2021 03 11

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.
Sąžudžio steigiamasis suvažiavimas. Artūras Skučas stovo pirmoje eilėje, viduryje. A. Skučo asmennio archyvo nuotrauka

2021 03 11

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Sąjūdžio sumanytojas, vadovavęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos apsaugai. A. Skučo atsiminimai apie kelią į laisvę

Iš kur atsirado pavadinimas Sąjūdis? Už to slypi įdomi, bet ne itin plačiai žinoma istorija. Sąjūdį 1988-ųjų birželio 2-ąją sumanė Artūras Skučas. Tos dienos vakarą – galime prisiminti ar įsivaizduoti, kad turėjo būti žalumos pilna, graži vasara – jis su dar keturiais bendraminčiais, susėdę ant Tauro kalno, įtikinėjo Romualdą Ozolą, kad Lietuvai reikia visuomeninio judėjimo, kuris pabandytų mesti iššūkį sovietinei valdžiai.

Nuo to ir prasidėjo Sąjūdžio žygis, išjudinęs Lietuvą siekti nepriklausomybės. Ir nuo pat pradžių A. Skučas aktyviai prisidėjo prie šio žygio.

Kelerius pirmuosius nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus A. Skučui teko ypatingas vaidmuo – jis vadovavo Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriui. Tai buvo savanoriškais pagrindais susikūrusi tarnyba, saugojusi Lietuvos valstybės vadovus, rinkusi informaciją apie SSRS karinių ir žvalgybinių struktūrų veiksmus. Jie taip pat mezgė kontaktus su Vakarų saugumo ir žvalgybos tarnybomis, rūpinosi ginklų Aukščiausiosios Tarybos apsaugai įsigijimu (tiek iš JAV, tiek iš Izraelio, tiek iš čečėnų), 1991-ųjų sausio įvykių metu budėjo Aukščiausiosios Tarybos pastate, saugojo į Lietuvą atvykstančius Vakarų valstybių atstovus ir Medininkų žudynių liudininką Tomą Šerną, klausėsi radijo ryšiu vykusių SSRS kariškių ir KGB tarnybos pokalbių (ir rado, kaip juos iššifruoti, kai buvo naudojami šifrai), rūpinosi KGB rūmų perėmimu ir atliko kitas tuo metu dar itin trapiai Lietuvos valstybei svarbias užduotis. Šiuos įvykius ir nuotykius A. Skučas išsamiai ir įtraukiančiai aprašė knygoje „Pėstininko užrašai“ – ji prasideda kaip pasakojimas apie antisovietinę veiklą, bet skaitant ima vis labiau panašėti į šnipų romaną, išskyrus tai, kad joje sudėtos tikros istorijos iš tikro gyvenimo.

A. Skučas sutiko „Bernardinai.lt“ skaitytojams papasakoti savo atsiminimus. Matyt, iš prigimties būdamas veiksmo žmogus, A. Skučas nedaugžodžiauja, į mano su jaunatvišku skubėjimu beriamus klausimus atsakinėja lakoniškai, bet kantriai. Kas vyko 1988 m. birželio 2-ąją, kai sumanėte Sąjūdį? Kaip jūs ten susirinkote? „Mėginome įkalbėti R. Ozolą. Susirinkome, kad įkalbėtume jį. O išėjo taip, kaip išėjo“, – atsako jis.

Tačiau kamantinėjamas pradeda pasakoti daugiau – su bendražygiais, tą vakarą įkalbėjusiais Ozolą kurti Sąjūdį, jis susipažino įvairiose aktyvaus jaunimo grupėse: „Eigirdas Gudžinskas buvo matematikas, o aš buvau iš fizikų klasės, daug mano draugų buvo fizikai arba matematikai. Su Zigmu Vaišvila susipažinau Mokslų akademijoje, kur turėjau sakyti kalbą apie tai, kad negalima per Rasų kapines tiesti greitkelio“, – pasakoja A. Skučas. Šiuose susibūrimuose taip pat lankydavosi ir penktasis to vasaros vakaro pokalbio dalyvis Alvydas Medalinskas.

Artūras Skučas. Asmeninio archyvo nuotrauka

O kodėl norint sukurti Sąjūdį tam būtinai reikėjo įkalbėti R. Ozolą? „Jis buvo vienas iš lyderių visuomeniniuose susitikimuose, kur vykdavo diskusijos, – pasakoja A. Skučas. – Jis pasisakydavo, dėstydavo savo nuomonę, mums buvo priimtinos tokios mintys. Ir tai buvo labai svarbu, nes, pavyzdžiui, kitas sako: kuriam judėjimą, bet komunistus paliekam valdžioj, tiesiog auklėjam juos tuo savo judėjimu. Ozolo požiūris buvo kitoks, jis sakė, kad problema yra valdžia ir reikia ją keisti.“

R. Ozolas pasidavė įkalbinėjimams. Kitą dieną, pasiskolinęs savo uošvio Marcelijaus Martinaičio užrašų knygelę, kurioje buvo surašyti daugelio to meto svarbių kultūros veikėjų telefonų numeriai, A. Skučas paeiliui visiems skambino ir kvietė tą pačią dieną ateiti į Mokslų akademiją Gedimino prospekte – ten buvo nuspręsta įkurti Sąjūdį. Klausiu, kaip reaguodavo žmonės, sulaukę tokio skambučio? „Nepatikėsi ir niekas nepatikės. Aš paskambindavau, sakydavau, kad iš Marcelijaus Martinaičio gavau telefono numerį, sakydavau, kad reikia ateiti ir daryti tvarką Lietuvoj. Ir jie sakydavo: Gerai, ateinu. Ir viskas, ir jie atėjo.“

„Komunistų valdžia žinojo, ką ruošiamės daryti, – sako A. Skučas. – Ir stengėsi, kad Sąjūdis nebūtų įkurtas. Pirmame suole sėdėjo septyni ar aštuoni akademikai ir reguliavo susitikimo eigą, kalbėjo apie gerovę, kaip ją pasiekti, apie problemas, bet ne apie naują judėjimą. Prieš renginį kalbinau Kazimierą Prunskienę, R. Ozolą pasisakyti apie judėjimą, bet nė vienas neišdrįso to padaryti. Šiltai sėdintys akademikai pasiruošė skirstytis, sakydami, kad jau baigėsi diskusijos, tada aš neištvėriau, priėjau prie tribūnos, atėmiau iš Eduardo Vilko mikrofoną ir pasakiau, ko mes čia susirinkome.“

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo Tarybos narys Romualdas Ozolas mitingo Vingio parke metu. Vilnius, 1990 m. Pauliaus Lileikio / LCVA nuotrauka

Praėjus porai dienų po Sąjūdžio įkūrimo, buvo dar vienas įdomus nutikimas: „Birželio 5-ąją vyko „Anties“ koncertas, – pasakoja A. Skučas. – Sporto rūmuose buvo maždaug 5000 žmonių. „Antis“ buvo architektų grupė, o aš pats buvau architektas ir visą grupę pažinojau. Nubėgau į užkulisius, susiradau vieną, neatsimenu kurį iš grupės narių, ir pasakiau, jog reikia paskelbti, kad Algirdas Kaušpėdas yra išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.“ Žinoma, praėjus dviem dienoms niekas neturėjo žalio supratimo, kas tas Sąjūdis – šitas žodis nelabai ką reiškė. A. Skučas pasakoja toliau: „Vienas iš „Anties“ grupės lyderių po pertraukos atėjo į sceną ir pasakė, jog įkurtas Sąjūdis ir kad Algirdas Kaušpėdas yra jo narys, pasakė tai penkiems tūkstančiams žmonių – jaunimui. Staiga visi atsistojo ir pradėjo ploti. Buvo nesuprantama, kodėl jie plojo, bet visi kažin kaip intuityviai suvokė, kad to reikia. Tą vakarą žinia pasklido po visą Vilnių.“

Sąjūdis rėmėsi pagarbiu skirtingų kartų požiūriu vienų į kitus. „Jaunimas pasitikėjo subrendusiais žmonėmis, tokiais kaip Ozolas, Landsbergis, Prunskienė, Genzelis, Žebriūnas. Tiesiog jaunimas tikėjo, kad jie padarys, ką reikia padaryti. Ir jie padarė. Jei kartais kildavo kokių abejonių, tai, žinoma, įsiterpdavome, išsakydavome savo pastabas. Bendravimas buvo labai tolerantiškas, nebuvo jokių „užvožimų“, kad aš – jaunas piemuo ar panašiai, – prisimena A. Skučas ir priduria: – Man tada buvo dvidešimt septyneri. Buvau pacanas.“

Kadras iš Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo. Artūras Skučas – ketvirtas iš kairės, šalia Kazimiros Prunskienės. Kęstučio Vanago / „Fotobanko“ nuotrauka

Kitas klausimas – nedidelis šuolis laiku. Ar rengiantis 1990-ųjų vasarį vyksiantiems rinkimams buvo daug intensyvios veiklos? „Na, ne, – man kiek netikėtai atsako A. Skučas ir paaiškina: – Kai man pasakė, kad manęs nerinks į Seimą, kad man neatsirado vietos, aš grįžau rūpintis šeima. Tuo metu auginome tris vaikus, o žmona laukėsi ketvirto. Turėjau ką veikti.“

Bet iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo Sąjūdis lyg tornadas vėl įtraukė A. Skučą. „Įvyko rinkimai, Kovo 11-ąją per radiją klausiausi, kaip paskelbė Nepriklausomybę. Tada, atrodo, su taksi nuvažiavau iki parlamento. Su visais pasisveikinau ir nuėjau į Sąjūdžio būstinę Gedimino prospekte. Ir pamačiau, kad ten tuščia. Klausiu: kur visi dingo? Man atsako – visi išėjo į parlamentą. Dabar visi, išskyrus deputatus, tapo padėjėjais. Taigi negerai, sakau, kas nors turi čia daryti tvarką. Taip ir pasilikau ten. Penkias dienas buvau Sąjūdžio būstinėje, nėjau į darbą, netgi ten nakvodavau, nes reikėjo Sąjūdžiui vadovauti. Labai daug žmonių skambindavo, klausdavo, ką daryti, kaip daryti, kada daryti. Kovo 16-ają nusprendžiau nueiti pas Landsbergį ir pasiskųsti, kad mane jau užkniso, negaliu ištisai gyventi Sąjūdžio būstinėje. Reikia spręsti, ar dabar yra Sąjūdis, ar jo nebėra. Atidarau Landsbergio kabineto duris ir jis sako: Aha, Artūrai, man trūksta vyriausiojo padėjėjo. Ir vėl tik po poros savaičių grįžau namo“, – pasakoja A. Skučas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tuo metu A. Skučas, paragintas Algirdo Patacko, su bendražygiais pradėjo organizuoti savanorių pajėgas, kurios galėtų saugoti V. Landsbergį ir kitus svarbius asmenis. Šios savanorių pajėgos per keletą mėnesių išaugo iki Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus – tarnybos, atlikusios begalę svarbių užduočių. Pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 8-ąją, Vyriausybei pakėlus kainas ir susirinkus prieš Lietuvos valdžią nusiteikusiai miniai, apsaugojo parlamentą nuo šturmo: „Pagal dokumentus, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje buvo koks šimtas dešimt darbuotojų. Iš tikrųjų gal buvo koks šimtas, iš to šimto gal dešimt buvo moterys, lieka devyniasdešimt. Tie devyniasdešimt saugojo visą pastatą, Landsbergį ir visus kitus. Tie devyniasdešimt sausio 8 dieną, kai prorusiškos jėgos šturmavo parlamentą, atlaikė pirmąją bangą.“ Ar čia apie tuos gerai žinomus kadrus, kur gaisrinės žarna ant minios pilamas vanduo? Ir ką reiškia pirmoji banga? „Esmė ta, kad žmonės šio įvykio nesuvokia pagal laiką, – paaiškina A. Skučas. – Pirmoji banga buvo prieš septintą ryto. Šlangos buvo apie dešimtą ryto. Policija atvažiavo tik po devynių. Taigi, tie devyniasdešimt [Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus] žmonių atlaikė dvi valandas. Stovėjo išsirikiavę, susikabinę rankomis ir laikė minią, nors buvo mušami per galvas, keli buvo sužeisti. Jeigu jie nebūtų atlaikę, Sausio 13-osios net nebūtų reikėję. O ta filmuota medžiaga, kurią rodo per televiziją, kur pila vandenį – ten jau po devynių ryto, kai buvo palyginti ramu.“

„Pėstininko užrašuose“, A. Skučo atsiminimų knygoje, papildytoje kai kurių jo bendražygių atsiminimų intarpais, išsamiai aprašomas ne vienas veikiau Džeimso Bondo filmus, o ne paprastai apie nepriklausomybės atgavimo laikmetį pasakojamas istorijas primenantis nutikimas ar įvykis. Pavyzdžiui, Lietuvoje lankantis Čečėnijos lyderiui Džocharui Dudajevui, vienas jo asmens sargybinių pastebėjo, kad lietuviai turi automatinių ginklų „Uzi“ ir paklausė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus vadovo A. Skučo, ar galėtų jų įsigyti. Lietuvis sutiko, bet su sąlyga – vienas „Uzi“ už du „kalašnikovus“. Taigi, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus vyrai iš Čečėnijos gavo 100 automatų, daugeliui šiuolaikinių jaunuolių geriausiai pažįstamų iš „CounterStrike“ kompiuterinio žaidimo.

Kita istorija – po Medininkų žudynių Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus žmonės saugojo ligoninėje gulintį vienintelį gyvą likusį liudininką, sunkius sužalojimus patyrusį Tomą Šerną. Pradžioje jis buvo dieną naktį saugomas ligoninėje, registruojant kiekvieną jam vaistus paduodantį gydytoją. Tuomet, prasidėjus rugpjūčio pučo neramumams, T. Šernas visiškai slapta buvo išgabentas į Kaune buvusį moterų vienuolyną (sargyba liko budėti prie ligoninės, kad nekiltų įtarimas, jog T. Šerno čia jau nėra). Tačiau, prireikus operacijos, T. Šernas vėl buvo grąžintas į ligoninę, vėliau lydimas tos pačios komandos iškeliavo gydytis į Vokietiją ir po kurio laiko grįžo į Lietuvą.

Būtent Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriui Sausio 13-osios naktį pavyko užmegzti ryšį su JAV valstybės departamentu. „Valstybės departamentas iš karto susisiekė su prezidentu, o prezidentas skambino Gorbačiovui, Rusijos prezidentui. Ir pagal laiką viskas labai sutampa“, – svarsto A. Skučas.

Atsiminimuose A. Skučas pasakoja apie savo pažintį su JAV žvalgybos tarnyba. Klausiu apie šia patirtį. „CŽV – labai normalu, – atsako jis. – Mano kaip [Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus] lyderio pirma kelionė į Ameriką buvo susitikimas su CŽV. Ten sužinojau, kaip paruošiami security service (apsaugos tarnybos) pareigūnai. Tai čia labai paprastas dalykas.“ Bandau prakalbinti daugiau – knygoje jis pasakoja, kaip buvo apmokomas automobiliu pralaužti užtvarą, jei kelias užblokuotas kitu automobiliu (sakoma, kad reikia įsibėgėjus taikyti į priekinį ratą, bet nebandykite to savo kieme). „Bet tu žinok, koks geras jausmas, kai gali daužyt mašiną, – sako A. Skučas. Balse skamba švelni ironija keistai sumišusi su nostalgija. – Ir dar ne savo. Ir dar paaiškina, kaip tą daryti, koks efektas bus.“

Kaip studentai, paprasti jauni vyrai galėjo staiga tapti priešakine linija, pasiryžusia bet kada padėti galvą dėl Lietuvos? Kaip įmanoma tokia staigi transformacija? A. Skučas atsakymą pradeda nuo lyg ir nesusijusio dalyko, bet greitai pasidaro aišku, ką jis turi omeny: „Naują konstituciją aš pradėjau rašyti penkiolikos metų. Kai mano mama ją netyčia surado mano stalčiuj, grįžęs namo, pirmas dalykas, ką pamačiau – kad į mano galvą lekia keptuvė. Buvo supratimas, kad gali labai nukentėti, tave gali uždaryti į kalėjimą, dėl to mama paleido į mane keptuvę. Ji žinojo, kuo galėjo baigtis mano patriotizmas, ji norėjo mane apsaugoti. Visi iš savo tėvų, senelių žinojo, kad nesam laisvi. Vidinis nacionalizmas visą laiką buvo, suvokimas, kad esame tauta visąlaik buvo. Mes juk visą laiką žinojom, kas esame. Kaip galima atimti žinojimą, kas tu esi?“