Sąjūdžio pasitarimus ir „Roko maršus“ įgarsinęs V. Karpuška: net neabejojau, kad nepriklausomybė bus

Kaip susidomėjote garso režisūra? Ar pirmiau jus sudomino vakarietiška muzika, ar garso technika?

Atrodo, susidomėjimas muzika ir garso technika kilo kartu. Paauglystėje klausydavomės „Iron Maiden“, „Def Leppard“, „Police“ su Stingu – pačios įvairiausios roko muzikos. Plokštelių būdavo, bet nedaug, mes ją gana sunkiai gaudavom, jomis keisdavomės, persirašydavom į juostas. Nežinau, ar ta muzika buvo tokia jau draudžiama, bet jei būtum prie atviro lango leidęs „Bon Jovi“, kažin ar nebūtų atbėgusi milicija.

Mokyklos laikais vykdavo visokios diskotekos, ten būdavo aparatūros. Be to, mano vyresnysis brolis studijavo fiziką Vilniuje, taigi nuvažiavau į „Fizikų dienas“ – tuo metu „Fizikų dienos“ buvo išskirtinė šventė, ten būdavo laisvos muzikos, ji labai skyrėsi nuo sovietinių oficiozinių renginių. Stebėdamas, kas ten vyksta, pamačiau žmogų, sukiojantį rankenėles prie įgarsinimo pulto, supratau: čia mano svajonė. Vėliau atsirado roko grupės, kurioms tvarkydavau įgarsinimą – „Katedra“ ir „SBS“. Su šiomis grupėmis dalyvavau „Lituanikos“ festivalyje 1987–1988 m. Esu gimęs 1968-aisiais, taigi tada man buvo apie 20 metų.

Ar tiesiog traukė viskas, kas buvo nesovietiška?

Iš vienos pusės – taip. Abu mano tėveliai buvo tremtiniai. Tėvelis 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas ir  ištremtas prie Laptevų jūros. Stumdytas į visas puses. Su šeima ir Kalėdas, ir Velykas švęsdavome. Tėtis dažnai pernelyg atvirai pasisakydavo, dėl to vos nepateko į kalėjimą. Tokios nuotaikos buvo šeimoje. Daug pasikalbėdavome su bendramoksliais, aš turėdavau savo nuomonę. O maždaug 1986–1988 m. buvo sprogimas, prasidėjo Sąjūdis. Mums vakarietiška muzika buvo laisvės simbolis. Rokas buvo protestas. 

Iš kitos pusės – pasiilgstu to gyvenimo. Turiu omeny, prieš pat Nepriklausomybės atgavimą. Mes gyvenome stebėtinai nematerialistiškai. Apie pinigus negalvodavome. Neprisimenu, kiek uždirbdavome. Turėjau vienas kelnes ir vieną striukę. Apie asmeninius automobilius nebuvo nė kalbos. Tėvas turėjo žiguliuką, jis paskui nebevažinėjo, tai aš su tuo žiguliuku važinėjau, jis gesdavo kas antrą dieną. Pats remontuodavau. 

O iš kur tuo metu būdavo galima gauti aparatūros?

Pirmąją įrangą, kurią naudojome važinėdami su grupėmis, pasigaminau pats. Ten viskas buvo nevykę. Pavyko gauti elektronikos detalių, garsiakalbių dėžes dariausi pats pagal brėžinius, garsiakalbius iš kaži kur pirkau. Buvo pultas, šeši stiprintuvai, dvylika kolonėlių. Iš tikrųjų ten buvo nesąmonės (juokiasi), nelabai kas veikė. Buvau pasiskolinęs pinigų, atseit turėjau verslo planą, bet tai neatsipirko, pinigus vėliau šiaip taip grąžinau. Pirmąją savo aparatūrą vėliau pardaviau.

Sąjūdžio metais dirbau Laisvalaikio organizavimo susivienijime „Centras“, ten turėjome pusiau sovietinę, pusiau čekišką, pusiau savadarbę įrangą, šiaip ne taip surankiotą. Amerikietiškas mikrofonas „Shure SM58“, kurių dabar pilnos pakampės, tuo metu buvo stebuklas. Vakarų Europoje ar Amerikoje gaminti daiktai – mes juos vadinome „firminiais“ – tuo metu buvo be proto brangūs.

Šiais laikais lengviau, nes yra darbų pasiskirstymas, transportas, modernesnės prietaisų pervežimo technologijos. Pas mus gulėjo krūva dėžių, kurias reikėdavo rankomis nešioti, kilnoti ant pakylų. Darydavome viską: nuo atvežimo, elektros prisijungimo iki įrangos sustatymo, derinimo – kaip tuo metu supratome sistemų derinimą – renginių aptarnavimo, aparatūros surinkimo ir parvežimo atgal į sandėlius.

Kokiuose renginiuose darbuodavotės?

Na, pavyzdžiui, „Roko maršuose“. Jie apskritai buvo vieni iš didžiausių renginių tuo metu Baltijos valstybėse. Pavyzdžiui 1989-ųjų „Roko maršui“ įranga važiavo iš Lenkijos. Ten tikrai buvo labai aukštas technologinis lygis, tuo metu tai buvo absoliučiai išskirtinis renginys. Aš nedirbau „Roko maršo“ garso režisieriumi, mes, Laisvalaikio organizavimo susivienijimas „Centras“, į „Roko maršus“ važiavome kaip pagalbinė brigada – sumontuoti įrangą, kurios buvo keli didžiuliai prigrūsti  sunkvežimiai, sudėlioti instrumentus. 

Festivalių dalyvių ir muzikantų grupėse tikrai buvo jaučiama panieka sovietinei sistemai. „Roko maršuose“ – be kalbų, ten apskritai dominavo nepriklausomybės siekimo naratyvas. O į Lituanikos festivalius 1986–1988 m. iš Rusijos atvažiuodavo ir Grebenščikovas su legendiniu „Akvarium“, ir „Kino“, visi tų laikų didieji. Jie buvo saugumo persekiojami – vos ne disidentai. Jiems būdavo draudžiama koncertuoti, bet 1987–1988 m. prasidėjo perestroika ir po truputį buvo galima pradėti daugiau judėti. Manau, kad savo atlikėjų antisovietiška sudėtimi tie Lietuvos festivaliai buvo unikalūs – to nebuvo visoje Sovietų Sąjungoje. 

Gal konkrečiai kalbų apie tai, kaip čia versime ar griausime sistemą, ten nebūdavo, bet paniekinamas požiūris, pavyzdžiui, į komjaunimą ten jautėsi. Dainų tekstai būdavo labai aštrūs – visi klausydavosi ir bandydavo „pagauti“ kiekvieną užslėptą juokelį ar mintį apie tą supuvusią sovietinę santvarką. Laisvės poreikio ir siekimo nuotaika ten dominavo.

Su Laisvalaikio organizavimo susivienijimu „Centras“ įgarsindavau ir Sąjūdžio susitikimus, posėdžius Mokslų akademijoje 1989 m. rudenį. Sustatydavome mikrofonus, įgarsinimo kolonėles, garso technikai įrašydavo į kasetes, bet, aišku, įrašus atiduodavome iš karto. Niekas kopijų nedarė. Tie įrašai gal kur nors yra likę.

Tada buvo aptarinėjami ir taktiniai reikalai – kaip elgtis su tuo ar su kitu, kaip reaguosime į vieną ar kitą, kokia mūsų nuostata vienu ar kitu atžvilgiu. Tikrai gerai atsimenu, kad kildavo daug ginčų įvairiais klausimais. Ir žinau, kad Vytautas Landsbergis tuo metu buvo labai stiprus lyderis – išeidavo kalbėti ir sudėdavo visus taškus. Nes ta kompanija buvo įvairi, kiekvienas turėjo savo nuomonę visais klausimais ir dažnai pasiginčydavo. Taigi, Landsbergis tuo metu buvo, na, kažkas tokio. Nekalbant apie Aukščiausiąją Tarybą, Kovo 11-ąją ir tai, kad Lietuvai pavyko išlaikyti laisvę per tuos pačius įtempčiausius pirmuosius metus. Manau, kad Landsbergis yra Dievo dovana Lietuvai.

Dar buvo toks nutikimas: tarp Sausio 13-osios ir pučo, kai buvo okupuota ir televizija, ir televizijos bokštas, viską saugojo sovietinė armija, mes, lyg ir privati įmonė, bandėme teikti įgarsinimo paslaugas. Ir gavome užsakymą važiuoti į Kaliningradą įgarsinti grupės „DDT“ koncertą – ji buvo viena labiausiai antisovietiškai pasisakiusių prieš pučą. Apskritai senoji Rusijos roko muzika, Peterburgo roko pubas, mano nuomone, buvo vienas iš svarbesnių veiksnių, atvedusių Sovietų Sąjungą prie griuvimo. 

Taigi kaip tik buvo rugpjūtis, mes važiavome su dideliu nerimu. Mus su aparatūra vežė toks sovietinis stebuklas „Kolchida“, vos pavažiuojantis gruzinų surinktas sunkvežimis. Ir atvažiavome į Kaliningradą įgarsinti koncerto. Bet atvažiavus prasidėjo kalbos, kad koncertas neįvyks, nes Maskvoje tankai gatvėse, kad ten karas. Ir turbūt tą patį vakarą mus pasiekė žinia, kad pučas pralaimėjo. Kitą dieną nemokamas „DDT“ koncertas švęsti pergalės persikėlė į Kaliningrado centrinę aikštę, improvizuotą sceną. Kadangi nebuvo stogo, o žadėjo lietų ir ten buvo pilna visokių karinių atributų, tai stogą padarė iš parašiutų. Vakare kilo vėtra, lietus, tas stogas-parašiutas pradėjo kelti sceną į viršų. Subėgę peiliais pjovėme parašiuto stropus, nes būtų pakilusi scena su visa grupe „DDT“ (juokiasi). Dabar taip nepadarytum net norėdamas. 

Kaliningrade, kai pučas pralaimėjo, buvo tiek euforijos, visi žmonės savi ir atrodė, kad demokratija ir Rusijoje laimės. Man labai gaila tos gerosios Rusijos. 1991-aisiais buvo laisviau nei dabar. 

Kokie jūsų Sausio 13-osios atsiminimai?

Tuo metu vyko daug palaikymo koncertų. Sausio 12-ąją, atrodo, turėjo vykti koncertas Sporto rūmuose, bet jį nutraukė, ir atlikėjai sumanė važiuoti groti prie Seimo. Ant dabartinės Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų, tuo metu tai buvo Respublikinė biblioteka, pradėjome koncertą, atbėgo nepažįstamas žmogus, parodė kažkokį pažymėjimą ir pasakė: „Greitai pakuokitės, tuoj su tankais išpyškins.“ Galvojome, kad mūsų daug, tūkstančiai žmonių, niekas mums nieko nepadarys, euforijos buvo daug, o baimės mažai. Buvo šokas, negalėjom patikėti, kai išgirdom, kas vyksta prie bokšto. Taigi koncertas buvo nutrauktas, per valandą ar porą susikrovėm aparatūrą – juk viskas buvo surinkta po kruopelytę. Ir kadangi prie pat parlamento, Gedimino pr. 43, pusrūsyje turėjome tarsi bazę, kaip ir sandėlį, susivežėme aparatūrą ir grįžome prie Seimo. Ten kokią savaitę ir praleidome, tame pusrūsyje pasnausdavome, pasišildydavome, arbatos ar ko stipresnio išgerdavome.

Labai šiltai prisimenu Aleksandrą Jegorovą pravarde „Džyza“ – jis ne televizijos žmogus, roko muzikantas, būgnininkas, rusas. Tuo metu, kai transliavimas persikėlė į Seimą, Aleksandras pats pasisiūlė skaityti žinias rusų kalba. Kadangi Aleksandras buvo mūsų draugas, jis, paskaitęs žinias, iš Seimo atbėgdavo pas mus su paskutinėmis naujienomis.

Mano brolis ir tėtis taip pat buvo įsitraukę į Seimo gynėjų gretas. Tėtis buvo apdovanotas Sausio 13-osios gynėjų medaliu. Iš mūsų ūkio beveik visus elektros kabelius išnešėme į Seimą, nes ten visko trūko, padėjom, kuo galėjom. Šitaip tai atrodė.

O pati Kovo 11-oji?

Mes žinojome, kokia yra Aukščiausioji Taryba, žinojome, už ką ji. Aš net neabejojau, kad bus paskelbta nepriklausomybė. Gal net svarbesnis įvykis atrodė 1990 metų rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, po jų Nepriklausomybės paskelbimas man jau nebuvo siurprizas. Tačiau, be abejo, prieš tą pasiekusius žmones reikia nulenkti galvą. Iš tikrųjų nebuvo minties, kad kils tiek pavojų – paskui buvo blokada ir Sausio 13-oji. 

Žinoma, po to irgi buvo nelengva, ypač 1992–1993 metais. Buvo infliacija, netgi hiperinfliacija. Ekonomiškai nebuvo lengva, ypač žmonėms, kurie gaudavo „valdiškus“ atlyginimus. Mano mamytė buvo mokytoja, žinau, kad atlyginimai vėluodavo, infliacija buvo greitesnė nei indeksacijos. Kažkurį laiką, pamenu, iš viso  nebuvo karšto vandens. Ir dar daug visokių problemų, susijusių su politinės ir ekonominės sistemos virsmu. Tačiau tie laikini sunkumai tikrai nenužudė mūsų noro gyventi laisvoje šalyje.