Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Sakralumas skirtingomis formomis: XXXVIII festivalio „Resurrexit“ atidarymo koncertas

Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Aušros Lavickienės nuotrauka

Savaitę po šv. Velykų Šiauliuose tradiciškai skamba sakralinė chorinė muzika ir net renginių ribojimai to nekeičia. Simboliška, kad XXXVIII festivalio „Resurrexit“ koncertus bus galima išgirsti Šiaulių Prisikėlimo aikštėje arba tiesiog namuose su artimaisiais internetu. Tokia bendryste ir patogumu retai galėdavome pasidžiaugti koncertų klausydamiesi salėse. Šiais metais skambės tiek galingos muzikos, kad net klausantiesiems namuose uždegs pavasario šilumą širdyse. Festivalio programa žada klausytojams net kelis chorus: „Jauną muziką“, „Ažuoliuką“ ir „Brevis“. Be chorinės muzikos, dar skambės barokiniai instrumentai (Ferran PISA, Ispanija), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir įdomus vokalinis ansamblis iš Didžiosios Britanijos „The King‘s Singers“. Dar viena naujovė šiais metais – koncertai nesibaigs po savaitės kaip įprastai, bet dalis koncertų persikels į vasarą, o baigiamasis koncertas planuojamas rugsėjį, tad atgimimo tema lydės klausytojus kone ištisus metus.

Tai graži intencija po praėjusių metų iššūkių. Per juos visi ko nors netekome: kas artimųjų, kas darbų ar galimybių, tačiau sunkumai praeina, o netektys kartais net įkvepia kūrybai. Tokį pavyzdį rodo šiemetinio atgimimu alsuojančio festivalio „Resurrexit“ kertinis atidarymo koncerto kūrinys – Franco Poulenco Mišios G-dur (diriguos Linas Balandis). Kūrinį prancūzų kompozitorius sukūrė po savo tėvo ir kolegos kompozitoriaus mirčių. Suvokęs savo mirtingumą ir gyvybės trapumą, F. Poulencas (1899–1963) atsigręžė į tikėjimą ir sukūrė vienus gražiausių savo kūrinių religine tematika. Jaunystėje sekęs Jeano Cocteau ir kitų avangardistų pavyzdžiu, kompozitorius eksperimentavo, kūrė, kaip retrospektyviai vertino ir pats, lengvesnio žanro muziką. Tačiau nuo 1936 m. vis rimčiau telkėsi religinei muzikai. 

Mišiose G-dur choras „Polifonija“ giedos a capella, atskleisdamas garsines spalvas ir tonaliai netikėtus sąskambius. Kūrinys susideda iš penkių dalių, kurios įprastos liturgijoje, tačiau bažnytinėse apeigose dar yra dalis, kurios Mišiose G-dur nėra – tai Credo (credo išvertus iš lotynų kalbos reiškia tikiu). Klausytojas galės įsitikinti, kad kūrinys kiekvienu taktu liudija tikėjimą ir viltį. 

Nuo pirmųjų frazių kūrinyje ryškiai girdimi sopranai, kurie vėlesnėse dalyse turi ir solo vietų, padedančių muzikinę mintį perteikti dar įtaigiau, nes garsas tiesiog smelkiasi per odą. Gloria prasideda kaip moteriškų ir vyriškų balsų dialogas – vieni užduoda klausimą, kiti atsako ir susijungia žodžiams Jesu Christe. Klausytojai galės pastebėti, kad žodžiai Agnus Dei suskamba meditatyviai ir minoriškai. Įdomios ritminės figūros gerai girdimos giedant qui tolis pecata mundi, suteikia žygiavimo, skandavimo įspūdį. Sanctus dalis iškart įveda į priešingą, lengvumo, dangiškumo nuotaiką ir nors šioje vietoje partitūroje, kaip ir beveik kiekvienoje kitoje dalyje, atsispindi gana dažnas metro kitimas, bet klausytojui būtent čia jis beveik negirdimas. Kita vertus, judėjimas pustoniais melodijoje labai gerai girdimas ir suteikia paslaptingumo, nuostabos elementą. Benedictus dalyje klausytojai vėl išgirs švelniai sopranų vedamą melodiją, o garbinimo žodis Hosanna daugiasluoksniais akordais suskambės kaip maža kulminacija. Agnus Dei dalyje girdimas soprano solo atveria mintį maldai. Prisijungę kiti choro balsai sukuria tarsi aido efektą. Girdimi besiskleidžiantys minoriniai akordai sukaupti, o juos vainikuoja besikartojanti tema – soprano solo tilindžiuojančios natos, klausytojo sielą keliančios į dausas. Kūrinys turi modernaus skambesio ir išlaiko meditatyvią nuotaiką, sužadina viltį bei pasitikėjimą, kad po tamsių momentų ateina šviesesnės, mažoriškesnės akimirkos.

Festivalio atidarymo koncerte taip pat skambės Igorio Stravinskio (1882–1971) giesmės chorui (diriguos Ave Maria – Inga Kaškelytė, Pater Noster – Mindaugas Žalalis) bei Olivierio Messiaeno (1908–1992) Dvidešimt žingsnių į kūdikėlį Jėzų (org.Vingt Regards sur l‘enfant Jésus). Kompozitoriaus I. Stravinskio kūryba skirstoma į skirtingos muzikos stilistikos etapus, mat jis skirtingais savo gyvenimo etapais kūrė remdamasis klasikiniais kanonais ar ieškodamas naujų muzikinių idėjų. Koncerte skambėsiančios giesmės priskirtinos jo neoklasicistiniam kūrybos etapui, kai kompozitorius bandė atsispirti nuo barokinių muzikos formų ir įvesti savitų elementų, todėl klausytojui, mėgstančiam aiškią ir racionalią muziką, šios giesmės turėtų patikti. 

Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Aušros Lavickienės nuotrauka

Kelias dalis iš O. Messiaeno kūrinio atliks pianistė Gabija Natalevičienė, fortepijono skambesiu pasakodama apie kūdikėlio Jėzaus gyvenimą ir Mesijo kelią. Pianistė meno doktorantūros studijų metu tyrinėjo kompozitoriaus kūrybą ir ritmo naudojimą (O. Messiaenas gerai žinomas dėl naujų idėjų ritmo atžvilgiu) sakraliniuose kūriniuose. Klausantis pirmą kartą kompozitoriaus muzika gali pasirodyti progresyvi ir sunkiai suprantama, tačiau G. Natalevičienė kaip tik skatina įsiklausyti ir pažvelgti į kūrinį kiek kitu aspektu, pasirengus. Ji moksliniame straipsnyje apie ritmo kaip sakralumo išraišką paaiškino, kad yra dvi laiko, taigi ir ritmo sampratos. Viena – pasikartojančio laiko, atitinkančio profaniškąjį, žemiškąjį pradą, o kita – tarsi nepagaunamo, ištirpstančio laiko samprata, priskiriama sakralumui ar dieviškumui. O. Messiaeno ir kitų kompozitorių kūriniuose sutinkamas toks sudėtingas ir intuityviai sunkiai suvokiamas ritmas būtent dėl to, kad stengiamasi perteikti sakralumą, kurį vien jau mintimi sudėtinga aprėpti, ką jau kalbėti apie muzikines formas ar užrašomus simbolius. Apskaičiavimais, logika ir struktūromis grįsta O. Messiaeno muzika skatina sužadinti tą jungtį, kuri sieja protą su širdimi ir sąmonę su pasąmone. Klausantis tokios muzikos vertėtų prisiminti jos sizifišką uždavinį – bent nujaučiamai čiuopti Dieviškąją didybę ir sakralumą. Panašią užduotį per kiekvieną pasirodymą sau kelia ir pianistė. O. Messiaeno muziką sudėtinga groti, todėl ne dažnas atlikėjas imasi šio kompozitoriaus kūrinių, tačiau G. Natalevičienės toks iššūkis negąsdina. Ji siekia perteikti publikai kompozitoriaus užkoduotas mintis muzikoje ir gilesnę, dvasinę prasmę, nes abu šiuos kūrėjus sieja tikėjimas bei panašios dvasinės vertybės. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sakralinė muzika gali būti ne tik aiškios, lengvai pajuntamos formos, bet ir kupina progresyvių, naujų ar net sunkiai suvokimui pasiduodančių idėjų, tačiau forma juk nekeičia vidinės nuostatos temos atžvilgiu – sakralinė muzika visuomet nukreipta į žmogų ir kyla Dievop. Tai malda muzikoje ir dėmesys dvasinei gyvenimo pusei.

Po tamsių ir uždarų mėnesių vėl sutinkame šv. Velykas lydimi trijų svarbiausių vertybių – tikėjimo, vilties ir meilės, o kartu su religine, įkvepiančia ir sielą pakeliančia muzika. Siekdami geriau ją suprasti galime atrasti ne tik muzikines, bet ir savo sielos gelmes.