Ryto balsai

Dama su šuniuku, atrodo, labai patenkinta pavadinta ponia. Ima garsiai čiaukšti. Kaimynas labai norėtų įsiterpti į moters greitakalbę, bet ilgokai neįstengia… Geriu kavą, ir gal pusvalandį į mano kambarį sklinda sodrus moters balsas. Pažadintas ne tik gaivaus ryto. Veikiau – vyriškio delikataus pasisveikinimo. Galvoju, kiek nedaug reikia, kad kiemas imtų pulsuoti, trykštų gyvybe. Kažkaip nuo viduramžių šitaip. Ar anksčiau ta tradicija prigijusi. Kaip ir iškilmingai, bet šiltai kreiptis ar užkalbinti pažįstamą ir nelabai pažįstamą žmogų. Na, ponas, ponia, panelė – lyg ir paprasti žodžiai. Tik anksčiau būta neįprasta, sunkoka į savo žodyną įterpti kreipinius – Jo Ekscelencija, Jo Prakilnybe, Pone Prezidente…. Sovietmečiu karaliavo žodis „draugas“. Tuomet, kad ir kur pažiūrėsi, ne tik ryte į kiemą, griausmingai skambėjo – „tovarišč“ (draugas). Galėjai pagalvoti, kad visur žmogų supa tik draugai… Gaubė kažkokia nepermatoma migla, bet ne draugystė…

Dar prieš trisdešimt penkerius metus buvo pavojinga kreiptis „pone“. Tarti kitus iš senovės atėjusius kreipinius. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę žodis „draugas“ išgaravo labai greitai – kaip ryte išgaruoja slogus sapnas. Visu smarkumu sugrįžo kreipiniai: „pone“, „ponia“, „panele“ ir visokios ekscelencijos. Kitaip tariant, lyg ir pribuvo, įsiterpė į kalbą, sąmonę gražaus etiketo pavyzdžiai. Visur ir su visais šitaip bendrauti imta. Kur jau kartais galbūt net ir nebūtina ponauti ar paneliauti…

Žiū, kartais net juokinga darosi kiekvienu atveju girdint tokias malonybes: ir apsileidusį, nenorintį kultūringai gyventi žmogelį ponu ar nevalyvą, purvais apsidrabsčiusią moteriškę ponia tituluoti… Ir nūdienos gyvenime apstu kurioziškų situacijų. Ne tik sovietmečiu buvo. O kas ponas, ponia, panelė? Andai panele vadinta neištekėjusi dvarininko, pono duktė. Ponais – kilmingi, turtingai gyvenusieji. Kreipiniai, atėję iš kitur. Ir įvairūs kiti žodžiai. Dabar svetimybėmis vadinami. Antai dzūkų tarmėje. Pietinis Lietuvos pakraštys visada šliejosi prie lenkų, gudų gyvenimo. Gal neatsitiktinai dzūkų tarmėje visokiausių svetimybių apstu. Net vežimu nepavežtum… Andai: lažka (lova), cvekas (vinis), cekavas (smalsus), skarvada (keptuvė), būžys (vabalas), busilas (gandras) ir t. t. Net galva apsisuka, ėmus lukštenti dzūkų tarmę. Kad ir gražią, su poetiniais c, dz sąskambiais. Bet, kai gražu, gal ir nepeiktina? Kartais tokiose situacijose, kaip ir mene, nereikia ieškoti logikos. Dar kažko. Kažkas keitėsi, pritapo ir prigijo…

Atrodo, nebuvau niekur išvykęs. Regis, jau šimtą metų čia gyvenu. Daug rytų su ponais, poniomis bei panelėmis sutinku. Kartais ir dzūkuojančių. Ir ne tik dzūkelių, seniai į daugiabučius atsikėlusių. Sovietmečiu geresnio gyvenimo ieškojusių. Tame pačiame sostinės daugiabučio kieme džiaugiuosi, kad yra dalelė Dzūkijos, Žemaitijos ir Suvalkijos. Rytui labiau išsiskleidus į mano atvertą langą jų balsai – tarytum kokie didžiuliai giedruliai atplasnoja. Daug damų, ponų ir panelių su mažais ir dideliais ciuciuliais po kiemą, parką išdidžiai kas rytą vaikšto. Įspūdinga! Lyg visi būtų atėję iš A. Čechovo apsakymų.

Atrodo, šiame kieme niekada neskambėjo kreipinys „tovarišč!“ Tačiau, kai teko įsikalbėti su kaimynu, daugiabutyje gyvena ir nemažai „tovariščių“… Ne vienam į galvą įlindusi ana slogi epocha… Anų laikų „tovariščių“ dvasia sklando ir kitur. Ir iš tikrųjų. Pats patyriau. Buvo prikalbinę į partiją. Kažkada dalyvavau eiliniame Vilniaus skyriaus grupės susirinkime. Kaip vėliau paaiškėjo, pakvietė, kad surinktų kvorumą, t. y. kad pagal partijos įstatus būtų galima rengti tokį susirinkimą. Dienotvarkę sužinojau tik prieš pat susirinkimo pradžią. Žodžiu, kad visiems grupės nariams nereikėtų „kvaršinti galvos“, grupės pirmininkas ir jo pavaduotoja, kaip ir anksčiau būdavo, iš anksto numatė, kas atstovaus Vilniaus konferencijai ir partijos suvažiavimui.

Kaip įprasta – vėl tie patys žmonės: anksčiau visur grupės pirmininkas atstovaudavo, vėliau – pavaduotoja. Taip iki gyvos galvos… Viskas vyko sklandžiai – kaip sovietų metais. Ak, kaip „gera“ buvo tame susirinkime – jo atmosfera nors trumpam mane sugrąžino į jaunystę – maždaug 1980-uosius… Tuo laikotarpiu buvo pats brežnevinės stagnacijos žydėjimas. Maniau, viskas negrįžtamai nugrimzdę į praeitį. Kur tau! Netiesa, toks susirinkimas dar kartą įrodė, kad iki šiol anų metų dvasia ne visus žmones apleidusi. Sovietinis mąstymas gyvas kai kurių galvoje. Ir, kaip paprasti žmonės sako, net grabas neištiesins tokių draugų. Žinoma, šioje grupėje buvo protingų, gabių, naujo mąstymo žmonių. Bet nei jie, nei aš, kaip vėl sakytų paprasti žmonės, neturėjome balso. O jei jo neturime, kokio velnio dalyvauti imituojamoje veikloje, kur demokratija nė nekvepėjo? Greičiau – chunveibinizmu… Kažkada Kinijoje buvo toks „kultūrinis“ judėjimas.

Išėjau. Ir nenoriu prisiminti. Draugystės tokioje draugijoje nė su žiburiu neaptiksi. Čia kaip ciuciukų būryje – paduotu šeimininko maistu nesidalijama. Ciuciukas ima urgzti, kai iš vieno indo taikosi maisto skanauti jo broliukas ar sesutė. Šioje aplinkoje, kai valgoma, draugų nėra. Manding, draugų nėra versle, politikoje. Tik interesai? Lietuvos padangėje. Ir ne tik. Bet žmonės keičiasi. Ką padarysi, kad ne visi. Groja dar ir sena armonikėlė: viena partija, viena nuomone, vienas kandidatas…

Sėdžiu prie atviro lango (nerūkau, nes uždrausta…), imu sau ir galvoju: draugas, bičiulis. O dar ir šiandien kartais – špyga taukuota! Kai atsiriektas storas gabalas gyvenimo duonos, kartais viskas keistai atrodo – ir kai kurie sovietmečio draugai, ir kai kurie esami ponai, ne iš savo darbo tapę turtuoliais… Bet ponai! Daug kas ne taip. Gal todėl man ir yra tie tikriausi gyvenimo balsai, sklindantys iš kiemo. Žinoma, buvo, yra daug tikrų draugų: kaimo, klasės, darbo. Kaip andai – ir kiemo. Vyriškio ar damos su šuniuku iš daugiabučio. Savi. Laukiami kiekvieną rytą…