Rytojaus Bažnyčia – gebanti gydyti vienatvę

Jau kuris laikas manęs neapleidžia klausimas: kas mus, krikščionis, verčia taip stipriai įsikibti į idėjas ir už jas kovoti, nepaisant priemonių ir didžiulių aukų? Tikėjimo karštis? Evangelijos aistra? Klausimas kol kas lieka atviras…

Greta pozicijų radikalėjimo stebimas ir toks reiškinys kaip tikėjimo atsisakymas. Auga skaičius žmonių, kurie sąmoningai nutraukia ryšį su bet kokia religine bendruomene ar institucija. Dabar jau ir Lietuvoje žinome, kas yra tie „nones“. Su liūdesiu tenka pripažinti, kad labai dažnai šie žmonės yra buvę katalikai. Galima kaltinti juos tikėjimo stoka, egoizmu ir kuo tik norime, bet klausimas, kodėl jie palieka bendruomenę, vis tiek kybo ore…

Žinoma, ne vieną papiktino lytinio išnaudojimo nusikaltimai ir jų dangstymo skandalai. Jau ne vieną dešimtmetį jaunoji karta nesupranta, kokia čia „Geroji žinia“, kuri skaldo ir uždaro žmones į griežtai atsiribojančius ir priešiškumą puoselėjančius konfesijų getus. Nemenkas iššūkis hierarchinei Bažnyčios vizijai yra visuomenėje radikaliai pasikeitusi asmens ir bendruomenės samprata: žmogaus individualumo bei savarankiškumo akcentavimas ir bet kokio autoriteto kvestionavimas. Daugėja galios centrų, o bet kuriai valdžiai jau sunku priskirti religinio pobūdžio autoritetą. O kur dar intelektualinės pastangos sukurti naują pasaulėvaizdį, kuriame tilptų religinė plotmė ir naujasis griežtai mokslinis gyvybės ir gyvenimo aiškinimas.

Man visada imponavo faktas, kad brandus socialinis Bažnyčios mokymas krikščionybę visada pateikia kaip „trečiąjį kelią“, nesitapatinantį nė su viena iš konkuruojančių laikmečio srovių. Ši samprata susiformavo tik 20 amžiaus pradžioje, kapitalizmo ir socializmo dvikovos kontekste. Visada istorijoje buvo sudėtinga išlaikyti tą idėjinę bei praktinę Bažnyčios narių nepriklausomybę, kuri visų pirma prasideda asmens sąžinėje. Šiandien mes apie tai, ačiū Dievui, žinome kur kas daugiau. Apie kiekvieno asmens sąžinę. Ir apie atsakomybę.

Bet kodėl taip sunkiai gimsta „trečiasis kelias“ šiandien? Kodėl mus vis dar taip įtraukia ideologinės, politinės takoskyros? Taip lengvai persiimame pasaulio dvasia ir jo priemonėmis?

Bijome? Labai bijome? Nes turbūt kažkas labai svarbaus ir švento – pavojuje. Baisu, nes mano, kaip krikščionio kataliko, tapatybė, atrodo, trupa, tirpsta rankose. Nebeliko saugios, ją patvirtinančios aplinkos arba ji vis labiau susitraukia. Todėl dar tvirčiau, dar aršiau į ją kabinuos ir dar sunkiau, dar neįmanomiau darosi man ištverti kito kitoniškumą. Dar svarbesnė man tampa nepriekaištingai pedantiška liturgijos forma ir materialiosios jos detalės. Dar reikšmingesnės tradicijos, ritualai ir terminai. Dar skrupulingiau klausiu, ar man galima, ar man negalima. Dar pavojingesni man atrodo bet kokie nukrypimai nuo raidės.

Bet ar teisingai įžvelgėme, kur slypi pavojus?

Gal trupa ir akyse nyksta tik mums pažįstamos ir savos formos, struktūros, teikusios saugumą. Esame išmesti į atvirą jūrą ir aplink – jokios komforto zonos! Ar todėl ieškosime kitos oazės? O jeigu nerasime?

Teologai kalba apie epochinį pokytį. Nemenkas iššūkis ir joks džiaugsmas būti nešamam galingo cunamio, nežinoti, kur jis nublokš. Tačiau tokioje situacijoje ne mes pirmieji. Visa Bažnyčios istorija kupina dramatiškų įvykių, iš esmės keitusių bendruomenės gyvenimo eigą, vertusių ieškoti naujo modus vivendi. Vienas iš mums gan gerai žinomų, pavyzdžiui, buvo prieš 500 metų vykęs Tridento susirinkimas, reikšmingai pertvarkęs daugybę bažnytinio gyvenimo aspektų, nekalbant apie teologines ištaras.

Ir popiežius Pranciškus ne kartą kalbėjo apie giluminį virsmą. Savo dokumentuose, vertuose kur kas didesnio dėmesio, nei sulaukia, jis pateikia gairių, kaip išsaugoti ramybę, leidžiantis į dar vieną perkeičiantį nuotykį. Atsiverskime, pavyzdžiui, paraginimą „Evangelijos džiaugsmas“ (Evangelii gaudium, 2013), ar enciklikas „Džiūgaukite ir linksminkitės“ (Gaudete et exsultate , 2018) ar „Visi esame broliai“ (Fratelli tutti, 2020)

Šiandien, kaip aiškina teologė Serena Noceti, Bažnyčios ateitis skleidžiasi dar nepasibaigusiame perėjime iš tridentinės bažnytinės sampratos ir struktūros į viziją, kurią atskleidė Vatikano II susirinkimas. Ši epochinė kaita nėra vien kosmetinis struktūrų atnaujinimas, o viso Bažnyčios kūno perkeitimas. Tad formuojasi naujos gairės, naujas naratyvas, išryškėja nauji aktyvūs veikėjai (pasauliečiai ir ypač moterys), keičiasi santykiai tiek viduje, tiek su išoriniu pasauliu, veikla ir procedūros, visa socialinė sistema.

Siekiama daugiau erdvės vietos bažnyčioms ir kultūroms, atsisakant nevaisingo uniformuojančio centralizmo. Ieškoma būdų, kaip užtikrinti kasdienį sinodališkumą, kad kiekvienas pakrikštytasis turėtų galimybę prisiimti realią atsakomybę už bendruomenės gyvenimą.

Tačiau išlieka svarbus dar vienas klausimas: ar Bažnyčia, prarandanti iki šiol turėtą įtaką, vėl galėtų tapti reikšminga dabartinei visuomenei?

Ištikima sau, todėl atvira

Nieko nebus, daug ko nebėra kaip anksčiau. Bet dar tiksliai nežinome, kas laukia. Šis virsmo laikas – turbūt sunkiausias, bet ir kupinas galimybių. „Visada abejojau tais, kurie aiškiai žinodavo, kaip atrodys ateities Bažnyčia“, – dar tolimais 1984-aisiais rašė vokiečių teologas ir vyskupas Klausas Hemmerle. Viena aišku, ji bus „labai ištikima“ Evangelijai ir Bažnyčios mokymui, o drauge ir „labai atvira“, teigė jis.

Leiskite čia trumpai pristatyti jo požiūrį.

K. Hemmerle atkreipia dėmesį, kad Bažnyčios ašis yra Nukryžiuotas ir Tėvo apleidimą patiriantis Dievas-žmogus Jėzus, kuris prisikėlė. Šis „absoliutus Sūnaus nuolankumas“, atsidavimas Tėvui, nepaisant visko, yra Bažnyčios ašis.

Jis yra ir tas, kuris tobuliausiai „susitapatino“ su apleistumą, savosios tapatybės praradimą bei nutolimą nuo Dievo patiriančiu šiuolaikiniu žmogumi. Todėl ir krikščionys „neužmerkia akių prieš visas baisybes, prieš bet kokias Dievo nebuvimo apraiškas, prieš visa tai, kas nėra gražu, gera ir sveika; mes visa tai pakenčiame ne dėl savo sugebėjimo, o todėl, kad tikime, jog ten yra ir jau buvo Jis“, – rašo K. Hemmerle.

Kaip suderinti beprotišką ištikimybę Bažnyčiai net ir ten, kur tai yra nepatogu ir reikalauja eiti prieš srovę, su tokiu atvirumu ir gebėjimu suprasti žmones, atsiverti dialogui?

Kaip suderinti beprotišką ištikimybę Bažnyčiai net ir ten, kur tai yra nepatogu ir reikalauja eiti prieš srovę, su tokiu atvirumu ir gebėjimu suprasti žmones, atsiverti dialogui?

Būti krikščioniu niekada netaps „patogiau, priimtiniau ar nekenksmingiau“, – tęsia autorius, ragindamas nesusižavėti krikščioniško „aukso amžiaus“ iliuzija. Niekur nedings visas Evangelijos kietumas ir apleisto Dievo provokacija. „Manau, kad būtent per tai būsime pokalbio Bažnyčia, klausymosi Bažnyčia, Bažnyčia, esanti labai arti tų, kurie niekaip nėra artimi. Tačiau ne dėl menkystos verto prisitaikymo, nutylėjimo ar kompromiso, bet todėl, kad rimtai žiūrime į apleistą Dievą, kad ir kur jis būtų apleistas; šitokiu būdu būsime radikalios meilės ir radikalaus susitikimo Bažnyčia.“

Ar dėl to per Mišias bus mažiau tuščių suolų? Tikriausiai kiekvienoje vietoje situacija bus skirtinga, tačiau ne šis klausimas yra svarbiausias. „Svarbu ne tai, kaip ir kokiais būdais žmones atvesti į bažnyčią, o tai, kad neišsižadu apleisto Dievo, dalinuosi jo apleistumu ir myliu jį, – juk ne aš užsiimu sielovada, o Dievas.“

Ateityje žmogus vėl atras poreikį gyventi paprasčiau, keliant mažiau reikalavimų, ras būdą taupiau vartoti ir autentiškiau bendrauti. K. Hemmerle prieš beveik keturis dešimtmečius kalbėjo ir apie komunikacijos technologijų raidą ir būsimą bendravimo krizę – giliausių asmens klodų suaižymą.

Todėl lemiamą žodį tars gebėjimas įveikti šią žmogaus vienatvę, šiurpų apleidimą: „Šiam apleistam Dievui, kuris ateina susitikti su mumis apleistame žmoguje, turime parodyti artumą.“ Kai technologijų deformuotas žmogus nebežinos, kaip bendrauti, jam galime pasiūlyti autentiško bendravimo erdvę, „autentiško bendravimo su Viešpačiu tarp mūsų“ erdvę.

Mokymasis vienam iš kito, įsijautimas vienam į kitą nepaisant užbrėžtų ribų, vienas kito nešiojimas širdyje galimas ne vien tarp individų, atpažinus juose apleisto Jėzaus veidą, ir užmezgant su jais bendrystės santykį. Toks pat bendravimas, pasak vyskupo, įmanomas, pavyzdžiui, ir tarp trečiojo ir antrojo pasaulio Bažnyčių, ir kas žino dar kur.

„Taip Bažnyčia taps vėl atskaitos tašku, pasaulio ašimi. Ji bus apleisto Dievo Bažnyčia, drąsiai einanti prieš srovę, įsišaknijusi Evangelijoje, ir todėl atvira.“