2022 02 03

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Rytų Ukrainoje gyvenanti katalikė: mes negalime pasiduoti neapykantai

Unsplash.com nuotrauka

Kai 2014 m. pavasarį Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų įsiveržė į Krymo pusiasalį, užėmė dalį karinių bazių bei vietinį parlamentą ir šitaip parengė dirvą Krymo aneksijai, Dina Šabalina OFS buvo šių įvykių sūkuryje. Pasauliečių pranciškonų ordinui priklausanti moteris kartu su vienuoliais kapucinais Sevastopolio mieste vykdė evangelizacinę misiją – tačiau turėjo ją nutraukti pirma laiko.

„Buvo labai baisu. Vieną vakarą žiūriu pro langą – matau daugybę karinių mašinų. Mes nežinojome, ką galvoti apie tai, kas vyksta, ką mums atneš kita diena, – pasakoja Dina. – Prisimenu, kaip mieste staiga dingo visos Ukrainos vėliavos. Ir kokia buvau laiminga, kai eidama į darbą pamačiau vienintelę Ukrainos vėliavą vienoje karinėje bazėje.“

Kitas vaizdas, kurį moteris atsimins visą gyvenimą: kai katalikų kunigai aplankė įstrigusius ukrainiečių karius, visi vyrai puolė ant žemės ir pradėjo melstis.

Sevastopolyje D. Šabalina gyveno ir pasauliečių pranciškonų misiją vykdė 5 metus, buvo įsidarbinusi ir kaip kirpėja. Galbūt būtų ten likusi iki šiol, tačiau dėl gresiančio pavojaus, paskatinta brolių kapucinų, išsikėlė iš Krymo pusiasalio: „Pamenu, kokios tuščios gatvės būdavo vakarais. Niekas neišeidavo lauk, nes visi bijodavo, likdavo užsidarę namuose.“ Sevastopolį ukrainietė su bičiuliais paliko 2014-ųjų kovo viduryje, Krymo aneksijos – prijungimo prie Rusijos – išvakarėse.

Dina Šabalina OFS. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tad Dina jau žino, ką reiškia gyventi karo grėsmės nuotaikomis. Ir tai savotiškai atsikartoja šiandien, kai Rusija prie Ukrainos sienos yra sutelkusi 100 tūkstančių karių, ginkluotos technikos, kraujo perpylimo aparatų ir kitų ženklų, rodančių apie invazijos galimybę.

Pasaulietė pranciškonė dalijasi, kaip ji kartu su kitais katalikais išgyvena dabartinę situaciją. Ir kaip joje išbūti padeda Dievas.

Katalikiškas stebuklas Rytų Ukrainoje

Žiūrint į statistiką, Ukrainoje tapti Romos kataliku – menki šansai. Pavyzdžiui, graikų apeigų katalikų šioje šalyje yra 9 procentai, o romiečių tėra 0,8 procento. Ir tai dauguma jų – Vakarų Ukrainoje.

Dinos Šabalinos gimtasis miestas, kuriame ji gyvena ir šiuo metu, – už Panevėžį mažesnis Novomoskovskas, esantis Rytų Ukrainoje, šalia Dnipro (buvusio Dniepropetrovsko) didmiesčio. Mano pašnekovė skaičiuoja, kad čia gyvena vos iki 20 Romos katalikų. Tačiau ji tapo būtent šios krikščionių bendruomenės nare – ir tai vadina tikru stebuklu. Iki tol mergina save laikė pagone.

„Vaikystėje nebuvau pakrikštyta. Gimiau sovietmečiu tipiškoje sovietinėje šeimoje. Kai sulaukiau 23-ejų, mano mama pradėjo eiti į katalikų bažnyčią, ji širdyje jautė, kad turi būti pakrikštyta kaip Romos katalikė – nes mūsų giminės šaknys yra lenkiškos. Taigi ji rengėsi Krikšto sakramentui.

Man tai buvo staigmena. Vieną dieną nusprendžiau nueiti su mama į bažnyčią – pirmąkart gyvenime. Ir šitaip pirmąkart sutikau Jėzų Kristų. Manau, tai buvo atsivertimo akimirka“, – dalijasi Dina.

Iki tol ji buvo labai užsidariusi savyje, jai nesinorėdavo su niekuo bendrauti ir eiti iš namų. Tačiau tą dieną, kai ryžosi ateiti į bažnyčią, per Mišias tikintieji skaitė Evangelijos pagal Joną ištrauką apie Jėzų ir samarietę moterį. Pagonei netikėtai prakalbo Jėzaus žodžiai: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 13–14).

„Pradėjau verkti. Supratau, kad šie žodžiai skirti asmeniškai man: aš esu tikrasis Gyvasis vanduo, kuris užpildys tavo meilės troškimą, aš esu tikroji meilė tau…“ Mano pasaulis taip greit pasikeitė! Pradėjau vaikščioti į bažnyčią. Norint suaugusiam žmogui pasikrikštyti Katalikų Bažnyčioje, reikia ruoštis, lankyti kursus. Bet mano atveju to neprireikė – kunigas man pasakė: ‚Matau, kad tu jau esi tam pasiruošusi.‘ Tepraėjo vos vienas mėnuo, ir jau buvau pakrikštyta.“

Dina Šabalina OFS. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dina nusprendė, kad jos krikšto vardas bus Franczeska (liet. Pranciška) – tuo metu jai tai atrodė tiesiog įdomus vardas, kuris labai patiko. Mergina tik paskui sužinojo, kas yra toks Pranciškus Asyžietis, ir susižavėjo tuo, kaip jis mylėjo Jėzų. Pašnekovė svarsto, galbūt šis vardas nebuvo pasirinktas atsitiktinai ir jį suteikė pats Viešpats? Tuo labiau kad vėliau Dina Franczeska susibičiuliaus su vienuoliais pranciškonais kapucinais ir taps pranciškone pasauliete.

Toks jos kelias prasidėjo nuo Pranciškonų evangelizacijos mokyklos, į kurią ji buvo pakviesta. 2005 m. ten ji ir susitiko su pasauliečiais pranciškonais, kurie šia mokykla rūpinosi. Dinai padarė įspūdį šių žmonių broliškumas ir seseriškumas, buvimo kartu atmosfera. Ir neilgai trukus pajuto troškimą prisijungti prie bendruomenės.

Šiandien ukrainietė yra Pasauliečių pranciškonų ordino Tarptautinės tarybos prezidiumo narė, atsakinga už Šiaurės Europos regioną (kuriam priklauso ir Lietuva). Pagal išsilavinimą Dina yra laisvai samdoma lingvistė, taip pat kuria įvairius tekstus ir vaizdo įrašus broliams kapucinams.

Rožinis ir pasninkas

Be įvairaus darbo ir evangelizacijos, Dinai dabar tenka spręsti dar vieną, kur kas sunkesnį – ką reikės daryti, jei įtampa tarp Rusijos ir Vakarų dar labiau aštrės: „Situacija tikrai rimta. Bet mums, paprastiems žmonėms, vis dar sunku patikėti, kad gali prasidėti karas. Kita vertus, karas pas mus jau vyksta nuo 2014-ųjų. Galbūt mes savaip esame prie to pripratę – nes kiekvieną dieną per žinias girdime, kad kažkas buvo nušautas. Nors tai yra baisu.

Dabar mano jausmai susipynę – atrodo, niekas aplink mus nepasikeitė, nieko naujo nevyksta. Tačiau iš žiniasklaidos girdime visas naujienas, ir matau, kad daugybė žmonių nerimauja, nes nežino, ko tikėtis. Niekas nežino.“

Su kitais žmonėmis apie tai Dina kalbasi kiekvieną dieną. Kartais mato, kaip jos draugai puola į paniką – bet tada jie pradeda melstis ir nurimsta. Ir bando priimti tiesą, kad viskas yra Dievo rankose. Ukrainietė su draugais kartais svarsto apie išvykimą į Vakarų Ukrainą, kur teoriškai būtų saugiau. Tačiau tokias mintis netrunka pakeisti ryžtas pasilikti savo krašte ir jį ginti.

Siuvinėta staltiesė, dažniausiai naudojama pasauliečių pranciškonų brolijų susirinkimuose Ukrainoje. Ji simbolizuoja Jėzų Kristų, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Išsiuvinėti žodžiai „Мир та Добро“ – taika ir gerumas. Tai tradicinis pranciškonų pasveikinimas, kuris šiandien yra ypač aktualus. Dinos Šabalinos OFS tekstas ir nuotrauka

„Vietinė Bažnyčia mus kviečia išlikti ramiems. Būti kartu vienybėje. Ir su tikėjimu melstis. Mes negalime leisti neapykantai užvaldyti mūsų širdžių, – sako katalikė. – Kiekvieną vakarą meldžiamės už taiką Ukrainoje. Su pasauliečiais pranciškonais susitinkame per „Zoom“ ir kalbame rožinį, paskui šloviname Dievą. Mūsų Bažnyčia sako, kad tai yra galingas ginklas – kaip vienas iš Dovydo akmenų, kuriuo jis nugalėjo Galijotą. Tokie tad mūsų ginklai šiandien – rožinis kiekvieną vakarą ir taip pat pasninkas trečiadieniais.“

Maldos paramos Dina sulaukia iš skirtingų Žemės kampelių – pasauliečiai pranciškonai siunčia palaikymo žinutes jai ir Ukrainai. Į esamą padėtį atkreipė dėmesį ir pats Bažnyčios vadovas: sausio 26-ąją popiežius Pranciškus viso pasaulio katalikus kvietė melstis už taiką Ukrainoje. Mano pašnekovė sako buvusi labai paliesta tokio Šventojo Tėvo gesto – tą dieną ukrainiečiai daug meldėsi, pasninkavo, o šalies vyskupai tikinčiuosius 15 valandą kvietė sukalbėti Dievo gailestingumo vainikėlį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Neaišku, ką daryti

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Vakarų lyderius kvietė nepanikuoti – pasak jo, situacija nėra blogesnė nei praėjusių metų pradžioje. Tuo metu JAV ir sąjungininkės šalys nerimauja, kad Rusijos kariai į kaimyninę teritoriją gali įsiveržti bet kurią akimirką. Kokios nuotaikos vyrauja Ukrainos žiniasklaidoje – labiau pozityvios ar įspėjančios apie pavojų? D. Šabalina pasakoja, kad būna įvairiai.

„Žiniasklaida skelbia daug viena kitai prieštaraujančių žinučių. Kai kurie kanalai atkartoja mūsų prezidentą: ‚Nekelkite panikos, būkite ramūs, mums niekas negresia.‘ Tuo metu kita žiniasklaida rašo, kad turime būti pasirengę invazijai, apsirūpinę būtiniausiomis priemonėmis – vaistais, šiltais drabužiais. Kad turime būti nusibraižę maršrutus, kur važiuotume, jei tektų palikti savo namus.

Žinot, aš manau, kad būtų geriau, jei mūsų valdžia, nepaisydama visų šių skirtingų vertinimų, mus parengtų blogiausiam. Nes dabar daugybė žmonių nežino, ką jiems reikėtų daryti, jeigu prasidėtų karas“, – sako ukrainietė. Pati ji dar nėra apsisprendusi, ką konkrečiai darytų ir ar išvyktų į kitą miestą. Pasauliečiai pranciškonai ir kiti bičiuliai ją mielai priimtų Vakarų pusėje, tačiau Novomaskovske gyvena Dinos tėvai – ir tai, žinoma, evakuaciją dar labiau apsunkina.

Novomoskovskas, Rytų Ukraina. Олегггниколаевич / Wikipedia.org nuotrauka

Be to, įtampą gali kelti ir žinomas faktas, kad Rytų Ukrainoje dalis piliečių nusiteikę prorusiškai – ir jiems turbūt neskaudėtų, jei Rusijos šarvuočiai įriedėtų į jų kvartalus. Kaip yra Novomaskovske?

„Mano mieste situacija įvairi. Kai kurie žmonės yra paveikti Rusijos įtakos – juk ši šalis visai netoli. Rytų Ukrainos regionas labiau save sieja su Sovietų Sąjunga, šią įtaką jaučiame iki šiol – aišku, ne taip stipriai kaip anksčiau, bet ji vis dar yra. Vyresni žmonės simpatizuoja Rusijos ir Ukrainos brolybės idėjai, jie jaučia nostalgiją. Nemanau, kad šie žmonės trokšta karo, tačiau daugybė jų norėtų sugrąžinti praeitį“, – dalijasi įspūdžiais Dina.

Kita vertus, ji Novomaskovske mato ir naujų ženklų: „Pažįstų daugybę žmonių, kurie yra Ukrainos patriotai. Kai buvau jaunesnė, mano krašte kur kas mažiau žmonių kalbėjo ukrainietiškai – vyravo rusų kalba. Bet dabar žymiai daugiau girdžiu gimtosios kalbos. Tai labai geras ženklas, nes žmonės save laiko ukrainiečiais. Rusija yra gera šalis – tačiau Rusija yra Rusija, o Ukraina yra Ukraina. Mes norime gyventi Ukrainoje, savo žemėje. Mes turime savą istoriją, savas tradicijas.“

Ir toliau stiprinantys freskos žodžiai

Kiekvienos krizės akivaizdoje tikinčiam žmogui turbūt natūraliai kyla klausimų apie tai, kas čia vyksta ir kodėl. Ar tai yra Dievo plano dalis? Dina Šabalina OFS šią situaciją mato taip: Dievas nori, kad mes būtume laisvi. Ir ne tik nuo išorinių priešų, bet ir nuo neapykantos savo viduje. Ši žinia ukrainietės gyvenime atsikartoja.

Pranciškonų evangelizacijos mokyklos narių malda Ukrainoje. Dinos Šabalinos OFS nuotrauka

„2007 m. Dnipre patyriau vieną įvykį. Ten buvo pastatas – katalikiška bažnyčia, dėl kurios mums teko ilgai kovoti. Pastatas priklausė vienai įmonei, kuri norėjo vietoje jo pastatyti prekybos centrą. Tie žmonės turėjo daug galios ir pinigų, tačiau tuo metu už juos meldėmės.

Nenustojome už juos melstis, net kai jie nuardė bažnyčios stogą. Vieną dieną lijo, vanduo nuplovė apgriauto pastato sienas. Ir tada pamatėme senovinę freską ant bažnyčios sienos. Ten buvo pavaizduota Mergelė Marija, einanti su mažu vaikeliu, o šalia užrašas: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“. Tą akimirką supratome, kad šie žodžiai skirti mums. Kad Dievas nori, jog būtume laisvi nuo neapykantos ir blogio savo širdyje.

Šiandien matau panašumų su tuo įvykiu ir dabartine situacija. Svarbiausias klausimas – kaip išlaikyti ramybę širdyje, neleisti neapykantai jos užpildyti. Galbūt mes galime tapti taikos ir meilės įrankiais Rusijai.“

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.