Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

S. Banionytė-Gervienė: „Aukštoji literatūra padeda ištrūkti iš kasdienybės“

Vertėja Stasė Banionytė-Gervienė. Vlado Braziūno nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro rengiamas pokalbių ciklas kviečia susipažinti su Šv. Jeronimo premijos laureatais, šį apdovanojimą gavusiais už vertimus į lietuvių kalbą. Premijos steigėjai – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

STASĖ BANIONYTĖ-GERVIENĖ Šv. Jeronimo premija buvo apdovanota 2016 m. už nuoseklų, kryptingą darbą, vedantį lietuvių skaitytojus į prancūzų ir frankofoniškosios literatūros lobyną ir subtiliai jį atveriantį turtinga lietuvių kalba. Su vertėja kalbėjomės apie pramoginės ir aukštosios literatūros skirtį, didžiausią džiaugsmą vertėjo darbe ir kelią, atvedusį į literatūros pasaulį. 

Kodėl pasirinkote būtent prancūzų kalbos ir literatūros studijas? Galbūt svarstėte ir kitus variantus?

Iš prigimties esu filologė. Nuo pat mažens skaitydavau viską, kas pakliūdavo po ranka, nors ir ne viską suprasdavau. Tada tėvai nekvaršino galvos, ką skaito jų vaikas. Mokykloje lietuvių ir prancūzų kalbas man dėstė puikios mokytojos, jos turėjo įtakos mano pasirinkimui. Jau tada skaitydavau iš mokytojos pasiskolintas prancūziškas knygas. Labiausiai prisimenu Guy de Maupassant’ą.

Sykį, laimėjusi trečią vietą rajoninėje olimpiadoje, gavau prizą – Romaino Rolland’o „Kola Brenjoną“. Vis dėlto filologiją pasirinkau ne iš karto. Pasidavusi įkalbinėjimams ir įtikinėjimams, kad baigusi prancūzų kalbą neturėsiu duonos, nors ir labai abejodama, įstojau į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Po trijų mėnesių, supratusi, kad iš visų paskaitų man ten įdomi tik užsienio kalba, institutą mečiau ir kitais metais įstojau studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą.

Kas atvedė prie vertimo? Ar kada nors vaikystėje skaitydama knygas galvojote, kad norėtumėte ką nors išversti?

Vaikystėje skaitydama knygas apie jų vertėjus nelabai galvojau. O vėliau ši profesija man atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Bet gal tas takelis buvo nužymėtas iš aukščiau, nes universitete vertimą mums dėstė nuostabi vertėja Ramutė Ramunienė. Ji mus mokė ne tik teorijos – teorijas jos patarti skaitydavome patys, o per paskaitas įnikdavome į prancūziškus tekstus. „Vagos“ leidyklai tada trūko vertėjų iš ispanų kalbos. Jos rekomenduota gavau pirmąjį vertimą – Horacio Quirogos „Selvos pasakas“. Jas redagavo patyrusi redaktorė Marija Subatavičienė. Jos nuomone, su manimi buvo „verta terliotis“. Taip viskas ir prasidėjo.

Koks jūsų darbo ritmas? Dažnai girdime tokias klišes kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai tiesa?

Aš lėtadarbė, verčiamą tekstą ilgai knibinėju. Paskui, prieš atiduodama leidyklai, daugelį vietų skaitau balsu. Įdarbinu ne tik smegenis ir akis, bet ir ausis. Gal ir keistai atrodo, bet taip darau ne aš viena. Bendraudama su kolegomis iš įvairių šalių sužinojau, kad savo tekstus garsiai skaito ne taip jau mažai rašytojų ir vertėjų. Dienų, kai viskas slysta iš rankų, kartais pasitaiko. Tada ir nedirbu. O dėl įkvėpimo, tai prisėdus prie knygos jis ateina. Gal tai ir ne įkvėpimas, gal tiesiog malonumas dirbti mėgstamą darbą.

Verčiate ir vaikų literatūrą, net enciklopedijas vaikams. Ar sudėtingiau (o gal kaip tik paprasčiau) dirbti žinant, kad skaitytojai bus vaikai? 

Vienodą atsakomybę jaučiu ir prieš suaugusiuosius, ir prieš vaikus. Vaikai – reiklūs skaitytojai. Jei kas nepatiks ar ko nors nesupras, tikriausiai knygą numes. Kiekvienoje knygoje – savos subtilybės. 

Kokią savo išverstą knygą laikote svarbiausiu gyvenimo darbu?

Vienos knygos negalėčiau išskirti. Bet turbūt daugiausia triūso įdėjau iš ispanų kalbos versdama Ricardo Guiraldeso „Donas Segundas Sombra“, iš prancūzų – Oskaro Milašiaus romanus „Meilės įšventinimas“ ir „Zborovskiai“, Boriso Viano „Raudona žolė“, Sylvie Germain „Naktų knyga“, Michelio Tournier „Girių karalius“. 

Ar dar yra likę neišsipildžiusių svajonių, kurias knygas norėtumėte išversti?

Norėčiau išversti dar ne vieną gerą knygą. Kad ir to paties M. Tournier arba mano mėgstamo Amino Maaloufo. Skaitau daug prancūziškai rašančių autorių. Kai surandu gerą knygą, taip ir knieti ją versti. Tik visko neapžiosi.

Ar vertėjas yra ir kūrėjas? Ar svarbiausia tiesiog kuo tiksliau atspindėti originalo prasmę? Ar visada įmanoma išlaikyti ir autoriaus Raidę, ir Dvasią?

Taip, vertėjas yra ir kūrėjas. Mes net meno kūrėjo statusą turime! Juk savo kalba atkuriame rašytojo kūrinį. Blogas tas vertimas, kuris, nors ir tiksliai, bet pažodžiui perteikia originalą ir neatspindi kūrinio atmosferos, veikėjų charakterių. Žinoma, stengiamės išsaugoti ir Raidę, ir Dvasią. Tai ne visada lengva. Juk būna ir žodžių žaismo, ir posakių, ir situacijų, kurių pažodžiui neišversi. Tada ir sukame galvą, kaip perteikti autoriaus mintį. Būna tokių painių sakinių, kad nežinai, nuo kurio galo pradėti ir kaip viską sudėlioti. Kai galop pavyksta rasti sklandžią, originalą tiksliausiai atitinkančią frazę, jaučiu tikrą kūrybinį džiaugsmą.

Kiekvienos šalies pažinimas ir kalbos mokėjimas praplečia akiratį, daro gyvenimą įdomesnį, skatina kelti sau tam tikrus tikslus. Man tai tapo mėgstama profesija, suteikė galimybę perskaityti tokių knygų, kurios gal niekada nebus išverstos į lietuvių kalbą, sutikti daug įdomių žmonių, pamatyti nuostabių vietų.

Šiuolaikinis pasaulis atveria daug galimybių – sutikti rašytojus gyvai ar surasti pilnus interneto klodus jų interviu, tekstų ar paskaitų. Kiek tokia akivaizdinė ar neakivaizdinė patirtis padeda verčiant knygas?

Labai padeda. Dabar versti daug lengviau negu tais priešinternetiniais laikais, nors aš vis dar mėgstu knaisiotis po popierinius žodynus ir enciklopedijas. Atsiradus galimybei paviešėti įvairių šalių vertėjų namuose, gali dalytis patirtimi su kolegomis, kartais susitinki su autoriais. Versdama sudėtingas knygas, į pagalbą dažnai pasitelkiu internete randamą pagalbinę literatūrą. Pavyzdžiui, kelis sąsiuvinius apie O. Milašiaus kūrybą, porą knygų apie viduramžius, kai verčiau Jeanne Bourin „Damų kambarį“ ir „Išmintingąją Eloizą“. Perskaičiau Eloizos ir Abelaro laiškus. Laimė, tada jie jau buvo išleisti lietuviškai. B. Viano „Raudoną žolę“ be prancūzų pagalbos išvis nežinau, kaip būčiau išvertusi. Nekalbant jau apie M. Tournier simbolius, inversijas ir perversijas. Versdama perskaičiau ištisą studiją apie šio rašytojo kalbą.

Kas jums yra vertėjo pavyzdys, jūsų kaip vertėjos mokytojas? Ar apskritai tokį turite ir ar jis vertėjui reikalingas? Nuo ko reikėtų pradėti norinčiam tapti grožinės literatūros vertėju?

Pradėjusi dirbti „Vagos“ leidykloje, turėjau daug pavyzdžių. Tai M. Subatavičienė, redagavusi mano pirmuosius vertimus ir tikrinusi pirmuosius suredaguotus tekstus, ir pabardavęs, ir pagirdavęs Petras Velička, mielai konsultuodavęs Juozas Naujokaitis ir kiti „dantis praėdę“ kolegos. Būdavo, pasiimu kokią nors jų suredaguotą knygą ir nagrinėju, mokausi. O kur dar knygų aptarimai, „Vagoje“ vadinti rarotomis. Vertėjos pavyzdys ir patarėja man buvo Eugenija Stravinskienė, iš švedų kalbos išvertusi ne vieną Astrid Lindgren perliuką ir daug kitų puikių knygų. Pradedančiajam reikalingas mokytojas. Gerai, jeigu jis turi patyrusį redaktorių ir įsigilina į jo taisymus. Vertėjų sąjunga organizuoja seminarus jauniesiems vertėjams, žada skirti ir mentorius. O šiaip vertėjas mokosi visą gyvenimą.

Vaikystėje buvau didelis Alexandro Dumas vyresniojo fanas ir kelias jūsų verstas jo knygas įveikiau. Vyresnėse klasėse suvokiau, kad daugelis šį autorių laiko pramoginės literatūros kūrėju. Ar apskritai egzistuoja aukštoji literatūra? Jeigu taip, kokius kriterijus, jūsų nuomone, turėtų atitikti tokios literatūros kūrinys?

A. Dumas knygos turbūt ir yra pramoginės, lengvai skaitomos, savaip interpretuojančios faktus, įvykius ir istorinius veikėjus. Vis dėlto tai nėra vienadienė literatūra, nes ne kiekvienas autorius leidžiamas ir skaitomas po beveik dviejų šimtmečių. Prancūzijos istorija jo knygose gerokai perrašyta, bet pateikta labai patraukliai. Juk rašytojas turi teisę fantazuoti! Į priekaištus, kad prievartauja istoriją, A. Dumas atšaudavo: „Galima prievartauti istoriją, jeigu darai jai gražius vaikus!“ Jo vaikai tikrai gražūs. Versdama A. Dumas dėl įdomumo tikrinau, kiek jo pasakojimai sutampa su tikrove. Anaiptol ne visur! 

O dėl aukštosios literatūros, tikiu, kad ji egzistuoja. Čia galima įsileisti į nesibaigiančius samprotavimus ir apibrėžimus. Kiek galvų, tiek nuomonių. Man aukštoji literatūra yra ta, kuri padeda ištrūkti iš kasdienybės, gilinasi į žmogaus sielą, ne tik paliečia širdį, teikia peno apmąstymams, bet ir ko nors išmoko, kartais net priverčia keistis. 

Ką žmogui duoda prancūzų kalbos mokėjimas ir šios šalies kultūros pažinimas?

Kiekvienos šalies pažinimas ir kalbos mokėjimas praplečia akiratį, daro gyvenimą įdomesnį, skatina kelti sau tam tikrus tikslus. Man tai tapo mėgstama profesija, suteikė galimybę perskaityti tokių knygų, kurios gal niekada nebus išverstos į lietuvių kalbą, sutikti daug įdomių žmonių, pamatyti nuostabių vietų.

Kaip jūs suprantate vertėjo misiją?

Įsikinkius į plūgą kantriai arti vertimo dirvonus, pagal jėgas stengtis, kad skaitytojams į rankas patektų geros, kokybiškai išverstos knygos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien