2021 07 29

Kostas Kajėnas

Gediminas Šulcas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

21 min.

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Joniškio sinagogų kompleksas

Joniškio Raudonoji ir Baltoji sinagogos. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Joniškyje gyvenantys žydai minimi nuo XVIII a. pabaigos. 1793 m. pro Joniškį keliavusio vokiečių mokytojo Frydricho Šulco kelionės aprašyme teigiama, kad anuomet mieste gyveno nemažai žydų. 1795 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II visą Šiaulių ekonomiją, kuriai priklausė ir Joniškis, padovanojo grafui Platonui Zubovui, o vos po kelerių metų P. Zubovo dvaro įgaliotinis suteikė žydams leidimą Joniškyje pasistatyti maldos namus – sinagogą – ir paskyrė sklypą jų kapinėms.

XIX a. miestas garsėjo žemės ūkio gaminiais, linų pluoštu, tabaku, mugėmis, čia suvažiuodavo pirkliai iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos. 1822 m. Joniškyje minimos gyvenančios 47 žydų šeimos iš 212 miestiečių šeimų. Joniškio žydai užsiėmė amatais ir prekyba, javų ir linų supirkimu. Žemės ūkio produkciją jie veždavo parduoti į Rygą ir Mintaują (dab. Jelgava).

1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Joniškyje gyveno 4774 gyventojai, iš kurių net 2272 buvo žydų tautybės asmenys. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir į Lietuvos teritoriją įsiveržus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, carinė karinė vadovybė žydus apkaltino nepatikimumu ir nelojalumu imperijai ir įsakė jiems persikelti iš savo gyvenamųjų vietų į Rusijos rytines gubernijas. Pasibaigus karui tik nedidelė dalis žydų sugrįžo į savo namus.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, Joniškio žydai aktyviai įsitraukė į vietos savivaldos institucijų formavimo procesą. Jie delegavo į Joniškio valsčiaus ir miesto tarybą tris savo bendruomenės narius. Joniškio žydai aktyviai dalyvavo ir ginant Lietuvos nepriklausomybę. Nuo 1919 m. nemažai Joniškio žydų savanoriškai įstojo į Lietuvos kariuomenę. Po lietuvių tautybės karių gausiausias kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę gretas sudarė žydai, aktyviai gynę valstybės, kurią jidiš kalba vadino Lite, laisvę.

Joniškio turgaus aikštė tarpukario metais. Aplink aikštę esančiuose pastatuose veikė žydų krautuvės ir amatininkų dirbtuvės. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus archyvo nuotrauka
Judelio Grosmano avalynės krautuvė Joniškio turgaus aikštėje tarpukario metais. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus archyvo nuotrauka
Joselio Kimelio kepykla ir cukrainė Šiaulių Senojoje gatvėje 1931 m. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus archyvo nuotrauka
Turgaus aikštė tarpukario metais. Dešinėje – žydų krautuvės. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus archyvo nuotrauka

XX a. 3 deš. Lietuvos visuomenė sparčiai diferencijavosi pagal politines pažiūras, kūrėsi politinės partijos ir visuomeninės organizacijos. Joniškis garsėjo aktyvia žydų bendruomene, todėl neatsitiktinai 1924 m. Joniškio valsčiaus tarybos rinkimams buvo užregistruotos dvi žydų politinės organizacijos – Žydų bendruomenės partija ir Joniškio žydų kuopa. Tuo metu Joniškio mieste gyveno 4141 gyventojas, iš jų 1005 – žydai. Į naująją valsčiaus tarybą buvo išrinkti keturi žydai: Hilelis Pinskas, Aronas Norunskis, Arturas Norunskis ir Dovidas Šliuchinas.

Tarpukario laikotarpiu Joniškio žydai aktyviai veikė visose miesto ekonominio gyvenimo srityse: plėtojo amatus ir smulkiuosius verslus, vertėsi prekyba bei žemės ūkio produkcijos supirkimu. Jiems priklausė daug svarbių, įvairias paslaugas teikiančių įstaigų ir įmonių, veikė Žydų liaudies banko skyrius. Joniškyje gyveno ir dirbo įvairių profesijų žydai: dailidės, skardininkai, batsiuviai, odų išdirbėjai, siuvėjai, kirpėjai, šaltkalviai, vežikai, mėsininkai, laikrodininkai.

Aplink miesto turgaus aikštę ir šalia centro esančiose gatvėse koncentravosi dauguma žydų krautuvių bei gyvenamųjų namų. Smulkieji prekybininkai turėjo vadinamąsias kolonialinių (importinių) prekių krautuves, kuriose prekiaudavo ne tik maisto, bet ir ūkinėmis prekėmis. Joniškio žydai turėjo ir specializuotų parduotuvių, amatininkų dirbtuvių bei įmonių. Žydams priklausė motorinis malūnas, vilnos verpimo, vėlimo ir dažymo įmonės, kelios limonado daryklos, saldainių dirbtuvė. Duonos ir pyrago gaminiais joniškiečius aprūpindavo nedidelės kepyklėlės, kurių savininkai žydai savo produkciją pardavinėdavo krautuvėse ar turguje.

Neretai šalia kepyklėlių žydai turėdavo įsirengę arbatinę arba cukrainę. Joniškiečiai mėgdavo fotografuotis pas fotografą Jankelį (Jakobą) Fišerį, kuris turėjo fotoateljė Šiaulių Senosios gatvėje. 1923 m. J. Fišeris savo namuose atidarė ir pirmąjį mieste kino teatrą „Lyra“.

Žydai mieste pirmieji pradėjo ir naftos produktų prekybos verslą. 1928 m. Joniškio valsčiaus savivaldybė sudarė sutartį su „The Shell Company of Lithuania, Ltd.“ atstovu Maušu Šatenšteinu, kuris mieste įrengė pirmąją degalinę.

Tarpukario metais Joniškio žydai įsteigė įvairaus pobūdžio visuomeninių organizacijų: sporto klubų, švietimo ir kultūros, profesinių ir labdaros draugijų. 1933 m. Joniškio burmistro pavaduotoju buvo išrinktas Izaokas Šapira. Jis buvo Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas ir jam kilo mintis suburti į vieną organizaciją visus žydų karius. 1933 m. I. Šapiros iniciatyva Joniškyje buvo įkurta žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, sąjunga, kurios tikslas – prisidėti prie Lietuvos valstybės saugojimo, jos ginkluotųjų pajėgų rėmimo bei stengtis suartinti žydus su lietuviais.

Baltoji sinagoga tarpukario metais. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus archyvo nuotrauka

Joniškio sinagogos ir jų atgimimas

Joniškio miesto centre iki mūsų dienų išliko dviejų mūrinių XIX a. sinagogų kompleksas. Jį sudaro įspūdingų vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo formų vasarinė Baltoji sinagoga ir istorizmo laikotarpio su neogotikos architektūros elementais žieminė Raudonoji sinagoga. Tai vienas iš vos kelių mūsų šalyje belikusių unikalių sinagogų kompleksų. Abu žydų sakralinės architektūros paveldo pastatai dabar atstatyti, restauruoti ir kiekvieną smalsuolį kviečia apsilankyti, daugiau sužinoti apie Joniškyje iki Antrojo pasaulinio karo gyvavusią gausią žydų bendruomenę.

Įdomu tai, kad, nors sinagogos ir glaudžiasi šalia centrinės miesto aikštės, keliaudami pagrindine gatve jų lengvai nepamatysite. Pagal anuomet galiojusius įvairius draudimus bei įstatymus žydų maldos namai turėję stovėti šalutinėse gatvėse, kvartalų gilumose. Be to, sinagogos galėjusios atsirasti tik nustatytu atstumu nuo katalikų bažnyčių ir negalėjo būti už jas didesnės ar kitaip išsiskirti iš aplinkos.

1848 m. žydų bendruomenių nekilnojamojo turto duomenimis Joniškyje buvo mediniai maldos namai, vadinamoji „šulė“, kur vykdavo pamaldos ir pamokos. Iki tol Vilniaus gubernijos valdybos leidimu Joniškio žydai rinkdavosi į pamaldas rabino namuose. XIX a. vid., joniškiečiams nepavykus atgauti miesto savivaldos teisių, buvusi mūrinė miesto rotušė atiteko žydams, kurie joje įrengė vasarinę sinagogą. Jai dėl tinkuotų sienų spalvos prigijo Baltosios pavadinimas.

Sinagogos architektūroje persipynę klasicizmo ir romantizmo stilių bruožai. Sinagogos fasadą vertikaliai skaido piliastrai ir aukšti pusapvalių arkų langai, o horizontaliai juosia karnizas su smulkiais dantukais. Iš visų keturių pastato pusių stogo šlaitus pridengia frontonai, kuriuos, kaip ir sienas, simetriškai skaido piliastrai ir pusapvalių arkų langai. Sinagogos eksterjere nerasime aiškių judaizmo simbolių, tik galinių fasadų frontonuose suporuoti maži pusapvalių arkų langeliai yra galima užuomina į Dekalogo lenteles. Pasakojama, kad Baltoji sinagoga buvo skirta iškilmingoms progoms ir šventėms, o maldos namų sienas puošė nutapyti įvairūs muzikos instrumentai. Kaip sinagogos interjeras atrodė iš tiesų, galima tik spėlioti, mat nėra išlikę vaizdinės medžiagos.

Baltoji sinagoga iš rytų pusės 1981 m. M. Sakalausko / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Baltosios sinagogos vakarinis fasadas 1981 m. M. Sakalausko / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinus Joniškio žydų bendruomenę, sinagoga buvo uždaryta. Maldos namai buvo paversti žemės ūkio produkcijos sandėliu, o vėliau, įrengiant sporto salę, buvo visiškai sunaikintas jos autentiškas interjeras. Tačiau 2001 m. maldos namų pastatas vietos gyventojų bei miesto savivaldybės pastangomis buvo pradėtas renovuoti. Pasitelkusi įvairius paramos fondus Joniškio rajono savivaldybė nusprendė sinagogą pritaikyti visuomenės poreikiams. 2017 m., atlikus pastato vidaus tvarkomuosius statybos darbus, Baltoji sinagoga atvėrė duris lankytojams, ir taip šis unikalus pastatas buvo išsaugotas ateities kartoms.

Šiandien buvę žydų maldos namai yra svarbus miesto kultūrinis ir reprezentacinis centras, kuriame vyksta įvairios kultūrinio pobūdžio veiklos, koncertai, šventės ir festivaliai. Sinagogoje įrengta Joniškio istorijos raidai skirta interaktyvi ekspozicija, imituojanti istorinius miesto pastatus, kuriuos kiekvienas gali tyrinėti ir atrasti miesto bei krašto praeitį menančius eksponatus.

Joniškio Baltoji sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Baltoji sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Baltoji sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Baltoji sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Baltoji sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Baltoji sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Baltosios sinagogos interjeras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Joniškio žydų bendruomenei sparčiai augant, XIX a. antrojoje pusėje greta Baltosios sinagogos iškilo žieminė raudonplytė sinagoga, turinti neogotikos architektūros bruožų. Vakarinį sinagogos fasadą vainikuoja puošnus frontonas su pusapvalėmis nišomis, sugrupuotais langais, simbolizuojančiais Dekalogo lenteles, ir Dovydo žvaigždės motyvu viršutinėje centrinėje frontono dalyje. Rytiniame fasade yra išryškinta Aron kodešo (hebr. „šventoji skrynia“) iškyša, kurioje būdavo laikomi Toros ritiniai. Sinagogos sienas puošia tapytos kolonos su jonėniniais kapiteliais, o sienų viršų juosia dažytas karnizas ir stilizuotas geometrinių formų ištapytas frizas. Sinagogos lubos dekoruotos reljefiniais polichrominiais ornamentais ir tapytų gėlių girliandomis.

Manoma, kad ši sinagoga stipriai nukentėjo 1911 m. mieste siautusio gaisro metu. Po Antrojo pasaulinio karo sinagogoje buvo įrengtos stalių dirbtuvės, vėliau – švietimo įstaigų sandėlis, katilinė, turėjusi aptarnauti sporto salę, įrengtą Baltojoje sinagogoje, ir gyvenamasis butas. Vėliau šie maldos namai daug metų stovėjo apleisti, o 2007 m., sugriuvus sinagogos rytinei sienai, unikalaus valstybės saugomo kultūros paveldo objekto būklė tapo kritinė. Joniškio rajono savivaldybė ėmėsi aktyvių veiksmų išsaugoti, atstatyti ir restauruoti sinagogą. Iki restauravimo pradžios sinagoga stovėjo be stogo ir rytinės sienos, jos vidus smarkiai drėko, nepažeistas buvo likęs vos ketvirtis unikalaus maldos namų interjero.

2011 m., pasinaudojus Europos ekonominės erdvės bei Norvegijos finansinio mechanizmo parama, sinagoga buvo atstatyta, o vos po kelerių metų interjero atkūrimo ir restauracijos darbų atsinaujinusi sinagoga atvėrė duris. Darbų metu pagal ikonografinę medžiagą buvo restauruotos lubos, atkurtas sienų tinkas, sienų ir lubų dekoras. Taip pat restauruoti istoriniai angokraščių, langų ir durų profiliuoto tinko apvadai, salės medinės panelės ir balkonas. Pagal ikonografinę medžiagą restauruota ir atkurta švenčiausia sinagogos vieta, kurioje buvo saugomi Toros ritiniai – Aron kodešas. Interjerą puošia tapytos kolonos, o lubos yra dekoruotos ornamentais ir gėlių girliandomis.

Raudonosios sinagogos vakarinis fasadas 1981 m. M. Sakalausko / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Raudonosios sinagogos pietinė siena su įrengtu prieangiu į antrame aukšte esantį butą 1981 m. M. Sakalausko / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Naujam gyvenimui prikeltas istorinis maldos namų pastatas liudija Joniškyje gyvenusių ir kūrusių Lietuvos bendrapiliečių žydų istoriją ir atmintį, brangią visai Lietuvai. Ši sinagoga išskirtinė ne tik todėl, kad priklauso vienam iš retai pasitaikančių sinagogų kompleksų, bet ir todėl, kad net ir nesutvarkyta būrė bendruomenę, čia pagal išgales vyko įvairūs renginiai, ypatingo dėmesio susilaukdavo džiazo koncertai. Sinagoga buvo reikšminga miesto kultūros dalis, o jos išlikimas bei restauracija rūpėjo visai Joniškio bendruomenei.

Šiandien sinagoga tapusi miesto kultūrinių ir šviečiamųjų veiklų vieta, čia vyksta koncertai, konferencijos ir seminarai, leidinių ir parodų pristatymai. Sinagogoje veikia Joniškio žydų bendruomenės istorijai ir kultūrai skirta ekspozicija, kurioje rodomi unikalūs žydų ritualiniai reikmenys, žydų šeimai priklausę daiktai ir drabužiai, veikia kompiuterinis terminalas su interaktyviu edukaciniu turiniu.

Joniškio Raudonoji sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Raudonoji sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Raudonojsios sinagogos interjeras. Kosto Kajėno Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Raudonojsios sinagogos interjeras. Kosto Kajėno Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Joniškio Raudonojsios sinagogos interjeras. Kosto Kajėno Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Joniškyje buvo pastatyta ir trečioji sinagoga. Ji buvo raudonplytė su arkiniais langais, dengta dvišlaičiu stogu. Pasakojama, kad joje meldėsi tik turtingieji Joniškio žydai. Pokario metais šioje sinagogoje buvo įrengta kepykla. Vėliau pastatas buvo rekonstruotas, įrengiant butus, o pirmame maldos namų aukšte duris atvėrė parduotuvė.

Joniškio istorijos ir kultūros muziejus yra vienintelis Lietuvoje, turintis sinagogų kompleksą, kuris liudija su lietuviais kartu gyvenusios gausios žydų bendruomenės istoriją ir tarnauja jos atminties išsaugojimui bei puoselėjimui. Baltoji ir Raudonoji sinagogos yra vieni ryškiausių ir patraukliausių miesto kultūros paveldo objektų, tapę svarbiais istorijos, kultūros bei meno centrais.

Joniškio žydai Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje

Joniškio, kaip ir visos Lietuvos, žydų bendruomenės gyvenimą sugriovė 1940 m. birželio mėn. įvykusi Lietuvos okupacija ir aneksija bei po metų prasidėjęs Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas. Pirmosios sovietinės okupacijos metu daug žydų parduotuvių ir amatininkų dirbtuvių buvo nacionalizuotos, prekiautojams ir amatininkams gerokai padidinti mokesčiai. Taip pat buvo uždraustos žydų visuomeninės organizacijos, o sovietams neįtikę ar jų valdžiai nepatikimi žydai buvo suimti ir ištremti į Sibirą.

1941 m. birželio 26 d. Joniškį užėmė nacistinės Vokietijos kariuomenė. Netrukus mieste ėmė veikti ginkluoti antisovietiniai lietuvių sukilėliai, žmonių dažniausiai vadinami baltaraiščiais. Vokiečių okupacinė valdžia per apskričių viršininkus įsakė miestuose įsteigti žydų getus ir uždrausti žydams bendrauti su lietuviais. Ne išimtis buvo ir Joniškis, jame žydų getas buvo įsteigtas Šiaulių, Senosios ir Upelio gatvėse, kur dauguma pastatų anuomet priklausė žydams.

Geto teritoriją saugojo miesto policininkai ir vokiečių kareiviai. Aplinkinių gyvenviečių žydams buvo liepta grįžti iš kaimų į Joniškį ir nešioti Dovydo žvaigždę, taip pat buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais, verstis amatais ir prekyba, žydams uždrausta parduotuvėse ar turguje pirkti ir kai kuriuos maisto produktus – cukrų, sviestą, galiojo ir kiti diskriminaciniai įstatymai bei draudimai. Žydai vyrai nakvoti buvo varomi į mieste esančias sinagogas, o dienos metu buvo varomi dirbti įvairius viešuosius darbus.

1941 m. rugpjūčio pabaigoje į miestą iš Šiaulių atvažiavo keli vokiečių pareigūnai, tarp jų buvo nacių saugumo tarnybos viršininkas ir jo pavaduotojas žydų reikalams. Jie pareikalavo nedelsiant įvykdyti Joniškio žydų egzekuciją. Joniškio policijos viršininkas sukvietė visus nuovados policininkus, įsakė suimti sinagogose laikomus žydus vyrus ir išvežti juos į Vilkiaušio mišką, esantį vos už šešių kilometrų nuo Joniškio. Tą dieną buvo sušaudyti ne mažiau kaip 148 vyrai žydai. Aukų drabužiai buvo sukrauti į sunkvežimius ir nuvežti į Joniškio policijai priklausančias patalpas. Vėliau nužudytų žydų daiktai buvo pardavinėjami miesto aikštėje.

1941 m. rugsėjo mėn. šalia pirmųjų masinių žudynių vietos buvo sušaudyti ir gete likę Joniškio žydai: seneliai, moterys ir vaikai – ne mažiau kaip 355 žmonės. Apie 150 Joniškio žydų buvo perkelti į Žagarės getą, tačiau jų likimas taip pat nepasigailėjo, visi jie buvo nužudyti tų pačių metų spalio 2 d., likviduojant getą. Taip buvo sunaikinta beveik visa Joniškio žydų bendruomenė. Keletą žydų išgelbėjo vietiniai žmonės, slapstę juos savo namuose. 1959 m. gyventojų surašymo duomenimis, Joniškio rajone gyveno tik 15 žydų tautybės asmenų. Šiuo metu Joniškyje nėra nė vieno žydo tautybės gyventojo.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame Joniškio istorijos ir kultūros muziejui.

Pasakojimą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien