Ruth Bader Ginsburg – teisės ir popkultūros ikona

XX a. aštuntajame dešimtmetyje R. B. Ginsburg reikšmingai prisidėjo prie Amerikos pilietinių laisvių draugijos Moterų teisių projekto įkūrimo ir kaip advokatė aktyviai siekė lyčių lygybės JAV Aukščiausiojo Teismo salėje. 1980 m. prezidentas Jimmy Carteris paskyrė R. Bader Ginsburg teisėjauti JAV Kolumbijos apygardos apeliaciniame teisme, o 1993 m. prezidentas Billas Clintonas – JAV Aukščiausiajame Teisme.

Žurnalas „Forbes“ 2009 m. įtraukė R. B. Ginsburg į šimto galingiausių moterų sąrašą, o žurnalas „Glamour“ 2012 m. paskyrė jai apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus.

Žurnalas „Time“ 2015 m. savo rengiamame įtakingiausiųjų sąraše „Time 100“ pavadino R. B. Ginsburg ikona, o verslo žurnalas „Fortune“ 2016 m. išrinko ją viena geriausių pasaulio lyderių.

„Knyga visapusiškai atskleidžia autorės gyvenimą, jos neprilygstamą analitinį, ironijos nestokojusį protą, turėjusį įtakos ne tik teisei, bet ir visuomenės nuomonei“, – yra teigęs žurnalas „Harper’s Bazaar“.

Knygą išleido leidykla „Alma littera“. Su leidiniu susipažinti kviečia Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras. Knygų tinklaraštininkę PATRICIJĄ TILVIKAITĘ (book.duo) kalbina Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji tyrėja Dalia Cidzikaitė.

Pradėkime nuo knygos žanro – joje randame ir Ruth Ginsburg pirmuosius publicistinius bandymus, ir jai rašytus meilės laiškus, ir žodinius pasisakymus, bandymus apginti savo nuomonę. Kaip pavadintumėte tokį žanrą?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai autobiografija, nes yra autorė ir bendraautorės, bet iš tiesų tai yra tekstų rinkinys ir jį vienijanti tema yra pati R. Ginsburg. Tai yra teisinės specifikacijos knyga, ne tokia, kur gali lengvai, greitai praslysti. Ji iš skaitytojo reikalauja įsigilinimo ir tam tikrų žinių.

Turbūt vienas iš pretekstų, kodėl ši knyga išleista Lietuvoje, – R. Ginsburg populiarumas JAV. Ji labiausiai žinoma kaip kovotoja už lygybę ir moterų teises. Gal galėtumėte trumpai pristatyti šios knygos heroję? Kuo jums ji daro įspūdį? 

Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti R. Ginsburg, – ji yra ikona. Tiek popkultūros, tiek teisės. Labai retai šie du poliai susijungia tobulai ir retai vienas žmogus gali būti toks įvairialypis. Žmonės ją mato kaip labai artimą sau. Nepaprastai daug pasiekusi teisėja ir kovotoja. Pramynusi kelią daugeliui kitų, kurie ėjo po jos. Ji daug padarė dėl visų moterų – ką jos gali studijuoti, kuo jos gali būti… Ji yra tiesiog ikona.

Šioje knygoje yra bent keletas tekstų, skirtų moterims arba mergaitėms, kurios norėtų gyvenime pasiekti daugiau, negu tik baigti aukštąjį mokslą ir dirbti paprastą darbą, siekti iš tikrųjų gero išsilavinimo ir pasiekti pokyčių. Amerikietiškasis gyvenimo moto to make a change autorei be galo svarbus. Man kirbėjo mintis – kokią funkciją knyga atlieka? Gal ji gali būti įkvėpimas jaunoms moterims arba mergaitėms siekti aukštumų, norėti daugiau, negu aplinka suteikia ir leidžia? 

Tai yra teisinis ir mokslinis nepramoginis tekstas. Yra minkštinamųjų tekstų, kurie palengvina nuotaiką ir leidžia galvoti, kad juos gali prie arbatos puodelio greitai perskaityti, bet didžioji dalis tekstų reikalauja iš skaitytojo nemažai žinių, ypač teisinių.

Turbūt tai galėtų būti visai įdomi parankinė knyga vyresniųjų klasių moksleivių mokytojams – parinkti vieną kitą įdomesnį tekstą, kuriame nėra specifinės temos, ir paanalizuoti. Tai būtų įdomi medžiaga ir Lietuvai. Skaitant knygą negali nepajusti, kad ji vis dėlto yra skirta Amerikos skaitytojui. Tai yra apie juos – teisinę sistemą, aukščiausiojo teismo bylas… Ar ši knyga peržengia Amerikos ribas? Ar galėtų atliepti Lietuvos skaitytojo interesus? 

Pati R. Ginsburg yra aktuali ir lietuviams, ji tiesiog per daug įtakinga, kad būtų tik vietinė ikona. Bet skaitytojui reikia turėti žinių apie Ameriką, jos teisinę sistemą, kultūrą ir aktualijas. Iš kur kyla konfliktai, kuriuos tenka spręsti. Jie dažnai yra istoriniai, siejasi su vergove, XVIII–XIX amžiumi ar dar anksčiau.

R. Ginsburg yra labai reflektyvi, ji nekalba tik apie dabartį. Kalba labai plačiai, jos išsilavinimas tikrai neapsiriboja tik teise. Privalome matyti platų paveikslą, todėl apsiriboti tik Lietuva būtų labai trumparegiška. Net jeigu skaitant pritrūktų tam tikrų žinių, tikrai viską galima išgūglinti.

Galbūt autorės, kaip teisininkės, per daug susikoncentravo į teisinius aspektus. Kai kartu bendradarbiauja žurnalistas arba rašytojas, jis užduoda klausimus, kurių kyla paprastam žmogui, bet jau nebekyla ekspertui. Kai penkiasdešimt metų esi ekspertė, ne visada susimąstai, kaip tavo kalba skamba iš šono, galbūt praverstų labiau nešališkas žvilgsnis. Bet jeigu skaitytojas yra pakankamai atsidavęs ir jam įdomu, tai jis viską gali pasigūglinti, nors daug kas aišku ir iš bendro išsilavinimo.

JAV yra viena iš didžiausių demokratinių valstybių pasaulyje. Mes turėtume būti bent minimaliai susipažinę su Amerikos demokratine sistema, kurią sudaro ir labai stipri teisinė sistema. Ši knyga yra įvadas į tai. Nes iš tikrųjų įdomu suvokti, kaip teisinė sistema, ypač aukščiausiojo teismo lygyje, veikia. Kaip ginamos nuomonės, kokios vyksta vidinės kovos?

Knyga yra gana skirtingų žanrų rinkinys. Ne vienas tekstas pristato R. Ginsburg atėjimą į JAV Aukščiausiąjį Teismą, jo užkulisius, kalbą, pasakytą tapus teisėja. Šie tekstai atlieka minkštinamąjį vaidmenį, praskaidrina sunkaus svorio kategorijai priskirtinus tekstus, kurių tikrai nemažai yra skyriuje „Teisėja apie teisėjavimą ir teisingumą“. Kodėl jums atrodo, kad tie užkulisiai yra tokie svarbūs? Kodėl nebuvo galima apsiriboti tik penktuoju skyriumi, kuris iš tikrųjų yra įdomus, bet reikalauja specifinio skaitytojo? 

R. Ginsburg yra labai įdomi veikėja. Žinoma, knyga nėra autobiografija, bet reikia suvokti, kad R.  Ginsburg nėra tik teisėja. Kiek daug visko joje telpa – literatūros, istorijos žinių, meilės operai. Manau, tai suteikia žmogiškumo, kurio kartais galbūt pritrūksta teisėje, kai kalbama apie idėjas, o žmogus lieka nuošalyje. R. Ginsburg yra labai daugialypė. Jeigu būtų tik penktas skyrius, turbūt skaitytojų būtų mažiau negu dabar. Dabar šią knygą gali pasiūlyti kaip įkvėpimą.

Ar R. Ginsburg yra jūsų herojė? 

Nežinau, ar herojė, su laiku herojų mažėja. Bet taip, herojė. Man, kaip žmogui, kuriam svarbi lygybė. Didžioji dauguma knygos temų susiveda į mokymą. R. Ginsburg buvo ne tik teisėja, bet ir dėstytoja. Kai skaitai jos tekstus, kartais jautiesi kaip paskaitoje, nes ji tiek daug visko pasako.

Paminėjote jos pedagoginę veiklą. Knygoje yra keli tekstai, kuriuos ji skaitė aukštosiose mokyklose. Viena iš jos gyvenimo misijų turbūt ir yra šviesti aplinką, jaunus žmones ir parodyti, kad teisė, teisingumas turi vietą kiekvieno mūsų gyvenime ir kad mes turime už tai kovoti. Būtų labai smagu ką nors panašaus išvysti lietuviškoje padangėje. Galbūt mano žinios šitoje srityje yra nepakankamos, bet aš neprisimenu nė vieno pavyzdžio. Kaip jums atrodo, kodėl mes tokių knygų neturime ir ar jų galime sulaukti ateityje?

Nežinau, kiek tinkamas palyginimas, bet man iškilo mintis apie Leonido Donskio knygą „Man skauda“. R. Ginsburg ir L. Donskis turi gana daug bendro. Žinoma, jie nėra tos pačios srities žmonės. Bet kalbame apie empatiją, norėjimą klausyti ir išgirsti, ką sako kita pusė, kalbėjimą be pykčio. Galbūt sulauksime ir daugiau tokių knygų. Lietuviams tikrai rūpi jų istorija ir žmonės, tik gal ne visada mes juos pastebime taip greitai, kaip norėtųsi.

Sugrįžtant prie Lietuvos teisinės realybės ir teisininkų, galbūt priežastis galėtų būti ir ta, kad Lietuvos teisinė sistema veikia kitaip. Ji vis dar yra izoliuota nuo visuomenės ir labai uždara. Mes beveik nežinome, kas vyksta teismuose. Neturime žodinės tradicijos, nežinome, kaip vyksta argumentavimas. Todėl tokiai knygai atsirasti reikėtų tikros asmenybės, kuri išeitų iš teisinės sistemos, pralaužtų izoliacijos ratą ir taptų daugiau negu tik teisininku, turbūt ir visuomenės veikėju.

Manau, kad taip. Mes dažniau atkreipiame dėmesį į tuos, kurie labai garsiai rėkia ir nebūtinai teisingus dalykus. Todėl teisė kartais gali atrodyti labai tolima. Kai išgirstu žmogų sakant „aš nesidomiu politika“, nesuprantu, kaip taip gali būti. Tave tai liečia kiekvieną dieną. Jeigu manai, kad ne, tai labai baisu.

Gal mes švietimo sistemoje iki galo nepaaiškiname, kad politika ir teisė mus liečia kiekvieną dieną. Tai tikrai yra nepaprastai svarbu. Reikia ikonos, žmogaus, kuris išeitų ir kalbėtų plačiau. Yra žmonių, kurie socialiniuose tinkluose jaunimui bando pasiūlyti į teisę pažiūrėti per humoro prizmę, – pavyzdžiui, Lukas Ramonas labai daug rašo. Aišku, jis rašo humoro forma, bet jis yra teisininkas ir vis tiek paaiškina tam tikrus politinius ir teisinius aspektus, apie kuriuos galbūt jaunas žmogus ne visada susimąsto kaip apie sau aktualius.

Kiek ši knyga rezonavo jums asmeniškai, kaip besidominčiai žmogaus, LGBTQ+ teisėmis, lyčių lygybe?

Lygybės temose labai daug atsiremiama į tai, ką manai esant teisinga. Yra labai daug klausimų, į kuriuos vis iš naujo ieškai atsakymų. Man ypač patiko temos apie pozityviąją diskriminaciją, kvotas. R. Ginsburg kalba ne apie kurios nors lyties išaukštinamą, o tiesiog apie tai, kad mes vis dar turime vytis su lygybe, nueiti labai ilgą kelią. Tokie tekstai įkvepia, nes kovojimas už lygias teises yra labai vienišas darbas. Tai yra kalnas, į kurį tu vis lipi. Kartais turbūt ir autorei norėjosi nuleisti rankas. Bet ilgametis darbas rodo, kad galiausiai perspektyvoje daug kas pasikeitė.

Tinklaraštyje Book.duo labai trumpai, lakoniškai anonsuojate knygas. Norėčiau paprovokuoti – kaip pristatytumėte šią knygą? 

Žinoma, pristatymas bus. Ši knyga yra tokia, kurią bus galima vis pasiimti skaityti. Ji nepasensta. Nedaug yra knygų, kurios išlaiko laiko išbandymą. Svarbu skaitytojui sąžiningai pasakyti, kad tai nėra lengvai ir greitai skaitoma knyga, kad nereikėtų joje ieškoti smagių faktų. Ją reikia skaityti nusiteikus. Knygoje man trūko nešališko požiūrio ir daugiau klausimų, į kuriuos būtų galima ieškoti atsakymų. Net ir pačios R. Ginsburg asmenybės galbūt šiek tiek trūko, ji pasimeta teisiniame žargone, datose ir varduose. Ją vis reikia sugauti už rankos ir vestis kartu. Atsirinkau, ką dar apie ją skaitysiu, nes norisi susidėlioti platesnį vaizdą.