S. Žižekas: tamsioji neutralumo pusė

Panašią mintį savo naujausiame tekste leidiniui „Project Syndicate“ dėsto ir filosofas Slavojus Žižekas. „Prabėgus metams nuo to, kai Rusija pradėjo agresyvų karą prieš Ukrainą, didžiulės besivystančios šalys, tokios kaip Brazilija, Indija ir Pietų Afrika, siekė išlikti nuošalyje. Tačiau, kaip ir Vakarų „pacifistų“ atveju, šių šalių siekis likti neutralioms reiškia tylią paramą imperializmui“, – konstatuoja S. Žižekas.

Savo tekste jis primena praėjusią gegužę, dar prieš tai, kai vėl buvo išrinktas Brazilijos prezidentu, Luizo Inacio Lulos da Silvos išsakytus žodžius, kad Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui ir Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui tenka vienoda atsakomybė už karą Ukrainoje. Nesvarbu, ar atsisakymas pasirinkti pusę ateina iš Brazilijos, Pietų Afrikos ar Indijos, teiginys, kad Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje galima likti „neutraliam“, anot S. Žižeko, neatlaiko jokios kritikos. 

Ir tai galioja ne tik valstybėms, tačiau ir individams. „Jei praeivis pamatytų vyrą, gatvės kampe negailestingai mušantį vaiką, mes lauktume, kad liudininkas visa tai mėgintų sustabdyti. Neutralumas nėra joks pasirinkimas. Priešingai, mes smerktume tokią poziciją už moralinį abejingumą“, – teigia filosofas ir kelia klausimą, kaip turėtume reaguoti į Jungtinių Tautų Saugumo taryboje nuotoliniu būdu išsakytas vieno iš grupės „Pink Floyd“ įkūrėjų Rogerio Waterso mintis.

R. Watersas savo kreipimesi aiškino, kad kalba „keturių milijardų brolių ir seserų visame pasaulyje vardu“. Jis pripažino, kad Rusijos karas prieš Ukrainą yra neteisėtas ir turi būti pasmerktas pačiais „griežčiausiais įmanomais žodžiais“. Tačiau tada jis pridūrė: „Rusijos invazija į Ukrainą nebuvo neišprovokuota, tad pačiais griežčiausiais žodžiais aš smerkiu ir provokatorius… Vienintelis protingas veiksmų planas – raginimas nedelsiant Ukrainoje skelbti paliaubas. Daugiau neturi būti prarasta nė viena ukrainiečio ar ruso gyvybė, nė viena, nes visi jie mums yra brangūs. Tad atėjo metas išsakyti galiai tiesą į akis.“

Ar R. Waterso „tiesa“ išties yra neutralumo išraiška, klausia S. Žižekas. Jis primena, kad kiek anksčiau duodamas interviu laikraščiui „Berliner Zeitung“ R. Watersas teigė, jog dabar jis yra labiau pasirengęs klausytis V. Putino. „Remiantis nepriklausomais balsais, kurių klausausi, jis valdo apdairiai, priima sprendimus remdamasis konsensusu Rusijos Federacijos vyriausybėje“, – kalbėjo R. Watersas.

„Kaip nepriklausomas balsas, kuris atidžiai stebi Rusijos žiniasklaidą, esu gerai susipažinęs su tuo, ką Putinas ir jo propagandistai sako „iš tiesų“. Pagrindiniai televizijos kanalai yra pilni komentatorių, rekomenduojančių, kad tokios šalys kaip Lenkija, Vokietija ar Jungtinė Karalystė turi būti nušluotos branduoliniu ginklu. Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas, vienas artimiausių V. Putino sąjungininkų, dabar atvirai ragina „tęsti kovą prieš satanizmą visoje Europoje, o pirmiausia Lenkijos teritorijoje“, – pastebi S. Žižekas ir primena, kad Kremlius oficialiai karą Ukrainoje vadina „specialiąja operacija“, skirta Ukrainos denacifikacijai ir dedemonizacijai. Vienas iš Rusijos mestų kaltinimų Ukrainai taip pat yra toks, kad Kyjivas leido „Pride“ paradus ir leido LGBTQ+ asmenų teisėms paminti tradicines seksualines normas bei lyčių vaidmenis. Kremliui palankūs komentatoriai žengia tiek toli, kad kalba apie „liberalųjį totalitarizmą“ ar net tvirtina, jog George‘o Orwello knyga „1984“ iš tiesų yra ne fašizmo ar stalinizmo, o liberalizmo kritika.

„Nieko panašaus nerasite Vakarų žiniasklaidoje, kur vyrauja pagrindinis motyvas – padėti Ukrainai išlikti. Kiek man žinoma, niekas nepareikalavo pakeisti Rusijos sienas ar užgrobti dalį teritorijos. Blogiausiu atveju galime rasti kontrproduktyvius reikalavimus boikotuoti rusų kultūrą, tarsi Putino režimas įkūnytų tokius kaip Puškinas, Čaikovskis ir Tolstojus. Taip kaip mes remiame Ukrainą kovoje prieš agresorių, taip turime ginti ir Rusijos kultūrą nuo tų, kurie ją išnaudoja Kremliuje. Mes taip pat turėtume vengti triumfalizmo ir formuluoti savo tikslus pozityviais teiginiais. Pirminis tikslas nėra, kad Rusija pralaimėtų ir būtų pažeminta, o toks, kad Ukraina išgyventų“, – teigia S. Žižekas.

Jis pastebi, kad dalis šalių, nesančių Vakaruose, argumentuoja, jog karas yra lokalus konfliktas, kuris nublanksta, palyginti su kolonializmo siaubais ar nesena JAV vykdyta Irako okupacija. Tačiau tai esą klaidingas argumentas, nes pats imperialistinis Rusijos šiandien vykdomas karas ir yra kolonializmo aktas. „Tie, kas skelbia neutralumą, netenka teisės skųstis kolonializmo siaubais bet kur kitur pasaulyje“, – konstatuoja S. Žižekas. Anot jo, nepadoru kaltinti Ukrainą dėl Rusijos vykdomos destrukcijos ar neteisingai įvardinti didvyrišką ukrainiečių pasipriešinimą kaip taikos atmetimą.

„Tie, kurie kaip R. Watersas ragina „nedelsiant skelbti paliaubas“, norėtų, kad Ukraina į suintensyvintą Rusijos agresiją atsakytų atsisakydama savigynos. Tai yra formulė ne taikai, o pacifikacijai“, – konstatuoja filosofas. 

Anot jo, Rusija kaip tik ir kliaujasi tariamo neutralumo argumentu siekdama ilgalaikėje perspektyvoje paimti viršų kare. S. Žižekas cituoja karo istoriką Michaelą Clarką, kuris teigė, kad Kremlius planuoja tęsti kovą tol, kol Vakarai persisotins ir ims spausti Kyjivą dėl paliaubų sutikti su netektimi tų teritorijų, kurias Rusijai pavyko užimti. 

„R. Watersas yra beveik teisus, nes Ukraina iš tiesų „provokuoja“ Rusiją atsisakydama pasiduoti jos imperinėms ambicijoms, net ir susidūrusi su desperatiška situacija. Vienintelis kelias, kaip Ukraina šiandien galėtų nustoti provokuoti savo agresyvią revizionistinę kaimynę, yra pasidavimas“, – rašo S. Žižekas. Tačiau pasidavimas nenuties kelio nei į taiką, nei į teisingumą, nes tam, pasak filosofo, kaip tik reikia nustoti apsimesti, kad yra neutralūs, ir imtis atitinkamai veikti.

Pagal „Project Syndicate“ parengė Donatas Puslys.