S. Aleksijevič – A. Lukašenkai: „Išeik, kol nevėlu!“

Tekstą originalo kalba galite skaityti čia.

„Mano manymu, valdžia savo liaudžiai paskelbė karą. Aš matau, kaip sparčiai radikalizuojasi visuomenė. Nes to, kaip elgiasi OMONas, mes net negalėjome įsivaizduoti… Mes matėme, kaip tai vyko kitose šalyse, bet to, kas vyksta pas mus, kai šaudoma į mašiną, kurioje yra mažas vaikas, ir jis guli visas kruvinas, kai muša nėščią moterį, sulaikytuosius dusina keliais – kaip tada Amerikoje, kai sukilo visi juodaodžiai gyventojai, – Laisvės radijui kalbėjo S. Aleksijevič. – Šiandien gaudo žmones, gaudo tiesiog gatvėje. Sulaikytieji sėdi sporto salėse be maisto ir vandens. Ir svarbiausia – žmonės visiškai taikūs. Neseniai vyko moterų solidarumo akcija, jos prašė: mes norime žinoti tiesą apie rinkimus, nežudykite mūsų vyrų. Jos iškėlė tik du reikalavimus. Jos nešė gėles, meldėsi prie Amžinosios ugnies. O kai moterys pradėjo skirstytis, kai jų tapo mažiau, jas užpuolė OMONas. Aš net nekalbu apie tai, kas vyksta naktimis. Tai karo veiksmai…“

Į redakcijos teiginį, kad A. Lukašenka pralaimėjo rinkimus Sviatlanai Cichanouskajai, Baltarusijos rašytoja atsakė taip: „Visiškai įsitikinę. Ir aš žinau, kodėl. Niekas savo aplinkoje nepažįsta tokių žmonių, kurie būtų mylėję Lukašenką, tų, kurie būtų palaikę jį, kaip palaikė anksčiau. Ir kaip po viso to, kas vyksta mūsų gatvėse, galima tikėti tuo žmogumi?! Sklinda gandai apie tai, kad čia daug Rusijos OMONo. Taigi kas tai gali mylėti? Be to, baltarusiai dažnai pabrėžia, kad mes – taikūs žmonės, mes nieko nenorime žudyti, mes nenorime nieko mušti. O čia su beveik nežmonišku, šėtonišku įtūžiu pas mus veikia OMONas, – man sunku patikėti, kad tai Baltarusijos OMONas. Man atrodo, kad baltarusių vaikinai negalėtų mušti savo motinų ir seserų. Tai kažkaip nerealu. Mažuose miesteliuose, kur visi vienas kitą pažįsta, OMONas atsisako mušti žmones. Savi žmonės nenori mušti savų žmonių. O tai, kas čia vyksta, nerealu…“

Per pastarąsias savaites aš įsimylėjau savo liaudį. Tai visiškai kitokie žmonės, kitokia jų galia. Anksčiau buvau šiek tiek nusivylusi, dabar – ne.

Pasklausta, kaip vertina S. Cichanouskajos išvykimą iš Baltarusijos į Lietuvą, S. Aleksijevič teigė sutinkanti su daugelio nuomone, kad S. Cichanouskaja atliko savo vaidmenį: „Ji buvo ir liks permainų troškimo, naujo gyvenimo troškimo, sąžiningumo troškimo, pasiaukojimo liaudžiai ir savo vyrui simboliu. Pagaliau – žmogus ne visagalis. Ji padarė, ką galėjo. Nieko blogo apie ją pasakyti negaliu. Dabar tegu vyrai eina į pirmą planą. Dabar į kovą turi stoti Nacionalinio išsigelbėjimo komitetas, turi susirinkti elitas, visuomenė, o ne tik trys tos mažos moterys. Visos trys puikios, kiekviena savaip – ir Veronika Cepkalo, ir Marija Kolesnikova , ir Sviatlana Cichanouskaja. Marija vis dar poste. Bet jeigu reikia aukoti vaikus – o aš žinau, kaip mūsų organai gali veikti ir įbauginti, – tai nenuostabu, kad dvi moterys, Sviatlana ir Veronika, kuriam laikui pasitraukė. Bet, manau, jos grįš.“

„Ar jūs galėtumėte imtis tarpininko vaidmens? – Tarpininko tarp ko? – Tarp tų, kurie dabar pradėjo konfliktą. – Jeigu būčiau jaunesnė ir nesirgčiau, tai tikriausiai. Aš ir dabar padėsiu, kiek galiu, bet vadovauti judėjimui jau nebeturiu nei fizinių, nei moralinių jėgų.“

Paklausta, ką norėtų pasakyti tiems žmonėms, kurie išėjo į protesto akcijas ir galbūt vėl eis, rašytoja S. Aleksijevič tarė padėkos žodžius: „Aš jiems dėkinga už tai, kad išsaugojo mūsų orumą. Per pastarąsias savaites aš įsimylėjau savo liaudį. Tai visiškai kitokie žmonės, kitokia jų galia. Anksčiau buvau šiek tiek nusivylusi, dabar – ne. Tiesiog noriu pasakyti, kad mums reikia būti organizuotesniems, kad kovoje atsiras ir lyderių. O čia visi nusprendė, kad tos mergaitės pačios viską padarys. Ir labai blogai, kad aplink jas nebuvo komandos.“

„O ką norėtumėte pasakyti Aliaksandrui Lukašenkai? – Aš norėčiau pasakyti taip pat, kaip ir žurnalistė Svetlana Kalinkina: „Išeik gražiai!..“ Bet tai jau nepavyks, jau kraujas pralietas. Išeik, kol nevėlu, kol neįstūmei liaudies į baisią bedugnę, pilietinio karo bedugnę! Išeik! Niekas nenori Maidano, niekas nenori kraujo. Tiktai tu trokšti valdžios. Ir tas tavo valdžios troškimas reikalauja kraujo.“