2020 12 26

Kamilė Barkauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ryšio su gamta paieškų tankynėje. Apie M. Paplausko šokio filmą

Filmo kadras.
Rež. Mariaus Paplausko šokio spektaklio „Tankynė“ kadras

Lapkričio 30 dieną prasidėjusio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ filmų programoje – 11 šokio filmų, iš kurių šeši ‒ lietuvių darbų premjeros. Šokėjo MARIAUS PAPLAUSKO šokio filmas „Tankynė“ – viena iš jų.

Apie filmo idėjos gimimą, plėtojimą, filmavimo vietos pasirinkimą ir užkulisius pasakoja jo autorius.

Nuo ko viskas prasidėjo

Socialiniais tinklais naudojuosi gana pasyviai, mažai ten reiškiuosi, bet esu tas, kuris viską stebi. Pirmojo karantino metu man pasirodė, kad daugeliui buvo svarbu kalbėti apie susijungimą su gamta, pavyzdžiui, išėję pasivaikščioti žmonės socialinių tinklų paskyrose būtinai stengdavosi parodyti, kokiu gražiu taku ėjo, kokie gražūs aplinkui auga medžiai, dar būtinai pridėdavo kokią protingą mintį ar citatą apie tai, kokia gamta nuostabi ir kaip žmogus su ja susijungs karantino metu. Man tai pasirodė gana desperatiška.

Tada ir pastebėjau, kad nemokama tiesiog pasidžiaugti, pasilaikyti sau tą akimirką gamtoje, tiesiog pabūti. Žmonėms būtinai reikėdavo įsitraukti, ir tas norėjimas kurti tokį savo identitetą mane truputį erzino. Tai ir išprovokavo filmo idėją – pasvarstyti apie desperatišką žmogaus būdą surasti ryšį su gamta.

Filmo kadras.
Rež. Mariaus Paplausko šokio spektaklio „Tankynė“ kadras

Išvirtusio medžio stebėjimas

Filmavimo vietą Griškiabūdžio miškuose atradau visiškai atsitiktinai. Važiavau miško keliu ir pasukęs galvą į dešinę horizonte pamačiau išvirtusį medį. Intuityviai įvažiavau į dar siauresnį keliuką ir pasiėmęs kamerą pradėjau tyrinėti aplinką. Pamačiau išvirtusio medžio įspūdingas šaknis ir supratau, kad pro jas būtinai turės pralįsti šokėjas, kad toks epizodas bus mano filme. Iš tiesų buvo net nejauku stovėti prie medžio šaknų, nes tą dieną lijo, buvo niūru, aplinkui rūkas.

Mane traukė ta erdvė. Vėliau vis nuvažiuodavau ten. Stebėdavau tiek patį medį, tiek apylinkes. Taip dar atradau upelį, medį „su velnio ragais“ ir kitus filme rodomus elementus. Galima sakyti, kad kelių kilometrų spinduliu viską aplink išfilmavau, prisirišau prie visos miško tankynės, netgi jaučiu, jog dar iki galo nesu atsisveikinęs su ja.

Filmo kadras.
Rež. Mariaus Paplausko šokio spektaklio „Tankynė“ kadras

Miškas kaip visa žmogų supanti aplinka

Kai pradėjau filmuoti, pagalvojau, kad vien judesio filme man neužtenka. Turėjau kažkaip paaiškinti, kodėl visa tai vyksta, iškelti problemą ir ją išspręsti – turėjau tašką A, bet neturėjau taško B. Mano ankstesni darbai buvo neverbaliniai, niekada nebandžiau istorijos įgarsinti, dėl to šiame filme tai naudojau kaip įrankį, kuris, mano nuomone, leido žiūrovą dar labiau įtraukti.

Pradėjau mąstyti, kodėl žmonės neranda ryšio su gamta. Nebūtinai su gamta – su aplinka. Nusprendžiau, kad filme gamta yra apskritai mus supanti aplinka, ir tada kilo idėja, kad kažkokie gyvenimo įvykiai, prisiminimai, įvairūs skauduliai neleidžia sveikai tos aplinkos pažinti ir su ja atrasti ryšį.

Pradėjau naršyti savo atsiminimus, tada vienas iš filmo šokėjų papasakojo savo įspūdingą istoriją, ir pagalvojau, kad mums visiems būdinga išgyventi vidinę vaiko dramą. Kaip jau ir minėjau, gamta, tiksliau miškas, filme atlieka aplinkos vaidmenį. Tam tikros gyvenimo situacijos, kuriose nerandame ramybės dėl slegiančios kaltės, baimės ir t. t., neleidžia suartėti su gamta. Juk viskas prasideda nuo to, kad nesusitariame su savimi. Gal ir naiviai skamba – pradėk nuo savęs, bet tai tiesa. Būdamas miške pamaniau, kad pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kodėl čia esame, kas mums nutiko gyvenime ir kodėl taip sunkiai sekasi surasti ryšį su gamta. Atrodytų, viskas prasidėjo nuo paprastos minties apie socialinius tinklus, o perėjo į labiau psichologinį lygmenį.

Filmo kadras.
Rež. Mariaus Paplausko šokio spektaklio „Tankynė“ kadras

Filme niekada nesusitikę aktoriai

Filmavimas vyko pirmojo karantino metu, tad reikėjo rasti būdą, kaip laikantis visų taisyklių ir saugiai būtų galima filmuoti. Nusprendžiau kiekvieną šokėją ar aktorių filmuoti atskirai. Jie vienas kito nematė ir nežinojo, kaip atrodys galutinis rezultatas. Parašiau kiekvienam atskirai po scenarijų, o tada su šokėjais pasitardavome, kaip tai būtų galima išreikšti fiziškai. Vaikščiodamas po mišką atrasdavau ar akmenį, ar pagalį, tada juos paslėpdavau tame pačiame miške, o atsivežęs į filmavimą šokėją šiam sakydavau: štai tavo pagalys, dabar su juo dirbsi. Susitardavome, kur jis tą pagalį neš, žinojau, kur tiksliai vyks visas veiksmas, bet scenarijuje buvo ir vietų, pavadintų „laisvas laikas“: skirdavau kokias 20 minučių ar pusvalandį šokėjui improvizuoti su tuo pačiu pagaliu ar akmeniu. Pats pasislėpdavau už kameros ir nesikišdavau. Filmavimas buvo labai intymus, man patiko ta „chemija“.

Darbas su aktoriais buvo konkretesnis. Jie irgi gavo po savo tekstą, bet leidau jiems jį šiek tiek supaprastinti, padaryti žemiškesnį, kad neatrodytų pernelyg teatrališki.

Filmo kadras.
Rež. Mariaus Paplausko šokio spektaklio „Tankynė“ kadras

Erdvė interpretacijoms

Prieš kurdamas filmą semdamasis įkvėpimo žiūrėjau daug filmų, skaičiau poeziją – pradėjo patikti abstrakčios, iki galo nepaaiškintos mintys, iš kurių gali susikurti erdvę interpretacijai. Dažnai analizuojame menininkų įvairių žanrų kūrinius, pavyzdžiui, tapybos darbus, ir bandome išsiaiškinti, ką jie reiškia, simbolizuoja. Man atrodo, neįmanoma iki galo įsigilinti į tai, ką tuo metu galvojo kūrėjas, ir tai mane įkvepia. Atradau Walto Whitmano poezijos knygą „Žolės lapai“: joje aptikau nuostabių įvairiai interpretuojamų eilučių, kurios mane įkvėpė kuriant „Tankynės“ filmą. Manau, jame palikta daug laisvės interpretuoti veiksmą patiems žiūrovams.

Filmo kadras.
Rež. Mariaus Paplausko šokio spektaklio „Tankynė“ kadras

Išaugęs iš intuityvaus filmavimo

Mėgindamas įsivertinti savo darbą manau, kad šiame filme jau matosi šiokia tokia mano branda. Anksčiau daugiausia dirbau su vaizdo klipais, kuriuose vyraudavo judesys ir muzika. Šiuo metu jaučiuosi išaugęs iš intuityvaus filmavimo, montavimo, mažiau improvizuoju. Kruopščiai gvildenau „Tankynės“ idėją, norėjau būti atsakingas – pirmiausia prieš aktorius, kad galėčiau argumentuoti savo idėjas, ir prieš žiūrovus – kad paaiškinčiau kiekvieną sceną, jeigu kiltų klausimų. Man labai svarbu būti sąžiningam ir prieš save patį.

Šis filmas man yra tarsi ūgtelėjimas: nebijojimas gvildenti sunkesnes temas ar bandymas sukurti intelektualų filmą. Nesakau, kad man pavyko, bet mano tikslas buvo toks. Dabar, jau po premjeros, žiūriu šį savo darbą ir galvoju, kad kai kuriose vietose idėjas galbūt perteikiau per akivaizdžiai, kad buvo galima padaryti kitaip, bet tikiu, jog viskas dar prieš akis.

Mariaus Paplausko šokio filmą „Tankynė“ iki 2020 12 30 galima peržiūrėti LRT mediatekoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien