Rutgerso universiteto profesorius: turime ruoštis galimam Rusijos žlugimo scenarijui

Todėl itin stebina tai, kad, karui tęsiantis jau kone metus, politikų, politikos formuotojų, analitikų, žurnalistų gretose praktiškai nėra jokių diskusijų apie pralaimėjimo padarinius Rusijai. Turint omenyje, kokie gali būti Rusijos žlugimo ir dezintegracijos padariniai, visa tai išduoda vaizduotės stoką“, – žurnale „Foreign Policy“ rašo Rutgerso universiteto profesorius Alexanderis J. Motylas.

Galimi Rusijos raidos scenarijai

A. J. Motylas pabrėžia, kad nepavykusio karo užsienyje ir trapios, persitempusios politinės sistemos šalies viduje derinys sulig kiekviena diena artina tikimybę, jog Rusijoje įvyks tam tikro masto sprogimas. Nepaisant to, ar bus į naudą, ar ne Vakarams, tai sukels padarinių, kuriems galimus scenarijus jau dabar turi ruošti Vakarų politikos formuotojai.

Anot A. J. Motylo, egzistuoja įvairių galimų scenarijų, kas gali nutikti Rusijoje, kai jos pralaimėjimas Ukrainoje taps dar akivaizdesnis.

„Tikėtiniausias scenarijus yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasitraukimas iš posto, po kurio regėtume kovą dėl galios tarp radikalių dešiniųjų nacionalistų, trokštančių tęsti karą ir sugriauti esamą politinę hierarchiją, autoritarinių konservatorių, suinteresuotų išlaikyti sistemą, ir atgimstančio pusiau demokratinio judėjimo, kurio siekis yra užbaigti karą ir reformuoti Rusiją.

Mes nežinome, kas laimės, tačiau užtikrintai galime prognozuoti, kad kova dėl valdžios susilpnins režimą ir atitrauks Rusiją nuo to, kas liko iš jos karo pastangų. Tai lems, kad susilpnėjusio režimo ir prastai veikiančios ekonomikos kombinacija išves nusivylusius rusus į gatves, galbūt net su ginklais, taip pat paskatins kai kuriuos Rusijos Federaciją sudarančius etniškai nerusiškus politinius darinius siekti didesnės savivaldos. Didžiausia tikimybė, kad to siektų Tatarstanas, Baškirija, Čečėnija, Dagestanas ir Jakutija“, – rašo profesorius.

Jo manymu, jei Rusijai pavyktų išgyventi šiuos neramumus, ji veikiausiai taptų silpna nuo Kinijos priklausoma valstybe. Jei sunkumų įveikti nepavyktų, Eurazijos žemėlapis, anot A. J. Motylo, smarkiai pakistų.

Profesorius pabrėžia, kad, turint omenyje didžiulę Rusijos teritoriją, ilgą istoriją, bylojančią apie nepaklusnius regionus, taip pat daugybę gyventojų, kurie nėra etniniai rusai, vienas iš scenarijų, nusipelnantis ypatingo dėmesio, yra centrinės kontrolės dezintegracija ir federacijos subyrėjimas.

„Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai valstybės žlunga po karų, revoliucijų, ekonominių krizių, kitų epochinių įvykių. Napoleono imperija žlugo po jo tragiško žygio į Maskvą ir po pralaimėjimo Leipcigo mūšyje. 1918 metais po karinių pralaimėjimų žlugo Osmanų, Austrijos–Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos imperijos. Savaime suprantama, kad žmonės, sprendimai, politika atliko svarbų vaidmenį, tačiau galiausiai karas ir jį lydėjusios ekonominės bei socialinės krizės nustūmė šias valstybes į politinį chaosą ir dažnai smurtą“, – rašo Rutgerso universiteto profesorius.

Karas Ukrainoje kaip Rusijos imperijos žlugimo priežastis

A. J. Motylas primena ir Sovietų Sąjungos žlugimą. Jį, anot profesoriaus, lėmė Michailo Gorbačiovo pradėta pertvarka, demontavusi pačius sovietinės sistemos pamatus – totalitarizmą bei planinę ekonomiką – ir taip išjudinusi politines, socialines, ekonomines jėgas, galiausiai paskatinusias sovietines respublikas siekti nepriklausomybės ar autonomijos.

„Jei šiandienė Rusija žengtų šiuos žingsnius žlugimo link, tai mažai kuo būtų susiję su Rusijos elito valia ar Vakarų strategija. Čia veikia didesnės struktūrinės jėgos. Putino Rusija kenčia nuo daugelio viena kitą sustiprinančių įtampų, sukūrusių tokią valstybę, kuri yra gerokai trapesnė, nei kad demonstruoja jos puikavimasis.

Visa tai apima karinį, moralinį ir ekonominį pralaimėjimą kare prieš Ukrainą, tačiau kartu ir Putino hipercentralizuotos politinės sistemos trapumą bei neefektyvumą; jo mačistinės asmenybės kulto žlugimą, susidūrus su pralaimėjimu, liga ir akivaizdžiu senėjimu; itin neefektyvų Rusijos ekonomikos, paremtos dujų ir naftos pinigais, valdymą; nežabotą korupciją, kuri persmelkia visus visuomenės sluoksnius; ryškius etninius ir regioninius lūžius nerekonstruotos imperijos pasaulyje“, – rašo profesorius.

Jis akcentuoja, kad šiandien veikiausiai nedaugelis trokštų Rusijos valstybės subyrėjimo, nes dėl to kiltų aibė nenumatytų padarinių, tačiau nėra sudėtinga įsivaizduoti, jog augantis politinis, ekonominis ir socialinis nestabilumas tam tikru metu gali priversti Rusiją sudarančius darinius siekti nepriklausomybės ir taip išsigelbėti.

A. J. Motylo teigimu, šiandien gali prireikti tik kibirkšties, kad sistema būtų pastūmėta žlugimo link. Tokia kibirkštimi gali tapti pralaimėtas karas Ukrainoje. Net jei Rusijai ir pavyktų išgyventi dabartine savo forma su Putinu ar be jo, anot profesoriaus, ji vis tiek taptų gerokai silpnesne valstybe, kurioje išlieka visos anksčiau minėtos struktūrinės įtampos.

„Putinas galbūt tai net nujaučia. Savo Naujųjų metų kreipimesi jis prakalbo apie potencialų karo pavojų Rusijos nepriklausomybei. Anksčiau jis apie tai nebuvo užsiminęs“, – pažymi A. J. Motylas ir klausia, ar žlugimo scenarijus būtų destabilizuojantis ir smurtingas, galbūt net apimantis pilietinį karą. Taip mano jo cituojama George’o Washingtono universiteto Instituto Europos, Rusijos ir Eurazijos studijoms direktorė Marlene Laruelle. Pasak jos, „žlugimas sukeltų net kelis pilietinius karus, kai naujos valstybėlės viena su kita kovotų dėl sienų ir ekonominių išteklių, o Maskvos elitas atsakytų prievarta į kiekvieną bandymą atsiskirti“.

Panašiai kalbėjo ir buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. Straipsnyje žurnalui „The Spectator“ jis rašė, kad Rusijos žlugimas paverstų vienuolika laiko juostų apimančią šalies teritoriją galios vakuumu, kuriame užvirtų kovos. Skirtingos grupės šalies viduje atsigręžtų viena prieš kitą ir griebtųsi smurto, o išorės jėgos taip pat galėtų įsitraukti į kovą siekdamos primesti savo interesus.

„Visus šiuos pavojus tik padidintų tūkstančių branduolinių ginklų buvimas šalyje“, – akcentavo H. Kissingeris ir pridūrė, kad geriausias scenarijus būtų ne siekti paversti Rusiją bejėge, tačiau įtraukti ją „į taikos procesą“, kurio detalės ir įgyvendinimas, anot A. J. Motylo, yra labai migloti.

Blogiausi ir geriausi scenarijai ir kaip jiems turi pasiruošti Vakarai

A. J. Motylas teigia, kad M. Laruelle ir H. Kissingerio pranašystės yra blogiausi įmanomi scenarijai, kuriuos vis dėlto dera vertinti itin atsargiai.

„Istorija rodo, kad imperijos žlugimas dažnai būna chaotiškas toms šalims, kurios žlunga, tačiau padariniai ne visada yra blogi jų kaimynėms ir likusiam pasauliui. Napoleono nuosmukis atvėrė naują santykinės taikos erą Europoje. Austrijos–Vengrijos subyrėjimas pradžioje įžiebė tam tikras kovas, pavyzdžiui, tarp lenkų ir ukrainiečių, tačiau po kelerių metų situacija stabilizavosi. Net ir Sovietų Sąjungos žlugimas buvo nepaprastai taikus – veikiausiai todėl, kad naujos nepriklausomos buvusios sovietinės respublikos ir suverenitetą atgavusios buvusios satelitinės Europos valstybės pripažino vienos kitų sienas ir vyriausybes“, – rašo A. J. Motylas.

Tiesa, pažymi jis, Osmanų imperijos žlugimas sukėlė siaubingas kovas tarp turkų ir graikų, Rusijos imperijos žlugimas įžiebė konfliktus nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno, o Vokietijos imperijos subyrėjimas 1918 m. atvedė tiesiai į Antrąjį pasaulinį karą.

A. J. Motylas klausia, koks scenarijus įmanomas Rusijos žlugimo atveju. Jo atsakymas – to nežino niekas, įskaitant ir cituotus M. Laruelle bei H. Kissingerį, nes imperijų istorija rodo, kad įmanomas tiek santykinai taikus perėjimas, tiek smurtingas konfliktas.

„Pesimistai kalbėtų apie tikimybę, kad teritorijų netekusi Rusija kovotų karus su visomis atsiskyrimo siekiančiomis valstybėmis. Optimistai atkirstų, kad Rusijos pajėgos būtų nusilpusios po pralaimėjimo Ukrainoje ir nepajėgios kovoti keliais frontais. Pesimistai gali argumentuoti, kad naujos, nerusiškos valstybėlės Šiaurės Kaukaze ar kitur kibtų viena kitai į atlapus, o optimistai teigtų, jog šios teritorijos dabar turi savo administracines ribas, regionines vyriausybes ir gausių ekonominių išteklių, kuriuos dabar sunkia Maskva, ir tai leistų joms išvengti konflikto su kaimynais.

Optimistai galėtų teigti, kad jau negali būti blogiau nei dabartinis genocidinis Rusijos karas. Pesimistai į tai atkirstų, kad reikalai gali tapti gerokai prastesni dėl Rusijos turimo branduolinio arsenalo. Vienintelis sutarimo taškas tarp pesimistų ir optimistų būtų tas, kad apkarpyta Rusija būtų linkusi į pilietinį karą vien jau dėl to, jog joje egzistuoja gausios ir gerai apginkluotos privačios armijos“, – rašo A. J. Motylas.

Anot jo, nepaisant to, ar mes save priskirtume optimistams, ar pesimistams, mes galime tik stebėti galimo Rusijos žlugimo dramą, besiklostančią mums prieš akis. Nei Vakarų politika, nei pats Putinas negali viso to suvaldyti, nes Rusiją jau dabar krečia giliai įsišaknijusi institucinė krizė. Tačiau, anot A. J. Motylo, Vakarai negali sau leisti tiesiog iš šono visa tai stebėti. Būtina rengtis galimai Rusijos dezintegracijai.

Profesoriaus teigimu, svarbu nekartoti ankstesnių klaidų, kurias Vakarai darė bandydami išgelbėti akivaizdžiai mirštančią Sovietų Sąjungą, kai Rusijos interesai būdavo iškeliami aukščiau už jos kaimynių interesus.

„Rusijos pasienyje esančios valstybės – nuo Baltijos šalių iki Centrinės Azijos – jei tik gebės išlikti stabilios ir suformuos apsauginį barjerą nuo Rusijos, bus svarbiausios žaidėjos apsisaugant nuo bet kokio Rusijoje kilsiančio nestabilumo. Jos taip pat bus svarbios pagalbininkės naujoms nuo Rusijos Federacijos atsiskyrusioms valstybėms stabilizuotis ir elgtis nuosaikiai.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, tolesnė tvirta Vakarų parama Ukrainai, taip pat ir Baltarusijos laisvei bei tokioms valstybėms kaip Kazachstanas yra geriausia garantija, kad seisminių bangų, kurias sukeltų Putino imperijos pabaiga, padariniai būtų minimizuoti“, – apibendrina Rutgerso universiteto profesorius A. J. Motylas.

Pagal žurnalą „Foreign Policy“ parengė Donatas Puslys.