Sakralinis žydų kultūros paveldas. Kėdainių Smilgos gatvės sinagoga

Vaikštinėdami Kėdainių senamiesčiu nesunkiai rasime išlikusias tris sinagogas. Tai išties unikalus reiškinys nedideliam Vidurio Lietuvos miestui. Šios sinagogos ne tik liudija apie šiame mieste kadaise gyvavusią gausią žydų bendruomenę, bet ir tai, kad po skausmingų Antrojo pasaulinio karo įvykių šį svarbų kultūros paveldą galima išsaugoti ir pritaikyti šiandienos poreikiams.

Kėdainių sinagogų kompleksą, esantį šalia Senosios Rinkos aikštės, savo pasakojimų cikle pristatėme kiek anksčiau. Šiandien jus supažindinsime su dar viena Kėdainių mieste išlikusia ir greitai miesto gyventojus bei turistus priimsiančia Smilgos gatvės sinagoga.

Daugelį metų sinagoga stovėjo tuščia, tačiau 2014 m. Kėdainių rajono savivaldybė su Lietuvos žydų bendruomene pasirašė pastato panaudos sutartį penkiasdešimčiai metų. Kėdainių miesto bendruomenė pastatu galės naudotis iki pat 2064-ųjų. Sovietmečiu šiuose maldos namuose buvo įrengta kepykla, vėliau, pastatą kiek restauravus, veikė parduotuvė, o paskui – sandėlis.

Nors maldos namai ne vieną dešimtmetį nesulaukė deramo dėmesio ir pastatas buvo apleistas, jau visai netrukus bus baigtas kapitalinis buvusių maldos namų pastato remontas ir sutvarkyta sinagogos, esančios Smilgos gatvėje, aplinka. Ši turtingo XIX a. Kėdainių žydo siuvėjo Iljos Vilnerio lėšomis pastatyta sinagoga yra viena iš trijų sinagogų komplekso, statyta vėliausiai.

Sinagogoje, kurioje pastaraisiais metais virė intensyvūs statybos darbai, bus įkurtos edukacinės Kėdainių dailės mokyklos erdvės, kuriose jaunieji Kėdainių menininkai turės visas galimybes kurti, o čia užklystantys miesto gyventojai bei svečiai – pamatyti kūrybinį procesą iš arti.

Autentiškumą išsaugojusiame pastate pagrindinė maldos namų salė buvo suskirstyta į technines kūrybos ir meno erdves, kuriose visai netrukus bus galima užsiimti įvairiomis veiklomis. Sinagogoje planuojama vykdyti ir įgyvendinti kūrybines veiklas bei įvairias menines iniciatyvas. Tam tikslui joje buvo suformuotos skirtingoms veikloms ir edukacijoms pritaikytos erdvės – suskirstytos stiklo pertvaromis, kurios padalino maldos namų didžiąją maldų salę, tačiau išsaugojo galimybę išvysti bendrą salės tūrį bei lubose esantį dekorą.

Atliekant maldos namų vidaus tvarkymo darbus, grindyse buvo aptiktos autentiškos krosnys, vadinasi, ši sinagoga buvo naudojama ir žiemą. Tai, kad buvusiame sinagogos pastate išliko autentiškų krosnių dalių, sukėlė nemenką nuostabą ir Kėdainių krašto muziejaus darbuotojams. Šią autentišką maldos namų interjero detalę galės išvysti kiekvienas norintysis, mat pridengus stiklo plokštėmis jos liko atviros smalsioms sinagogos pastatą lankančių turistų akims.

Kėdainių žydų istorija

Dešinėje Nevėžio pusėje pradėjus kurtis miesto tipo gyvenvietei, atsirado ir turgaus aikštė. Kol nebuvo tilto, jungiančio Nevėžio upės krantus, pavasarį ir rudenį, pakilus vandens lygiui, ne visada buvo galima pervažiuoti per brastą. Žmonės, atvažiavę iš apylinkių į turgų, sustodavo dešinėje Nevėžio pusėje ir čia parduodavo savo produktus. Gyvenvietei sparčiai augant, aikštės pakraščiuose pradėjo kurtis sodybos, krautuvės, karčemos. Taip atsirado aikštė, kuriai kaip seniausiai Kėdainių turgavietei prigijo Senosios rinkos vardas.

XVII a. į Kėdainius pradėjo keltis žydai, kai Kristupas Radvila 1627 m. žydams suteikė leidimą oficialiai apsigyventi Senosios rinkos teritorijoje. Palaipsniui ši miesto dalis perėjo į žydų rankas, ir nuo XVII a. antrosios pusės Senoji rinka pradėta vadinti Žydų rinka. XIX a. pradžioje žydai čia pasistatė ir pirmąją medinę sinagogą, ligoninę ir ritualinę pirtį, būtent šioje vietoje ėmė formuotis dvasinis ir religinis bendruomenės centras. Žydų bendruomenė visada buvo labai susitelkusi, todėl ne tik turėjo savų pastatų, bet ir būrėsi į organizacijas, šelpė bei rėmė vieni kitus.

Senosios rinkos prieigos, kur gyveno žydai, buvo tankiausiai apgyvendintas Kėdainių miesto kvartalas. To meto gyvenamieji namai buvo mediniai, dengti šiaudais, tad vienam jų užsiliepsnojus sudegdavo kone visi aplink buvę pastatai, ugnis čia plisdavo lengvai. Todėl Kėdainių žydų štetle buvo itin reikalingi ugniagesiai.

Iki XIX a. žydų gyvenimas buvo gana uždaras, tačiau vėliau jis tapo vis atviresnis. Amžiaus pabaigoje vykusio surašymo duomenimis, Kėdainių mieste daugiau kaip 60 proc. gyventojų sudarė žydų tautybės asmenys. Jie vertėsi įvairiais verslais. Ypač garsėjo žydai audėjai, šį amatą jie išlaikė visą XIX a. Tik žydų rankose buvo ir kalvio, skardininko, skerdiko bei kailiadirbio amatai.

Tarpukariu Kėdainių žydų bendruomenė gyveno gana visavertį gyvenimą: veikė mokyklos, našlaičių prieglauda, pirtis, Žydų liaudies bankas, senelių prieglauda, ugniagesių komanda. Veikė nemažai žydų kultūros, sporto, visuomeninių ir politinių organizacijų. Ypač svarbi buvo Kėdainių žydų labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros draugija „Ezro“, jai priklausė pastatai, kurie buvo nuomojami vargstantiems tautiečiams.

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kėdainiuose gyveno 2499 žydai. Jie sudarė absoliučią to meto Kėdainių verslininkų daugumą. Žydų dėka nuo XIX a. antrosios pusės Kėdainiuose paplito ir agurkų verslas. Čia būta didžiausių agurkų auginimo plotų visame Baltijos regione. Be žemės ūkio ir kitų verslų, žydai aktyviai dalyvaudavo ir Kėdainių miesto valdybos veikloje.

Deja, apie 300 metų trukusią Kėdainių žydų bendruomenės gyvavimo istoriją nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas, kurio padariniai buvo tragiški. Antrojo pasaulinio karo metais didžioji dauguma vietos žydų buvo priversti palikti savo namus. Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydai pateko į nacių suformuotą uždarą getą. 1941 m. rugpjūčio 28 d. vadovaujami nacių aktyvūs vietos pagalbininkai lietuviai šalia Smilgos upelio, Daukšių kaime, sušaudė 2076 Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydus.

Antrasis pasaulinis karas nepasigailėjo ne tik žydų tautos, bet ir visko, kas sieta su ja. Sunaikinus bendruomenę buvo išgrobstytas jų turtas, verslai nusavinti ar išplėšti. Kėdainių sinagogos, ilgai tarnavusios žydų religinėms, pasaulietinėms ir bendruomeninėms reikmėms, Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo sekusiu okupacijos laikotarpiu buvo tapusios sandėliais, arklidėmis, o sovietmečiu Senosios rinkos aikštė buvo pervadinta – tapo Liaudies aikšte.

Dėkojame Kėdainių krašto muziejaus daugiakultūriam centrui ir Kėdainių krašto muziejaus vadovui Rimantui Žirguliui.

Pasakojimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.