ir visą vasarą, ir visą vasarą plūdo nauji.

Siuntė laiškus pro vienintelę orlaidę, pro bruzdančią Lenkiją (joks velnias, beje, nežinojo, kas joje dedasi, ir kas tai per nauja kažkokia šalis — Lenkija), į Vokietiją, didžiąją dorųjų teutonų šalį, prašydami vizų, persiųsdami pinigus, jausdami, kad galbūt teks važiuoti toliau ir toliau, ten, kur jokiu būdu nepasieks baisus bolševikų pulko trenksmas ir griausmas. Svajojo apie Prancūziją, apie Paryžių, krimtosi nuo minties, kad patekti ten labai sunku, beveik neįmanoma. Dar labiau krimtosi nuo tų baisių ir ne visai aiškių minčių, kurios staiga aplankydavo nemigos ant svetimų sofų naktimis. […]

Bolševikų nekentė. Bet ne ta neapykanta, kai nekenčiantis nori kautis ir užmušti, o ta bailia, šnypščiančia iš tamsos už kampo. Nekentė naktimis, užmigdami neramiu miegu, nekentė dieną restoranuose, skaitydami laikraščius, kurie rašė apie tai, kaip bolševikai šaudo iš mauzerių į pakaušius karininkus ir bankininkus ir kaip Maskvoje krautuvininkai pardavinėja užkrėstą įnosėmis arklieną. Nekentė visi: pirkliai, bankininkai, fabrininkai, advokatai, aktoriai, namų savininkai, kokotės, valstybės tarybos nariai, inžinieriai, gydytojai ir rašytojai…“

***

Tačiau vėl sugrįžkime į XXI amžių. Pastaruoju metu vis dažniau skamba klausimai, ar mes (t. y. Vakarai / ES) norime „demokratinės Rusijos“, ar ne? O kadangi norime, mūsų pareiga yra juos remti ir padėti tiems rusams, kurie irgi esą jos nori. Juk tai paprasta, tiesa?

Norintieji „Rusijos be Putino“ tikisi ir nori, kad jų šalis būtų iš esmės tokia, kokia buvo iki karo.

Taip, tiesa. Bet išties šis klausimas yra kazuistinis, nes atsakymas į jį reikalauja žinių apie tai, ko gi iš tiesų nori šie norintieji „demokratinės Rusijos“ rusai ir ko jie tikisi iš mūsų?

Trumpas atsakymas būtų paprastas – jie nori „Rusijos be Putino“. Gerai, tebūnie taip. Tačiau norintieji „Rusijos be Putino“ tikisi ir nori, kad jų šalis būtų iš esmės tokia, kokia buvo iki karo – neverčiama persvarstyti savo vaidmenį pasaulyje ir peržiūrėti savo santykius su kitomis tautomis bei valstybėmis. Neva „be Putino“ turėtų automatiškai sugrąžinti prie life as usual modelio santykiuose su likusiu pasauliu. Pagal šią schemą „mes jums duodame angliavandenių ir galimybę patekti į mūsų „plačiąją rinką“ (na, ir dar šiek tiek „didžiosios kultūros“), o jūs mums – vizas ir tiesioginius skrydžius į Paryžių, Niujorką bei Londoną, prieigą prie moderniųjų technologijų ir pripažinimą, kad esame lygiaverčiai ar net šiek tiek „lygesni“. Didybė, kad ir kaip būtų, įpareigoja.

Iš mūsų savo ruožtu tikimasi trijų dalykų: 1) pinigų (jau kalbama apie „Marshallo planą „naujai“ Rusijai“); 2) rusų kalbos visur, kur jiems reikia ir norisi (juk antraip demonstruojama „rusofobija“); 3) kad niekas jų nieko neverstų, nemokytų ir neaiškintų (juk Rusijos, kaip žinome, protu nesuvoksi, jie patys žino, kaip jiems geriau gyventi).

Todėl atsakymas į klausimą, ar norime demokratinės Rusijos, yra tiesiogiai susijęs su atsakymu į klausimą, ar sutinkame įgyvendinti šią „naujosios Rusijos“ viziją taip, kaip tikisi patys suinteresuotieji subjektai. Kitaip tariant, ar sutiktume su mums jų priskirtu naujųjų XXI amžiaus limitrofų vaidmeniu.