Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 04 15

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Rusų kultūros moratoriumas?

Rusų balerina. EPA nuotrauka

Inter arma silent musae – mūzos tyli tarp ginklų, byloja Cicerono parafrazė. Vis dėlto, nors kultūra ir nėra svarbiausias aspektas, kai vyksta karas, šiandien Rusijos karas prieš Ukrainą neišvengiamai persikelia ir į kultūros sferą.

Teatrai, koncertų ir parodų salės, leidyklos visame pasaulyje renkasi skirtingas strategijas, kaip reaguoti į nežmonišką Rusijos invaziją į Ukrainą. Koks turėtų būti mūsų santykis su rusų kultūra? Ar karas gali pakeisti požiūrį į nesikeičiančius klasikinius kūrinius? Ar pateisinamas kultūros ir politikos atskyrimo naratyvas? Apie visa tai diskutuojame su publicistu ir Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovu DONATU PUSLIU bei vertėju, literatūros kritiku LAIMANTU JONUŠIU.

Atskirkime kultūrą ir politiką?

Net ir karo aplinkybėmis šiandien galima išgirsti frazę „nemaišykim kultūros ir politikos“. Dažnai ši frazė pasigirsta iš rusų propagandistų lūpų. Puikiai žinome, kad Rusija kitus dažnai kitus kaltina tuo, ką pati daro. Tačiau panašių balsų pasigirsta ir Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje.

Pasak publicisto D. Puslio, bandyme atskirti kultūrą ir politiką, viena vertus, kartais gali būti tam tikros racijos, kita vertus, slypi ir pavojus. „Man regis, šios frazės pagrįstumas priklauso ir nuo to, kas tai sako. Tam tikra prasme kultūra neturi būti politizuota taip, kaip mes matome Rusijoje, kur kultūra yra panaudojama siekiant kurti minkštąją galią, kurstyti nostalgiją. Tai yra kultūros instrumentalizavimas ir politizavimas. Kita vertus, griežtai atskirti, kur yra tik kultūra ir kur jau prasideda politika, nėra paprasta. Todėl dera kiekvieną atvejį analizuoti atskirai.“

Vertėjas L. Jonušys teigia, kad šiandien turime kalbėti ne tik apie kultūros ir politikos, bet ir apie kultūros bei karo santykį, nes tai labai daug ką keičia. Tačiau bet kuriuo atveju, pasak L. Jonušio, turėtume atskirti aukštąją kultūrą nuo visos likusios kultūros plačiąja prasme.

„Didžiųjų meno kūrinių neveikia jokie istoriniai įvykiai, net toks dalykas kaip Rusijos karas prieš Ukrainą. Pasitelkime pavyzdį iš muzikos srities. P. Čaikovskio didieji kūriniai savaime yra absoliutūs ir jų neveikia jokios aplinkybės. Kitas dalykas yra kultūros renginiai. Jei Čaikovskį Rusijos simfoninis orkestras nori atlikti Vakaruose, mes turime prieštarauti, nes orkestras yra susijęs su Rusijos kultūros ministerija, kuri skleidžia propagandą.

Ši Rusijos minkštoji galia skverbiasi Europoje. Brangias parodas remia rusų oligarchai. Lygiai taip pat, kaip rėmė ir didžiąsias galerijas, tokias kaip Tate, norėdami įsiteikti Vakarų visuomenei, parodyti save iš gerosios pusės, nors patys buvo susiję su oficialiomis Rusijos įstaigomis.“

D. Puslys taip pat atkreipia dėmesį, kad Vakaruose vyksta bent jau dalinis nubudimas. „Yra puiki Marko Galeotti knyga „The Waponisation of Everything“, kurioje analizuojama, kaip šiandien pasaulyje ginklu paverčiama viskas, visa erdvė – kultūros, tiekimo grandinių, švietimo – tampa karybos erdve. Ši knyga padeda geriau suvokti visą Rusijos politikos dinamiką ir tikslus.

Į kultūrą galime pažvelgti ir plačiąja prasme. Dabar aiškėja, kad Abramovičius Londono „Chelsea“ pirko ne tik norėdamas įgyti žaisliuką, bet ir kaip minkštosios galios įrankį. Rusijoje oligarchai nėra pinigų turėtojai, jie yra pinigų laikytojai ir neįvykdę vieno ar kito nurodymo gali labai greitai netekti prie jų prieigos. Kalbant apie kultūrą siaurąja prasme, galioja tas pats. Mūsų požiūris turi priklausyti nuo to, kas atlieka meno kūrinius, iš kur gaunamas finansavimas.“

Kaip reaguoti į rusų kultūrą?

Susidūrę su rusų kultūra ir konkrečiomis jos apraiškomis neišvengiamai turime individualiai ir kaip politinė bendruomenė rinktis, kaip į ją reaguoti. Būtų galima išskirti kelias veikimo pakopas, kaip galima veikti rusų kultūros ir jos kūrėjų atžvilgiu. Kraštutinis variantas, kurio siekia Kremlius, yra tolesnis rusų kultūros priėmimas visiškai neatsižvelgiant į karą Ukrainoje. Kita pakopa – karą palaikančių rusų menininkų ir kultūros žmonių atribojimas. Tokį kelią pasirinko, pavyzdžiui, Londono karališkoji opera. Dar kita pakopa – visų Rusijos pasą turinčių kūrėjų atribojimas nuo bendro kultūrinio gyvenimo. Galiausiai, vėlgi radikalus, tik jau iš kitos pusės, pasiūlymas būtų besąlygiškai atsiriboti nuo pačių literatūros ir meno kūrinių.

Pasak L. Jonušio, klausimas, kurioje iš šių pakopų apsistoti, yra sudėtingas ir svarbus. „Mano nuomone, rusų kultūros didieji kūriniai niekaip nėra susiję su ta agresija, kurią matome. Tačiau dabar Lietuvoje ir Vakaruose imama vengti apskritai liestis prie rusų kultūros. Jei Lietuvoje kas nors norėtų statyti Čechovo pjesę, turbūt suabejotų, ar dabar yra tinkamas metas. Nemanau, kad Čechovo dabar statyti negalima. Tačiau konkrečiu atveju turi spręsti patys teatro žmonės, o ne ministerija ar aukštesnė valdžia. Kitas pavyzdys – knygų vertimai. Ar dabar leidimui paruošta rusų autoriaus knyga turi būti nespausdinama? Manau, kad ne, bet kiekvienu atveju turėtų spręsti tie žmonės, kurie tai daro, taip pat skaitytojai ir meno vertintojai.“

Laimantas Jonušys. „BNS Foto“ nuotrauka

D. Puslys pabrėžė, kad svarbu išlaikyti skirtį tarp Rusijos piliečių ir rusakalbių, etninių rusų, seniai gyvenančių ir kuriančių Lietuvoje ar Vokietijoje: „Nesumeskime į vieną katilą. Pamenu, kažkada padaręs interviu su rabinu J. Sacksu gavau priekaištų, kodėl neklausiu jo apie Izraelio politiką. Tuomet atsakiau pabrėždamas, kad jis yra Jungtinės Karalystės pilietis ir nebalsavo už ar prieš Netanyahu. Nors, be abejo, mes galime turėti lūkesčių, kad rusų tautybės žmonės Vakaruose išeis bendruomeniškai protestuoti prieš karą“, – sakė publicistas.

Tačiau svarstant apie diferencijavimo įrankius svarbu pabrėžti, kad rusų atlikėjai ir kūrėjai negali likti nuošalyje, ir mes neturėtume pasiduoti raginimui palikti meną sau, o konkretaus kūrėjo ar atlikėjo politines pažiūras – sau. Mat ir atribojimo politika turėtų būti taikoma už konkrečias pozicijas, kurios turi būti aiškios. „Dabar yra gausybė rusų, kurie sako, kad bijo ir negali aiškiai atsiriboti nuo savo valstybės veiksmų, nes gali susilaukti persekiojimo. Bet tada reikia klausti, kas yra mažesnis blogis – ar tai, kad tu nepagrieši kažkiek laiko arba būsi suimtas, ar tai, kad Ukrainoje žūsta žmonės. Nežmoniška yra iškelti savo asmeninius poreikius tragedijos akivaizdoje. Tarsi nieko nevyktų ir būtų galima toliau tęsti gastroles numetant atsakomybę politiniams lyderiams“, – sako D. Puslys.

Donatas Puslys. „BNS Foto“ nuotrauka

Metas suspenduoti rusų kultūrą?

Pasak D. Puslio, santykiui su rusų kultūra normalizuoti, be kita ko, reikia ir laiko. „Galima visiškai suprasti tuos, kurie su rusų kultūra nenori turėti nieko bendro, taip pat galima suprasti ir tuos, kurie protestuoja prieš statomą spektaklį ar rengiamą koncertą. Nors čia irgi brėžčiau skirtį tarp valstybinio reguliavimo ir tarp sprendimo palikimo patiems teatrams bei orkestrams.“

Simbolinis rusų kultūros moratoriumas turi ir praktinį aspektą. „Norisi tikėti, kad pasibaigus konfliktui galėsime detaliau įvertinti, kas yra kas, bet jei dabar yra, tarkime, iš turnyrų šalinamos sporto komandos, tai negali būti pavieniui analizuojama, ar konkretus žaidėjas yra už ar prieš karą. Tiesiog priimamas sprendimas, kad tokioje situacijoje nėra galimybės bendradarbiauti su komandomis ar kultūrinėmis institucijomis, kurios yra susijusios su Rusijos valstybe“, – sako publicistas.

Čia galime brėžti tam tikrą paralelę ir su ekonominėmis sankcijomis. Mes jas taikome kaip būtiną priemonę, nepaisydami to, kad kur nors Rusijos kaime yra močiutė, kuri su karu niekaip nėra susijusi ir ją tos sankcijos paveiks. Visų pirma dėl to, kad tiesiogiai su karu nesusijusių rusų nuostoliai yra nesulyginamai menkesni už ukrainiečių prarastas gyvybes ir sudaužytus gyvenimus.

„Sankcijos kitaip tiesiog neveiktų, jei mes pradėtume paisyti pavienių rusų interesų. Dabar yra kalbama, tarsi už sankcijas atsakingi Vakarai. Tai yra nesąmonė – rusus skriaudžia Putinas ir jo aplinkos žmonės, kurie sukėlė karą ir atsaką į jį. Tai nėra Vakarų sprendimas – rusams reikia suprasti, kad sprendimas yra namuose“, – sako D. Puslys. Kultūrinės sankcijos yra reikalinga sankaupinių sankcijų dalis, kurios po vieną yra bejėgės, bet ilgainiui akumuliuojasi ir daro poveikį.

Žinoma, kai kalbame apie aukštosios kultūros konkrečius rusų kūrinius, jie nebūtinai turi būti suspenduoti. Net ir pačių ukrainiečių. „Pamenu savo bičiulės a. a. prof. Irenos Veisaitės pavyzdį, kuri išgyvenusi holokaustą studijavo vokiečių literatūrą ir net pati liudijo, kaip būdama gete darė aiškią skirtį tarp nacistinės vokiečių kultūros ir tokių poetų kaip Heinrichas Heine, kurie su nacizmu neturėjo nieko bendro“, – sako D. Puslys. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad tokį atlaidų santykį su agresoriaus kultūra gali kultivuoti patys nukentėjusieji, bet mes neturime teisės to iš jų reikalauti.

Donatas Puslys taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad prasidėjus karui kultūrinėje sferoje mes labiau susitelkiame į Rusiją, užuot daugiau pasidomėję ukrainiečių kultūra. „Mane paskatino susimąstyti vienos ukrainiečių kūrėjos tekstas, kuriame ji sako, kad mes debatuojame apie Rusijos kultūrą: versti ar neversti, kalbėti ar nekalbėti. O kur, sako ji, lieka Ukrainos kultūra? Galbūt, užuot kovojus, tiesiog verta Rusijos kultūrą kuriam laikui pamiršti. Ne boikotuoti, bet tiesiog susitelkti į Ukrainos kultūrą, skirti jai tą dėmesį, kuris buvo skiriamas Rusijos kultūrai. Gal ta situacija naujoje šviesoje padės geriau įvertinti tai, kas yra svarbu ukrainiečių kultūroje.“

Dvi Rusijos?

Diskutuojant tiek apie aukštąją rusų kultūrą, tiek apie Rusijos intelektualus galima išgirsti ne vieną pagrįstą priekaištą, kad toje šalyje egzistuoja pernelyg didelė praraja tarp numanomų intelektualų, aukštosios kultūros bei Rusijos gyvuliškų veiksmų suverenioje valstybėje bei milžiniško skaičiaus Rusijos žmonių, kurie palaiko karą. Šiandien klausiama: „Jei Rusijos kultūra tokia didinga ir jos intelektualai tokie intelektualūs, kodėl iš viso to išauga tai, kas išauga?“

D. Puslys teigia, kad atsakant į šį klausimą reikia suprasti, jog problema kyla ne dėl kūrinių, o dėl jų skaitytojų (jei kalbame apie literatūrą). „Dalis aukštosios rusų kultūros suvešėdavo ne kaip masinės kultūros rezultatas, bet nepaisant jos. Žinome pavyzdžių, kai autoriai, šiandien Rusijos politikų laikomi idealais, nukentėjo, kalėjo gulaguose, buvo persekiojami.“

Vertėjas L. Jonušys nepritaria požiūriui, jog egzistuoja ryšys tarp XIX a. rusų kultūros ir to, ką Rusija daro šiandien. „Ne didžioji kultūra kuria tautą, o tauta kuria kultūrą. Bet pati tauta kuria tik liaudies kultūrą, o aukštąjį meną kuria asmenybės. Negana to, tą meną giliai suvokia ir įvertina tik nedidelė tautos dalis. Putinizmas remiasi ne Dostojevskiu ir ne Tolstojumi. Konkrečiai pats Putinas remiasi nelabai reikšmingu pseudofilosofu Ivanu Iljinu – tam tikruose sluoksniuose svarbiu slavofilų ideologu.“

„Čia norėčiau pacituoti Volodymyro Zelenskio patarėją Oleksijų Arestovičių. Jis yra aiškiai pasakęs, kad, nepaisant visko, Rusija turi didžią kultūrą. Netgi apie Nikitą Michalkovą, kuris dabar yra siaubingas putinistas, Arestovičius atsiliepė kaip apie genialų režisierių. Arestovičius suvokia reiškinių vidinį prieštaringumą. Žmonėms sunku suvokti, kad vienoje asmenybėje gali egzistuoti skirtingi pradai. Lygiai taip pat rusų tauta visada buvo labai prieštaringa“, – sako vertėjas ir literatūros kritikas.

Tačiau šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, jog kartais net ir iš rusų intelektualų lūpų galime išgirsti teiginių, kurie sudaro įvaizdį apie „didžią Rusiją su didžia kultūra“, kurios neva vienintelė problema yra Putinas. „Taip tikrai nėra. Kai žlugo Sovietų Sąjunga – blogio imperija – atrodė, kad prasidės žmogiškas Rusijos valstybės bei visuomenės etapas. Bet tos iliuzijos gana greitai išsisklaidė ir tapo aišku, kad Rusijos visuomenė serga. Rinkimų rezultatai pastaruosius dešimtmečius, matyt, buvo falsifikuojami, bet veikiausiai net ir be falsifikavimo Putinas būtų laimėjęs visus tuos rinkimus. Negana to, ne per vienus rinkimus antrą ir trečią vietą taip pat užimdavo komunistai. Tai yra pasibaisėtina, ir dėl dabartinio karo didelė dalis moralinės atsakomybės tenka Rusijos visuomenei. Todėl sankcijos turi paliesti visus.

Vis dėlto, nors ir mažas, bet visuomenėje yra sluoksnis, kuris yra kitoks. Turime tokie pavyzdžių kaip rašytoja Liudmila Ulickaja, Vladimiras Sorokinas, Michailas Šiškinas, kurie jau daug metų yra Putino režimo priešininkai. Ir tai tik garsiausios pavardės“, – sako L. Jonušys.

Svarstant apie dabartinius Rusijos aukštojo meno atstovus, kurie aiškia smerkia putinizmą, taip pat apie rusų meno kūrinius, patenkančius į pasaulinį aukso fondą, galima pastebėti, kad tai vis dėlto yra išimtys iš taisyklės, o ne rusų tautos kaip kolektyvinio vieneto subrandinti kultūriniai vaisiai.

Pasak D. Puslio, verta prisiminti Nyderlandų istoriko Johano Huizingos mintį, kad aukštoji kultūra yra ne didinga architektūra, o elementarios žmogaus vertybinės normos, tokios kaip gailestingumas, atjauta, supratingumas. „Tada mes pradedame kitaip suvokti, kas apskritai yra aukštoji kultūra, ir galime paklausti, kiek viso šito yra šiandienėje Rusijoje. Vėlgi, žvelgdami į istoriją galime matyti, kad laisviausi ir oriausi žmonės Rusijoje šiandien yra tie, kurie vieną ar kitą kartą sėdėjo kalėjime už savo drąsą. Šiandien tie žmonės, kurie gyvena Rusijoje ir kuriuos galėtume pavadinti tautos sąžine, yra arba nužudyti, arba kalėjime.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.