S. Ševčukas: galime laimėti tik kaip bendruomenė

„Stebiu, kaip plaka Ukrainos žmonių širdys. Kiekvieną dieną, kurią nugalėjome mirtį ir padarėme ką nors gero, jau esame laimėję. Nes darydami gera mes nugalime blogį. Pasak išminčiaus, geriau uždegti vieną žvakę, nei skųstis tamsa“, – žinių svetainei NV kalbėjo S. Ševčukas, paklaustas apie kelią pergalės link ir gyvenimą karo sąlygomis. Pasak jo, jei kasdien bėgsime nuo sunkumų, tai kasdien ir mirsime. Jei kiekvieną dieną kovosime ir laimėsime prieš sunkumus, tada gyvensime visavertį gyvenimą. Tai labai stipriu būdu paliudijo ir kariai, grįžę iš nelaisvės, – jie nežinojo, kiek dar bus joje, savaitę, dvi, mėnesį, tačiau ne žiūrėjo į laikrodį, bet stengėsi oriai gyventi kiekvieną dieną, kurią davė Dievas.

Kaip vertinti įvykius, susijusius su Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia, kuri yra Maskvos patriarchato dalis? Anot S. Ševčuko, Maskvos patriarchato ortodoksai Ukrainoje išgyvena gilią tapatybės krizę. Tarp jos narių yra ir ištikimų patriotų, ryžtingai ginančių savo šalį, ir su okupantais bendradarbiaujančių kolaborantų. Prieš įstatymą visi lygūs – ortodoksai, katalikai, žydai, musulmonai, tad valstybė negali užsimerkti prieš bendradarbiavimo su priešu faktą.

Iš kitos pusės, yra sąžinės ir religijos teisė, vienas iš demokratijos pagrindų ir Ukrainos tarptautinis įsipareigojimas, kurių negalima atsisakyti kovojant su Maskvos agentais, taip pat ir vilkinčiais sutanas. Valstybė turi veikti ryžtingai, bet taip pat išmintingai.

Didysis arkivyskupas abejojo pasiūlymo paprasčiausiai uždrausti Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią, turinčią milijonus narių, verte. Uždrausti nereiškia nutraukti egzistenciją, ir jo paties Bažnyčios, uždraustos Stalino, istorija tai liudija. Paprastas uždraudimas ne išspręstų, o pratęstų problemą, nepadėtų pasiekti tikslą.

Interneto svetainė NV taip pat teiravosi apie santykius su Vatikanu ir apie kai kurias popiežiaus Pranciškaus mintis, kurie ukrainiečiams pasirodė dviprasmiški, stebinantys, skaudinantys.

Pasak S. Ševčuko, 2022 m. galima pavadinti didelių nesusipratimų metais iš dviejų pusių. Viena, Ukrainos valdžia iki galo nesupranta, kas yra Vatikanas, o antra, ir Šventasis Sostas iki galo nesuprato greitai kintančios situacijos.

Reikia atsiminti, kad nuo seniausių laikų pirmojo tūkstantmečio Apaštalų Sostas Romoje atlieka aukščiausio Bažnyčios arbitro ir tarpininko funkciją. Vėliau tokią funkciją jis pradėjo atlikti Europoje ir visame pasaulyje – tokia Vatikano diplomatija. Tokia funkcija lemia tam tikrą stilių: arbitras stengiasi būti vienodai toli arba vienodai arti visų pusių. Tačiau, pridūrė Ukrainos graikų katalikų didysis arkivyskupas, nuo karo pradžios Šventojo Sosto pozicija smarkiai kito, panašiai kaip ir viso pasaulio bendruomenės.

S. Ševčukas papasakojo, kad su popiežiumi susitiko tuoj po pastarojo sugrįžimo iš Bahreino, kilus naujai informacinei krizei dėl popiežiaus žodžių apie Dostojevskį ir rusų humanizmą. Popiežius – su kuriuo jis pažįstamas daugelį metų – jį, atvykusį iš apgulties, pasitiko labai šiltai, tarsi žmogų, prisikėlusį iš numirusiųjų, įdėmiai ir pagarbiai klausėsi jo žodžių. Tada jis pasakė popiežiui, jog Ukrainoje manoma, kad jis neatidžiai skaitęs Dostojevskį ir kalbėjo apie idealizavimo – kuris Rusijos buvo kurstomas dirbtinai – spąstus, į kuriuos yra patekę daug išsilavinusių europiečių, įskaitant Bažnyčios žmones.

Panaši situacija buvo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse: paminėjus Vokietiją, išsilavinusio žmogaus sąmonėje iškildavo žymių filosofų, poetų, kompozitorių vardai. O valdžioje buvo nusikaltėliai. Ir tada stebėtasi, kaip tokia kultūringa tauta galėjo sumanyti ir įvykdyti Holokaustą. Iš tiesų, atkreipė dėmesį S. Ševčukas, popiežiaus Pranciškaus žodžiuose buvo ne tiek žavėjimosi rusais, kiek sutrikimo, kad tauta, davusi Dostojevskį, turinti tokią kultūrą, gali taip žemai pulti, taip nusikalsti.

„Ukrainiečiai nesupranta jūsų politikos ir diplomatijos. Jiems reikia jūsų tėviškos šilumos, jausti, kad nesate abejingas jų skausmui ir kančioms“, – kalbėdamas su Pranciškumi sakė S. Ševčukas.

Popiežius paklausė, ką galėtų padaryti, ir taip gimė tiesioginis kreipimasis – laiškas ukrainiečiams, pasirašytas praėjus lygiai 9 mėnesiams nuo karo pradžios ir perskaitytas visos Ukrainos katalikų bažnyčiose.

Kokia bus Ukraina po karo, po pergalės? Pasak S. Ševčuko, jis viliasi, kad po viso karo ir mirties siaubo bus labai gerbiama žmogaus gyvybė ir asmens orumas. Kad bus atstatyti Ukrainos kaimai ir miestai, ir jie bus gražesni nei prieš tai. Žiūrint plačiau, bus padėtas taškas – architektūroje ir socialinėje santvarkoje – sovietiniam paveldui, įskaitant požiūrį į asmenį kaip į priemonę ar sraigtelį: tai reiškia gerbti jo orumą.

Antra, bus daugiau rūpinamasi bendruoju gėriu: po priverstinės sovietinės kolektyvizacijos šiandien mestasi į priešingą pusę – individualizmo kultūrą, aukštinančią savanaudės laimės stabą. Bet kaip tik karas leido suprasti, kad Rusiją Ukraina gali nugalėti tik kaip bendruomenė. Ukrainos kariuomenė yra nacionalinė – kariais tapo mokytojai, verslininkai, mokslininkai, jie pradėjo suprasti, kad valstybė nėra kažkas priešiška, ką galima apgaudinėti, apvogti, atkeršyti, tai visų bendras gėris, išgyvenimo, orumo, vaikų ateities sąlyga. Panašiai ir su tarpusavio ir pasaulio solidarumu, be kurio ukrainiečiai neatsilaikytų.