Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

„Rusų taikos“ pamokos ir smurto įstatymas

Motina prie savo sūnaus ukrainiečio karininko Ivano Skrypnyko, nužudyto 2022 m. kovo 13 d., karsto Lvive, Ukrainoje, kovo 17 d. Atefo Safadi / EPA-EFE nuotrauka

Aleksandras Podrabinekas yra disidentas, žmogaus teisių gynėjas, publicistas. Jo knyga „Baudžiamoji medicina“ atskleidė nusikalstamą psichiatrijos piktnaudžiavimą sovietų Rusijoje. Jis kritikavo stalinizmo nusikaltimus, kaltino dabartinę valdžią, siekiant pagražinti SSRS istoriją. Ne kartą suimtas, kalintas, išgyvenęs Sibiro tremtį, buvęs Maskvos Helsinkio grupės narys, Solidarumo judėjimo politinės tarybos narys. Dėl savo veiklos buvo priverstas slapstytis, o vėliau ir išvykti iš šalies.

A. Podrabineko komentaras rusų kalba publikuotas 2022 m. kovo 16 d. Laisvės radijuje („Radio Svoboda“). Į lietuvių kalbą išvertė Michalina Bočiarova.

Kai griaudžia patrankos, ne laikas apgailestauti dėl mūzų. Kai bombarduojami gyvenamieji kvartalai, per vėlu kalbėti apie kovą už taiką. Viskam savas laikas ir apgailestavimai nepadės. Tačiau pagalvoti apie tai, kas buvo padaryta neteisingai, niekada nevėlu.

Didžioji atsakomybės dalis už agresiją prieš Ukrainą vis dėlto tenka Rusijos visuomenei, kuri savo politiniu pasyvumu, abejingumu savo laisvei ir saugumui pastūmėjo šalį į tokią situaciją, kai valdžia nebaudžiama gali daryti viską, kas patinka. Kaip mes iki to priėjome ir kodėl nepasipriešinome autoritarinei Vladimiro Putino diktatūrai – atskiras klausimas. Kada nors tai teks mums patiems išsiaiškinti, jei, žinoma, panorėsime gyventi normalioje civilizuotoje valstybėje.

Tačiau šiandien Rusija gyvena ne už geležinės uždangos, ne informacijos vakuume ir ne ekonominėje izoliacijoje. Šalis tūkstančiais saitų susijusi su aplinkiniu pasauliu. Tai ypač išryškėja dabar, kai ryšiai trūksta, o tai sukelia Rusijoje chaosą beveik visose gyvenimo sferose – nuo finansinių iki kultūrinių. Tai reiškia, kad Rusijos valstybingumo padėtis – ne tiktai rusų visuomenės, bet ir aplinkinio pasaulio rūpestis. Kadangi bendradarbiavimas neįmanomas be atsakomybės. Abipusė nauda neįmanoma be bendrų taisyklių. Negalima palaikyti gerų santykių su kuo papuola. Tai teisinga ir kiekvieno žmogaus, ir kiekvienos šalies atžvilgiu.

Taip, mes dažnai užmerkiame akis, kad nepastebėtume kitų ydų, esame nuolaidūs žmonių silpnybėms ir, tikėdamiesi geriausio, toliau palaikome draugiškus santykius. Bet kartais tai baigiasi skandalingu išsiskyrimu, net ir tikra bėda. Pasimokę iš karčios patirties asmeniniame gyvenime tampame atsargesni. Bet kai kas nors panašaus atsitinka tarp atskirų šalių, tai jau ne bėda, o katastrofa.

Būtent tokią katastrofą mes matome šiandien. Daugiau kaip du dešimtmečius Vakarai užmerkdavo akis prieš Rusijoje vykstančias niekšybes. 1996 metais Rusiją priėmė į Europos Tarybą „avansu“, nepaisydami to, kad Rusija neapsaugo žmogaus teisių pagal europietiškus standartus. Pažeidimai prasidėjo iš karto. Nebuvo panaikinta mirties bausmė Baudžiamajame kodekse, protokolas nr. 6 dėl mirties bausmės panaikinimo taikos metu nebuvo ratifikuotas, moratoriumo įstatymas nepriimtas iki šiol. Rusijos kariuomenė iš Padniestrės neišvesta. Jau tada reikėjo sustabdyti Rusijos narystę Europos Taryboje, o ne ketvirtį amžiaus meilikauti.

Dabar, kai Rusijos kariuomenė siautėja Ukrainoje, Vakarų šalys pagaliau įvedė Rusijai iš tikrųjų veiksmingas sankcijas. Bet tai padaryti reikėjo ne dabar, o prieš 20 metų, kai Putinas pradėjo ataką prieš laisvą žodį ir pilietinę visuomenę. 2001-aisiais sunaikinta NTV, po to pasipylė represijos, apėmusios vis naujas visuomeninio gyvenimo sferas.

Jei tada Vakarai būtų tinkamai sureagavę – šiandienėmis sankcijomis, gal nebūtų buvę karo nei su Gruzija, nei Krymo aneksijos, nei dabartinio įsiveržimo į Ukrainą. Autoritarizmo tendencija būtų buvusi palaužta pačioje pradžioje, dauguma rusų visuomenės šias pastangas būtų palaikiusi. O ką tada darė Vakarų politikai? 2001 metų birželį, praėjus keliems mėnesiams po NTV sunaikinimo, JAV prezidentas George‘as Bushas jaunesnysis Liublianoje pažvelgė į akis Vladimirui Putinui, „pajuto jo sielą“ ir pamatė jame „tiesų ir pasitikėjimo vertą žmogų“. Kokios po to jau sankcijos!

„Tiesus ir pasitikėjimo vertas žmogus“ tapo autoritariniu vadovu ir Rusijoje sunaikino pilietinę visuomenę. Parlamento ir prezidento rinkimai buvo sistemingai klastojami. Priimami represiniai įstatymai, ribojantys teises ir laisves. Buvo stiprinamos karinės-policinės jėgos ir represyvinis aparatas. Politinius opozicionierius ir nepriklausomus žurnalistus baudė, sodino į kalėjimus, o kartais žudė. Jau tada dėl šių priežasčių reikėjo įvesti pačias griežčiausias sankcijas. Tokias kaip šiandien. Kodėl tai nebuvo padaryta? Kodėl Vakarai kantriai atleido Putinui tai, už ką kiekvienas politikas jų šalyje ne tik kad būtų išlėkęs iš savo posto, bet gal net būtų patekęs į kalėjimą? Kodėl Vakarai, taip nusišalinę ir abejingai reaguodami, žiūrėjo į tai, kaip po asfaltu kišamas gyvas Rusijos pilietinis gyvenimas?

Deja, atsakymas vienas ir labai paprastas: Vakarų šalys nesiekia taikos, jos tik nori, kad nebūtų karo. Jų dauguma taip ir nesuvokė Aleksandro Solženicyno minties apie tai, kad taikos antitezė – ne karas, o prievarta. Jeigu prievarta triumfuoja bent vienoje šalyje, vadinasi, taikos jau nėra. O tikram karštam karui laikas, be abejo, ateis, tai represijų tąsa, tik kita prievartos forma. Beveik prieš 50 metų A. Solženicynas aiškiaregiškai rašė: „Ir vienas įkaito paėmimas, ir vienas lėktuvo nuvarymas yra toks pat pavojus visam pasauliui kaip ginklo šūvis prie valstybinės sienos arba bomba, numesta į kitos šalies teritoriją.“ („Taika ir prievarta“, 1973 m.).

Tai gali pasirodyti keista ir net perdėta, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Istorija mus moko, kad prievarta, įgijusi galios ir sustiprėjusi vienos šalies viduje, neišvengiamai prasiverš ir užgrius kaimynines šalis. Tokia despotiškų režimų prigimtis. Jei tai ignoruojama, leidžiama despotijai subręsti ir įsitvirtinti, karas tampa neišvengiamas. Tokia šiandienė „rusų taikos“ pamoka.

Dabar Vakarams už savo pašaipų požiūrį į žmogaus teises Rusijoje teks mokėti aukštą kainą: tai Trečiojo pasaulinio karo rizika, milijonų ukrainiečių pabėgėlių problemos, opozicija besiformuojančiai autoritarinių režimų ir diktatūrų vienybei. Tačiau niekada nevėlu padaryti išvadas. Dabar, beje, pats laikas suprasti, kad, maitindami komunistinę Kiniją savo investicijomis, stiprindami Pekino ekonominę ir karinę galią, prekiaudami su ja, Vakarai rizikuoja pakliūti į dar didesnę bėdą, dešimt kartų viršijančią tą, kurią sukėlė Rusija ir su kuria demokratinis pasaulis susiduria šiandien.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien