S. Daukanto tikslas – tautinės savimonės formavimas 

Simono Daukanto – Lietuvos Herodoto – politinė mintis itin aktuali mūsų dienomis, ypač jo požiūris į veiklaus individo ir tvarios politinės bendruomenės tarpusavio priklausomybę, jo suformuluota prigimtine teise ir teisingumu grįsto gero viešojo valdymo samprata.

Įdėmiai interpretuotas S. Daukanto idėjas galima ne tik laikyti reikšminga kultūrinio lituanistinio paveldo dalimi, bet ir taikyti ugdant politinę kultūrą bei pilietinę savimonę šiandienėje Lietuvoje. Monografijoje „Virtus Lituana. Politinė mintis Simono Daukanto istoriografijoje“ yra pirmąkart tokia apimtimi atskirai ir sistemingai nagrinėjama S. Daukanto politinė mąstysena, atkuriant antikinės ir moderniosios politinės minties recepciją S. Daukanto istoriografijoje.

Knygą išleido Vytauto Didžiojo universitetas. Susipažinti su leidiniu kviečia Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras.

Knygos autorių prof. dr. SAULIŲ PIVORĄ kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė dr. Ilona Strumickienė.

Kuo jums įdomus Simonas Daukantas? Kas lėmė, kad ėmėte sistemingai gilintis į jo gyvenimą, darbus, politinę mintį? Kodėl nutarėte apie jį rašyti? 

Knyga yra parašyta kaip tarpdisciplininis darbas. Istorinės medžiagos neišvengiamai yra daug.

Simonu Daukantu domiuosi jau turbūt 30 metų, nuo 1991–1993 m. Proga prie jo grįžti atsirado 2017–2018 m., tada artėjo Daukanto 225-osios gimimo metinės, buvo planuojami renginiai. Vida Girininkienė mane prikalbino rašyti.

Grįžti buvo įmanoma dėl to, kad atsirado naujų perspektyvų gilintis į politikos teoriją, daug naujų darbų, tyrinėjančių idėjų, politinės minties istoriją, ir kontekstinių darbų, kuriuos buvo galima panaudoti Daukantui tirti. Buvo ir vienas tiesiogiai Daukanto politinei minčiai skirtas darbas – Monikos Baar „Nacionalizmas ir istorikai. Rytų ir Centrinė Europa XIX amžiuje“. Tai jos disertacijos pagrindu parašytas darbas, kurį 2010 m. išleido Oksfordo universiteto leidykla. Jame kaip vienas iš penkių istorikų, arba politinės minties atstovų, yra aprašomas ir Daukantas.

Aprašyta santykinai trumpai, tad man kilo mintis, kad būtų galima gerokai plačiau į tai pažiūrėti ir pratęsti samprotavimus. Daukantas nėra pamirštas ir yra išskirtinis dėl to, kad dėl jo reikšmės nėra ginčų. Taip susiklostė jau nuo XIX a. pab., bent jau nuo 1893 m. Kai buvo minimas jo šimto metų jubiliejus, buvo matyti, kad visos pagrindinės idėjinės srovės dėl Daukanto sutaria.

Kuo Daukantas galėtų būti aktualus šiandienos visuomenei? Gal galėtumėte priminti svarbiausius jo gyvenimo faktus, tekstus? 

Ši mano knygelė nėra galutinis žodis, tikiuosi dar kai ką papildyti ir pakeisti, jeigu atsiras faktų ar įtikinamų argumentų.

Simonas Daukantas – ryškiausia XIX a. pirmosios pusės tautinio atgimimo, arba vadinamojo priešaušrio, figūra. Aišku, jis dažnai yra minimas su Motiejumi Valančiumi. Valančiaus nuopelnai tautiniam atgimimui yra dideli ir neabejotini, bet gal ne tokie tiesioginiai. Jo gyvenimo tikslai ir darbai buvo kiek kitokie, skirti ne tiek tautiniam atgimimui, kiek religiniams ir socialiniams tikslams, liaudies ir valstiečių švietimui su religiniais motyvais.

Daukanto tikslas buvo ne tik švietimas, bet ir tautinės savimonės formavimas. Gimė jis 1793 m., mirė 1864 m. 71 metų amžiaus. Vaikystė, jaunystė prabėgo Žemaitijoje. Gimnazijos ir studijų laikais gyveno Vilniuje, Vilniaus laikotarpis truko iki 1822-ųjų. Rygos periodas truko apie devynerius metus, nuo 1825 iki 1834 m. Pagal tarnybinius dokumentus nuo 1835 iki 1850 ar 1851 m. jis gyveno ir dirbo Sankt Peterburge, vėliau grįžo į Žemaitiją. Kaip emeritas neturėjo nuosavybės, kilnodavosi iš vietos į vietą.

Daukantas dirbo carinės Rusijos institucijose: Rygoje – karo gubernatoriaus kanceliarijoje, Peterburge – Valdančiajame senate, didžiąją laiko dalį prie Lietuvos metrikos, buvo pažįstamo iš studijų laikų Pranciškaus Malevskio padėjėju. Šių laikų terminais sakytume, dirbo archyvaru.

Valdžios užsakymai būdavo nuosavybės ar panašiais teisiniais klausimais, o istorinius dokumentus Daukantas rinko ir nagrinėjo laisvalaikiu. Jis buvo baigęs Vilniaus universitetą, gavęs teisių magistro diplomą. Mokėsi trijuose fakultetuose: Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, vėliau Moralinių ir politinių mokslų fakultete, kuris trečiuoju tapo pakeitęs pavadinimą į Teisės fakultetą. Pirmasis fakultetas iš esmės yra filologijos sritis. Moraliniai mokslai, šių dienų terminais kalbant, yra tarpdisciplininė erdvė, apimanti politiką, teisę, istoriją, teisės teoriją, politikos teoriją, ekonomiką.

Pagal profesinę veiklos sritį Daukantas buvo teisininkas, Lietuvos istorijos tyrinėjimuose jis ieškojo teisės įtakos.

Didžioji dalis jo originalių darbų buvo išleisti gerokai vėliau. Pirmieji iš jų buvo lotynų kalbos mokymosi tekstai (1837–1838), pats pirmas darbas buvo gramatika „Prasma lotynų kalbos“. Galima sakyti, kad tai yra ir lietuvių kalbos gramatika, nes joje Daukantas pirmasis sukūrė daugelį gramatikos terminų. 1838-aisiais išėjo, dabar sakytume, chrestomatija – šventosios istorijos tekstas lotynų kalba. Į jos antrąją dalį Daukantas įdėjo savo originalų lotynų–lietuvių kalbų žodynėlį. (Daukantas ir dirbti prie Lietuvos metrikos pateko todėl, kad gerai mokėjo lotynų ir senąją slavų kalbas, visų pirma, lotynų kalbą.)

Vėliau buvo Daukanto vertimai iš lotynų kalbos, žymiausi iš jų – Kornelijaus Nepoto knyga „Žymių karvedžių gyvenimas“ ir Pompėjaus Trogo visuotinės istorijos veikalo santrauka, išleista tik 2006 m.

Žinoma, dažniausiai minimi originalūs Daukanto istorijos darbai, parašyti lietuvių kalba. Jų iš viso yra keturi: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Daukantui gyvam esant pasirodė tik „Būdas“, jis išleistas 1845 m. Vien dėl jo Daukantas tapo žinomas. XIX a. ir XX a. pradžioje visi lietuvių intelektualai jį skaitė tiek dėl kalbos, tiek dėl istorijos pažinimo. Yra ir smulkesnių Daukanto nuopelnų, pavyzdžiui, mokymas lietuvių kalba pradinėse mokyklose.

1841 m. grupelė lietuvių Peterburge sugebėjo gauti valdžios leidimą, kad parapinėse mokyklose būtų leista mokyti lietuvių kalba, ir Daukantas čia neabejotinai prisidėjo.

Knygos pavadinimas „Virtus Lituana“. Kodėl jis toks? Kokia yra Simono Daukanto vertybių hierarchija? 

Terminas virtus yra pavartotas anksčiau minėtame Daukanto lotynų–lietuvių kalbų žodynėlyje. Daukantas vartojo ir lietuviškus atitikmenis – narsybė, drąsybė, o originaliuose Lietuvos istorijos veikaluose dažniausiai yra vartojama dorybė. Virtus Lituana reiškia „lietuviškos dorybės“.

Dorybė ir vertybė nėra tas pats. Dorybės iš esmės yra klasikinės, jas Daukantas konkrečiai išvardija 1842 m. išleistoje abėcėlėje. Joje paminėta, kad iš viso yra septynios didžiosios dorybės – trys krikščioniškosios: tikėjimas, meilė, viltis, ir keturios draugijinės: teisybė, drąsybė, akylumas ir kantrybė. Platonas, Aristotelis irgi įvardija ir specifiškai traktuoja šias dorybes. Jos yra susijusios, sudaro visumą.

Dorybės pagal klasikinę sampratą yra tam tikras matas, siekinys. Žmogus turi siekti dorybių, kad gyventų laimingą gyvenimą. Vertybės yra truputį kitas dalykas. Jų gali būti ir daugiau, bet Daukantui vertybė neabejotinai yra laisvė. Jis ją mini dažniausiai ir įvairiais aspektais: tėvynės, individo, ekonominė, politinė laisvė.

Šiomis vertybėmis ir dorybėmis turėtų būti apdovanoti ir turėtų jų siekti politinės bendruomenės nariai. Kaip Daukantas konstruoja piliečio ir tėvynės santykį? Gal galėtumėte išvesti paraleles tarp tos situacijos, kurią piešia Daukantas, ir to, kaip yra šiandien? 

Pastaraisiais metais buvo pastebėta, kad Daukantui būdingas gana klasikinis respublikonizmas, kuris taip pat yra būdingas Lenkijos ir Lietuvos bei Europos tradicijai. Daukantui svarbus dalykas yra politinė bendruomenė ir jos laisvė. Tai viena iš dažniausiai jo minimų sąvokų – ūkė, lotyniškai civitas, o pilietis, kaip sako Daukantas, yra civis, arba lietuviškai ūkėjas, ūkininkas.

Žemė, nuosavybė yra svarbi piliečiui, tai yra jo atsakomybės ir rūpinimosi tiek savo šeima, tiek tėvyne pagrindas. Daukanto ūkininkas ar pilietis yra iš esmės trys viename: pilietis, šeimininkas ir karys. Politinė bendruomenė yra teisiniu ir dorybių požiūriu laisvų ir lygių žmonių bendruomenė. Ji rūpinasi savo kraštu, tėvyne, bendruomenės reikalais, kad laisvė būtų apginta nuo priešų.

Tai yra respublikoniškos pažiūros, nes svarbiausias vienetas yra politinė bendruomenė, galima sakyti, tauta. Pilietiniu teisiniu požiūriu iš tautos kyla įgaliojimas. Daukantas sako, kad svarbūs sprendimai yra priimami svieto. Tai reiškia piliečių visumą. Svietas priima svarbiausius sprendimus susirinkęs seimuose, bet iš esmės pritarus visiems laisviems politinės bendruomenės nariams.

Valdovų veikla yra vertinama, geras valstybės valdymas yra tai, kiek valdovai laikosi įgaliojimų. Bendras gėris yra tiek pat svarbus, kiek piliečių visumos valia. Ūkė yra veiksminga ir laisva ten, kur yra pakankamas bendruoju gėriu besirūpinančių piliečių skaičius, įskaitant ir svarbius pirmuosius asmenis. Piliečių valios ir bendro gėrio principai yra kombinuojami. Pozityvi laisvė, įsipareigojimas dalyvauti sprendžiant svarbiausius politinės bendruomenės klausimus Daukantui yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Kiekvienas laisvas žmogus turi tame dalyvauti. Tai neabejotinai aktualu ir dabar.