Sakralinis žydų kultūros paveldas. Švėkšnos sinagoga

Čia gyvenusiai žydų bendruomenei Švėkšna buvo štetlas, kurio didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai, daugiausia gyvenę centrinėje miestelio dalyje, aplink turgaus aikštę. Jie vertėsi prekyba ir amatais, laikė dirbtuvėlės bei užeigas. Štetle buvo galima rasti daugelį žydų bendruomenėms būdingų objektų: maldos namus, pirtį, kapines, privačią religinę mokyklą žydų berniukams ar ritualinio skerdiko namą, kuris ruošė mėsą žydų šeimos stalui. 

Kviečiame į įtraukiančią, skaudžią ir kartu vilties kupiną kelionę, kurioje sutiksite daugelį metų šalia mūsų gyvavusią žydų tautą ir turėsite unikalią galimybę iš arti išvysti išlikusį žydų sakralinės architektūros paveldą Žemaitijoje.

Pirmieji žydai į Švėkšną atvyko ir pradėjo kurtis dar XVII a. pirmojoje pusėje. 1644 m. sudarant Švėkšnos dvaro inventorių, tarp dvarui priklausiusių baudžiauninkų, miestelio laisvųjų piliečių bei amatininkų minimas ir žydų prekybininkas vardu Elijas (Heliasz). Oficialiai pavardžių žydai neturėjo iki XIX a. Anuomet Švėkšnoje buvo nemažai pirklių, amatininkų, valdininkų, tarnų, buvo rengiami dideli prekymečiai, turgūs. Švėkšna turėjo visas galimybes išaugti į didmiestį, nes minimu laikotarpiu miesto teisės būdavo suteikiamos net mažesniems miesteliams negu tuometinė Švėkšna.

Šimtmečio pabaigoje, pasikeitus Švėkšnos dvaro savininkui ir juo tapus Vilhelmui Grotusui, vėl atliktas dvaro inventoriaus surašymas. Pagal šiuos duomenis, iš viso miestelyje gyveno 89 šeimos, iš kurių 15 šeimų buvo žydų. Septyni žydai buvo prekybininkai, vienas gydytojas, dar vienas – muitininkas. Pagausėjus miestelyje žydų, kurie dažniausiai vertėsi prekyba, amatais ir telkėsi miestelio centre, dėl tankesnio namų apstatymo labiau išryškėjo ir turgaus aikštės forma.

Manoma, kad XVII a. pabaigoje šalia turgaus aikštės buvo pastatyti pirmieji žydų maldos namai. Tam, kad žydų bendruomenė būtų įsteigta, reikėjo trijų pagrindinių elementų: kapinių, nes žmogaus laidojimas – viena svarbiausių judaizmo prievolių; Toros ritinio, reikalingo daugybei bendruomenės religinių ritualų atlikti; vietinės valdžios leidimo.

XVIII a. pr. Švėkšnos apylinkėse atsirado smulkių bajorų, nedidelių dvarelių savininkų, daugiau laisvųjų kaimiečių. Miestelis augo, jame kūrėsi miestiečiai, amatininkai, laisvųjų profesijų žmonės, valdininkai, gausėjo prekybininkų. Apie prekybos ir ekonominį pagyvėjimą liudija didesnis skaičius žydų, apsigyvenusių Švėkšnoje. Žydai miestelyje steigė pienines, nuomojo sodus, važinėjo po kaimus supirkinėdami gyvulius, grūdus, makulatūrą. Tačiau žydų padėtis ėmė blogėti, kai amžiaus pabaigoje Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos.

Po pirmojo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo prie Rusijos imperijos prijungtų sričių žydams buvo nubrėžta sėslumo riba. Daugelis žydų buvo įsikūrę kaimo vietovėse, kai kurie vertėsi degtinės pardavimu, taip pat iš dvarų, pakelės karčemų, malūnų, žvejybos vietų ir kitų žemės ūkio šakų nuomos. Be šių verslų, žydai supirkinėdavo žemės ūkio produktus iš valstiečių, o šiems pardavinėdavo būtiniausias prekes: druską, darbo įrankius. Rusijos imperijos valdžia į žydus žiūrėjo įtariai, laikydama juos nepatikimais valdiniais, darančiais blogą įtaką kaimynystėje gyvenantiems krikščionims, todėl siekė griežtai reglamentuoti, kontroliuoti ir pertvarkyti tradicinę žydų gyvenseną.

XIX a. antrojoje pusėje Švėkšnoje gyvenę žydai vertėsi gerai, daugelis jų buvo pasiturintys ar turtingi, kai kurie nuomojosi malūnus ar ūkius, veikė gausios žydų kepyklos, miestelio centre stovėjo ilgas prekybinis pastatas, vadintas kromais, kur vyko intensyvi prekyba. Didelė dalis kromų patalpų priklausė Švėkšnos grafui Adomui Pliateriui, todėl žydai nuomojosi patalpas iš grafo arba prekiaudavo savo namuose, turtingesnieji patalpas buvo išsipirkę. Žydai intensyviai prekiavo mišku ir oda. 

1891-ųjų pavasarį Švėkšnoje kilo didelis gaisras, sudegė apie 30 namų. Nelaimės metu vyravo didelis vėjas, todėl gyventojai gelbėjosi patys, palikdami degantį turtą.

Maldos namai

Kiekviename miestelyje, kuriame įsikurdavo žydų bendruomenės, anksčiau ar vėliau būdavo pastatomi maldos namai. Jų skaičių, dydį ir išvaizdą nulemdavo žydų namų skaičius, bendruomenių poreikiai ir finansinės galimybės. 

Vienuose miesteliuose pagrindinė sinagoga buvo vadinama beit midrašu, kituose – beit knesetu. Maži beit midrašai kai kur buvo statomi ir prie sinagogų – čia žydų vyrai rinkdavosi studijuoti Torą. Sinagogų statyti nebuvo galima bet kur – vyravo daugybė draudimų ir suvaržymų. Žydų maldos namai negalėjo stovėti šalia kitų konfesijų maldos namų: buvo nustatytas 100 sieksnių atstumas, jeigu pastatai buvo statomi toje pačioje gatvėje, ir ne mažiau 50 sieksnių, jeigu buvo statomi kitoje gatvėje.

Taigi sinagogų negalėjo būti tankiai apstatytuose gyvenamuosiuose kvartaluose (išskyrus žydų kvartalus) ištisais kompleksais, o miesto ar miestelio dominantės būdavo katalikų bažnyčios. Švėkšnos atvejis išskirtinis ir Lietuvoje turintis mažai analogų – žydų maldos namai buvo pastatyti prie centrinės Švėkšnos turgaus aikštės, faktiškai lygiavertėje padėtyje su katalikų bažnyčia.

Apie 1880–1885 m. šalia senųjų maldos namų, šiek tiek toliau nuo turgaus aikštės į šiaurės rytų pusę, buvo pastatyta nauja medinė sinagoga. 1903 m. gaisras Švėkšnoje sunaikino beit midrašą ir sinagogą, sudegė labai daug prekybos ir gyvenamosios paskirties pastatų. Švėkšnos rabinas B. Z. Krenicas „Ha Melitz“ laikraštyje paskelbė kreipimąsi, prašydamas skubios pagalbos nukentėjusiesiems nuo gaisro. Žmonės, kurių namai nesudegė, dosniai aukojo, o pats rabinas atidavė viso mėnesio atlyginimą, stengėsi kiek galėdamas padėti, vyko į artimiausius miestus prašyti paramos.

Švėkšnos ir Vilkėno grafai nebuvo abejingi nelaimės ištiktiesiems: davė medienos ir aukojo pinigų keletui namų, sinagogai ir beit midrašui atstatyti su sąlyga, kad ant abiejų pastatų sienų bus įamžintos aukotojų pavardės. Sinagogų statybai ir puošybai aukodavę fundatoriai Lietuvos žydų bendruomenėse visais laikais buvo ypač vertinami. Nors dažniausiai sinagogos statybą ir puošybą rėmė pati žydų bendruomenė ar turtingesni jos nariai, būdavo atvejų, kai tai darydavo ir Lietuvos didikai ar miestelių savininkai. 

1925 m. sudegus abiem medinėms sinagogoms, į jų vietą tame pačiame sklype prie turgaus aikštės nutarta atstatyti vieną mūrinę. Naujos Švėkšnos sinagogos projektą 1926 m. parengė tauragiškis inžinierius Liubomiras Prosinskis. Projektą patvirtino Vidaus reikalų ministerijos Statybos inspekcija 1928 m. vasario 7 d. su sąlygomis, kad sinagogos lubos būtų iš nedegios medžiagos, o statybos darbai būtų atliekami atsakingam asmeniui prižiūrint. 

Tais pat metais Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, atvykęs į Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos iškilmes, aplankė ir Švėkšnos žydų bendruomenės maldos namus. Prie sinagogos prezidentą pasitiko gyventojai, jaunųjų žydų raitelių garbės sargybos nariai su užrašu: „Mes, Švėkšnos gyventojai žydai, sveikiname Tautos vadą, Respublikos prezidentą ir jo palydovus ir linkime Jums, kad kitą kartą pas mus jau iš Vilniaus ateitumėt.“ 

Rabinas, sutikdamas prezidentą, pasakė ilgą kalbą, pabrėždamas, kad džiaugiasi būdamas su žmonėmis, kurie iškovojo Lietuvai nepriklausomybę. Kalbėdamas linkėjo prezidentui ilgų metų ir pasisekimo vaduojant Lietuvos kraštus, esančius svetimšalių vergijoje. Prezidentas, padėkojęs už kalbą, pareiškė, kad Lietuvai vienodai brangūs visi jos gyventojai, neišskiriant tautybės.

Švėkšnos sinagoga priskiriama modernių formų sinagogoms. Ji išsiskiria maurų architektūrai būdingomis formomis: fasadą puošia dekoratyvūs trumpi ir ploni piliastrai, arkinius langus įrėmina maurų architektūrai būdingi karpyto kontūro archivoltai, profiliuoto tipo polangiai.

Visas išorines pastato sienas puošė judaizmo simbolis – šešiakampė Dovydo žvaigždė. Išskirtinai puošniai suprojektuotas sinagogos vyrų įėjimas. L. Prosinskis virš įėjimo suprojektavo du apskritus vitražus, abiejuose vaizduojamos Dovydo žvaigždės, aukščiau dar viena – cementinė šešiakampė žvaigždė. Išlikusios šventovės durys dvisluoksnės, puoštos eglutės raštu – tokia puošyba būdinga Lietuvos tarpukario dailidėms.

Pastato tūris vientisas, išskaidytas į dvi dalis: vakarinė pastato dalis – dviejų aukštų, rytinė – vieno, erdvi maldų salė aukštomis lubomis, lygiagrečiomis su antrojo aukšto galerijos lubomis. Viduje, šiaurės vakarų pusėje, įrengtas prieangis, nes į maldų salę draudžiama įeiti tiesiai iš gatvės. Vyrai į prieangį patekdavo pro šiaurinį pastato įėjimą, vadinamąjį vyrų įėjimą, o moterys – pro moterų, esantį vakarinėje pastato sienoje.

Iš prieangio patenkama į vyrų salę ir laiptinę, kuri veda į antro aukšto galeriją, skirtą moterims. Nedidelis arkinis langas tarp vestibiulio ir maldų salės byloja, kad vestibiulis taip pat buvo naudojamas kaip maldų kambarys. Antro aukšto galeriją su maldų sale jungė aštuoni arkiniai langai, kurie sovietmečiu buvo užmūryti, ir tik vykdant sinagogos pastato rekonstrukciją langų ertmės buvo vėl atvertos. Lubos maldų salėje buvo baltai tinkuotos su ryškiai mėlynos spalvos kvadratiniais įrėminimais, kurie sudarė 15 vienodų kvadratų. Maldos namų grindys medinės, o maldų salę anuomet turėjusios apšildyti dvi koklinės krosnys. Puošnios sieninės tapybos elementų sinagogos interjere nebuvo, o maldų salėje buvo išdėstyti mediniai suolai.

Svarbiausia maldų salėje – ritualo reikalavimus atitinkanti vidaus įranga: aron kodešas ir bima. Aron kodešas – švenčiausia sinagogos ar žydų maldos namų vieta, kurioje saugomi Toros ritiniai. Jis buvo statomas prie sienos, atgręžtos į Jeruzalę, t. y. į rytus. Tikėtina, kad Švėkšnos sinagogos aron kodešas buvo mūrinis, maždaug 4,5 metro aukščio, virš jo galėjo matytis apskritas langas, kuris dėl nežinomų priežasčių vėliau buvo užmūrytas. Apskriti langai virš aron kodešų buvo labiau paplitę baroko epochoje: jie apšviesdavo nišą, kurioje buvo laikomi Toros ritiniai. Vėliau statytose sinagogose langai virš aron kodešų buvo įrengiami rečiau.

L. Prosinskio projekte matyti, kad centre, lygiagrečiai aron kodešui, buvusi daugiakampės bimos vieta su laipteliais iš pietų ir šiaurės pusių. Gaila, tačiau, be L. Prosinskio projekto, Švėkšnos sinagogos aron kodešo ir bimos brėžinių ar kitos ikonografinės medžiagos neaptikta. Kaip atrodė sinagogos interjeras, kai ji buvo naudojama pagal paskirtį, galima tik spėlioti.

Švėkšnos sinagoga po Antrojo pasaulinio karo

Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga pritaikyta kultūros namams. Rytinėje pastato sienoje (kur stovėjo aron kodešas) buvo įrengtos durys, antro aukšto galerijos arkiniai langai užmūryti. Sovietmečiu čia vykdavo koncertai, susirinkimai, buvo rodomi filmai. Vėliau pastate įrengta sporto salė, vykdavo sporto treniruotės, buvo žaidžiamas krepšinis. Po kurio laiko buvusioje maldų salėje turgaus dienomis vykdavo prekyba: buvo pardavinėjami maisto produktai, mėsa. Atgavus nepriklausomybę, pastatas liko nebenaudojamas.

2003 m. Žemaičių Naumiesčio ir Švėkšnos sinagogos įtrauktos į Šilutės rajono privatizuotinų pastatų sąrašą, tačiau, Lietuvos žydų bendruomenei paprieštaravus, pastatai iš sąrašo buvo išbraukti. 2005 m. Švėkšnos sinagoga dėl vertingųjų architektūrinių savybių paskelbta valstybės saugomu objektu. 

Šiandien sinagogos pastatas yra iš dalies restauruotas – pašalinta avarinė pastato būklė, pakeistos stogo konstrukcijos, langai ir durys. Sinagogos fasadui buvo grąžinta pirminė išvaizda. Šiuo metu maldos namų pastato tolesni tvarkymo darbai yra sustoję, tačiau Švėkšnos miestelio bendruomenė ir žydų kultūros išsaugojimu besirūpinantys žmonės laukia, kada ši sinagoga bus baigta restauruoti, pritaikyta bendruomenės poreikiams ir priims pirmuosius lankytojus. 

Švėkšnos žydai Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje 

1941 m. birželio 22-ąją, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, fašistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos sparčiai stūmėsi į Rytus, ir visa buvusios Lietuvos teritorija buvo užimta per savaitę. Pasienio miestelis Švėkšna užimtas dar pirmąją karo dieną. 

Netrukus visiems žydams buvo uždrausta išvykti iš savo gyvenamųjų vietovių be specialaus policijos leidimo, uždrausta turėti radijo aparatus, spaustuves, rašomąsias mašinėles ir kitų spaudinių dauginamąsias priemones, automobilius, motociklus, dviračius bei kitas mechanizuotas susisiekimo priemones, pianinus, fortepijonus, fisharmonijas, fotoaparatus.

Švėkšna pateko į Trečiojo reicho karinės vadovybės ir saugumo struktūrų numatytą 25 kilometrų pločio buvusio Vokietijos ir SSRS pasienio ruožą, kurį reikėjo „išvalyti“ nuo komunistų, partinių aktyvistų, žydų ir kitų radikalių elementų. Jau birželio pabaigoje po žydų vyrų žudynių Gargžduose, Kretingoje ir Palangoje prasidėjo pasienio ruožo miestelių „valymas“.

Pasienio miestelyje Švėkšnoje „valymo“ planas buvo šiek tiek „pakoreguotas“. Birželio 27 d. į Švėkšną atvyko SS ir Saugumo policijos daliniai iš Šilutės. Tikslas buvo ne tik pradėti žydų žudynes Švėkšnos valsčiuje, bet ir atrinkti darbingus žydų vyrus bei jaunuolius įvairiems darbams darbo stovyklose, nes, mobilizavus vyrus į karą, trūko darbininkų. Vokiečiai kartu su vietiniais kolaborantais ėjo per žydų namus juos atrinkdami.

Iš namų žydus varė į Švėkšnos sinagogą, kur iš jų buvo atimami ir registruojami asmeniniai daiktai, valandų valandas žydai buvo žeminami, iš jų tyčiotasi. Verčiant atlikinėti fizinius pratimus, buvo nustatomas vyrų darbingumas, juos apžiūrėjo švėkšniškis gydytojas E. Bieliūnas. Gydytojas suprato, kad vokiečiams nereikalingi ligoti vyrai, netinkantys darbui, kad jie bus nužudyti, todėl visus įvardijo kaip sveikus ir darbingus.

Išvežus vyrus, likusieji žydai Švėkšnoje laikinai gyveno savo namuose, buvo siunčiami į darbus: senukai turėjo šluoti gatves, moterys valė grindis, tvarkė valdiškas įstaigas, viešuosius tualetus. Jiems buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais, įvesta komendanto valanda, dirbant buvo draudžiama kalbėtis tarpusavyje. Per pietus buvo leidžiama grįžti namo pavalgyti, po to reikėdavo grįžti ir toliau dirbti iki vakaro. Ant žydų namų turėjo būti pakabintos lentelės su užrašu „Žydo namas“, o patys žydai ant krūtinės ir nugaros privalėjo prisisiūti geltonas šešiakampes Dovydo žvaigždes.

Netrukus žydės moterys su vaikais ir likę į darbo stovyklas neišvežti vyrai buvo apgyvendinti spygliuota tvora aptvertoje nedidelėje teritorijoje prie sinagogos, tarp Siaurosios ir Žydų gatvių – tai ir buvo Švėkšnos getas. Viename name buvo apgyvendinta iki šešių šeimų. Įėjimas į getą buvo iš Žydų gatvės. Į nebegyvenamus žydų namus atkeldavo naujų gyventojų, pasitaikydavo, kad apsigyvendavo patys baltaraiščiai. 

1941 m. rugsėjo 20 d. į Švėkšną atvyko Tilžės operatyvinis būrys, vykdęs žudynes Švėkšnoje, Veiviržėnuose, Žemaičių Naumiestyje ir kituose miestuose bei miesteliuose. Iš viso šio būrio nariai nužudė daugiau nei 5500 žmonių. Siekiant nekelti sumaišties ir panikos, visiems Švėkšnos gete buvusiems žydams pasakyta, kad jie bus vežami pas vyrus į Vokietiją (Šilutę). 

Liepta pasiimti vertingiausius daiktus (pinigus, papuošalus, drabužius) ir lipti į sunkvežimius. Pirmojo ekipažo keleiviai išvyko ramūs, atsisveikindami mojavo susirinkusiems miestelio gyventojams, žydai nieko blogo neįtarė. Tačiau netrukus žmonės, išgirdę šūvius ir supratę, kas vyksta, buvo apimti panikos, verkė, šaukė… Verkė ne tik žydai, bet ir susirinkę lietuviai, o žydės, laikydamos kūdikius ant rankų, maldavo kariškių jų nežudyti. 

Švėkšnoje nebelikus žydų, į jų namus kėlėsi švėkšniškiai, taip pat gyventojai iš aplinkinių kaimų. 1941 m. pabaigoje–1942 m. pradžioje atliktas Švėkšnos gyventojų surašymas, kuriuo remiantis galima teigti, kad miestelyje tuo metu gyveno 990 gyventojų, žydų tarp jų nebebuvo.

Tekstas parengtas pagal Monikos Žąsytienės knygą „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ (2018 m.).

Dėkojame Šilutės Hugo Šojaus ir Švėkšnos muziejams.

Pasakojimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.