2021 04 28

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.
Adolphe'as Jeanas-Baptiste'as Bayot, Philippe'as Benoist, Jonas Kazimieras Vilčinskis, Šv. Onos bažnyčia (1850 m., spalvota litografija). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

2021 04 28

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Sakralusis Vilnius. Grobuoniškai ateizmo naikintas, lyg feniksas atgyjantis piligrimystėje

„Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais. Tai šventovės, vienuolynai, rūmai su erdviais parkais, dvarai ir dvareliai su ūksmingais sodais ir kiemais... Miesto sampratai nuolat priešinasi kokia nors žalia gatvelė, vingiuotas skersgatvis, žydintis kiemas ar darželis, vaismedžių sodas..., net niekur neskubantys praeiviai...“ Taip Vilnių žavėdamasis yra apibūdinęs fotografas Janas Bułhakas, pėsčiomis jį išvaikščiojęs ir išfotografavęs gražiausius jo peizažus, gatveles, bažnyčias, sustingdęs vaizde tą ypatingos šviesos ir sakralumo gaubiamą miesto aurą.

Ir ne tik J. Bułhakas, bet ir kiekvienas, rašantis ar kalbantis apie Vilnių, mini jo siluetą, formuojamą šaunančių dangun bažnyčių ir vienuolynų bokštų smailių. Katalikybės šventovių miestas, dangaus miestas Vilnius, piligrimų keliuose nuo Aušros vartų iki pat Kalvarijų Kristaus kančios kelio stočių maldomis pakylimas į pačias aukštybes.

2023 m. Lietuvos laukia istorinis įvykis – Vilniaus 700 metų jubiliejus. Artėjant šiai progai Lietuvos nacionalinis dailės muziejus rengia parodų ciklą. Vilniaus paveikslų galerijoje ir Bažnytinio paveldo muziejuje veikia pažinčiai su sakraliuoju miesto veidu ir katalikišku religiniu paveldu skirta paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“. Dabar po vieno miesto dangumi besiglaudžiančios reikšmingos tikinčiųjų pamaldumo vietos kadaise istoriškai net nebuvo vienoje teritorijoje, tačiau nusidriekusi piligrimystės jungtis tarp abiejų seka stulbinamą savo šimtmečių pasakojimą, gal ir ne kiekvienam dar gerai žinomą. Per išlikusius, įžūliai sužalotus meno kūrinius ir maldingumo artefaktus jis liudija, kokią lemtį teko patirti bažnyčių, vienuolijų, Dievo žmonėms, persekiojamiems carinės ir sovietinės okupacijų metais.

Senoji ir naujoji piligrimystė

Viena kuratorių RASA ADOMAITIENĖ pabrėžė, kad šia paroda – antrąja iš ciklo, dedikuota Vilniui – bandyta miestą parodyti kitokį: per pažintį su jo reikšmingais sakraliniais objektais, per piligrimystę nuo Aušros vartų iki Kalvarijų Kryžiaus kelio stočių. Vilniaus paveikslų galerijoje rodoma piligrimų kelyje buvusių šventovių ikonografinė medžiaga – XIX–XX a. pradžios grafika, tapyba, fotografija, skulptūros, maldynai, atvirukai, kurie atspindi piligrimystę, o Bažnytinio paveldo muziejuje – įvairūs šventovių ir koplyčių meno kūriniai.

Abiejų ekspozicijų jungiamąja grandimi tapo išsaugoti Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslai, kurių dalis po 1963-iųjų buvo laikomi dingusiais iš akiračio – penki Paveikslų galerijoje, šeši Bažnytinio paveldo muziejuje.

Parodoje pristatomi eksponatai ne tik iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių, bet ir kitų muziejų, bibliotekų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje. Kadangi dėl karantino kai kurių darbų į parodą nepavyko atsivežti fiziškai, eksponuojamos skenuotos jų kopijos, pavyzdžiui, Ivano Chruckio nutapyta drobė su Vilniaus Kalvarijų vaizdu, priklausanti Varšuvos nacionaliniam muziejui. Taip pat šią parodą lydi ir praplečia jau baigiamas rengti katalogas.

A. Rudzianskis, procesija Kalvarijų gatvėje ties cerkve (1907 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Juozapas Čechavičius, Šnipiškių Jėzaus koplyčia ir Vilniaus panorama (1870–1880 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
A. Rudzianskis, Aušros Vartų procesija prie Žaliojo tilto (1907 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

Kita parodos kuratorė dailėtyrininkė dr. RŪTA JANONIENĖ minėjo, kad išsikristalizavus idėjai rodyti išskirtinius išlikusius ir neišlikusius vilnietiškus paminklus, reikšmingus senojo Vilniaus tradicijoje, o ne apskritai sakralinio meno paveldo objektus, natūraliai susitelkta į piligriminį kelią, egzistavusį nuo XVII a., bet savo galutinį pavidalą įgijusį tik XIX a. antrojoje pusėje, kai į Vilnių, Aušros vartus, atvykstantys piligrimai savo kelionę pratęsdavo per miestą sustodami prie Kristaus laiptų koplyčios ties Bernardinų bažnyčia, tada prie Žaliojo tilto Šnipiškių koplytėlės ir eidavo į Kalvarijas. Religinė praktika buvo pagrindinis daugeliui iš toli atvykstančių žmonių Vilniaus aplankymo tikslas.

R. Janonienės teigimu, Kalvarijos kaip atskiras kompleksas, sudėtinis sakraliojo meno objektas ir kartu kultūros paminklas yra toks didelis, kad pradėjus rinkti medžiagą parodai tam tikra prasme jis nusvėrė kitas piligrimystės vietas, vis dėlto kurotorėms buvo svarbu išlaikyti pusiausvyrą, išsaugant visus svarbius Vilniaus akcentus ir kartu išryškinant organišką – tiek dvasinę, tiek geografinę – Kalvarijų sąsają su miestu, kaip buvusią jo periferiją, o dabar tapusią miesto dalimi.

„Norėjosi vieniems priminti, o kitiems galbūt pirmą kartą papasakoti šių sakralinių objektų istoriją. Pirmiausia išnykusių – Šnipiškių koplytėlės ir pačių Kalvarijų. Nors jos atstatytos, bet atstatytas objektas niekada nebus autentiškas, vis tiek tai tam tikras praradimas. Norėjosi parodyti prarastą kraštovaizdžio ir architektūros grožį, užfiksuotą meno kūriniuose. Tą žvilgsnį, nukeliantį per dešimtmečius į praeitį“, – sakė dailėtyrininkė.

Kadangi pasivaikščiojimas po Kalvarijas užtrunka nemažai laiko, kelias valandas, apie tai kuratorės irgi pagalvojo.

„Per du muziejus apžiūrėti ekspoziciją užtrunka, reikia paėjėti iš vieno į kitą. Tačiau taip atsiranda simbolinė prasmė: eidamas daug ką apmąstai ir kelyje sutinki. Tegul reali piligrimystė būna kiekvienam savanoriškas priedas prie šios parodos, – linki jos kuratorė R. Janonienė. – Tikiuosi, kad apžiūrėjus ekspoziciją kils noras aplankyti ir pačias Vilniaus Kalvarijas. Gal dėl to, kad žmonės jose dar nėra buvę, o gal buvo labai seniai. Tikiuosi, kad jie nueis, nuvažiuos, pasivaikščios tais kalneliais ir kitaip pajaus Kalvarijas.“

Taip pat R. Janonienė priminė, kad kitąmet bus minimas 250 metų jubiliejus nuo dabartinės Kalvarijų bažnyčios ir koplyčių komplekso pašventinimo 1772 m. Taigi ši graži paroda tampa ir išankstiniu pasirengimu naujajai piligrimystei.

Viktoras Vincentas Adamas, Luis Philippe’as Alphonse’as Bichebois, Ivanas Chruckis, Vilniaus apylinkės, Šv. Kryžiaus bažnyčia Jeruzalėje, Kalvarijos (1848 m., litografija). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Juozas Kamarauskas, Vilniaus Aušros Vartai (1899 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Viktoras Vincentas Adamas, Luis Philippe’as Alphonse’as Bichebois, Ivanas Chruckis, Jonas Kazimieras Vilčinskis, Vilnius, Šnipiškių priemiestis (1848 m., tonuota litografija). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Adolphe’as Jeanas-Baptiste’as Bayot, Philippe’as Benoist, Jonas Kazimieras Vilčinskis, Šv. Onos bažnyčia (1850 m., spalvota litografija). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

Vilniaus Kalvarijos išskirtinės organiška kraštovaizdžio ir architektūros derme

Aušros vartai ir dabar yra vienas iškiliausių, reikšmingiausių sakralinio meno paminklų ir religinio gyvenimo, piligrimystės centrų. Pasak R. Janonienės, nuo XVII a. vis augantis šio objekto populiarumas kulminaciją pasiekė XIX a. antrojoje pusėje–XX a. ir gyvuoja iki dabar. Kita ypatinga sostinės sakralinė vieta, šiuo metu kiek primiršta – Vilniaus Bernardinų šventoriuje buvusi Kalvarija, dabar egzistuojanti menku pavidalu – išlikusia viena Kristaus laiptų koplyčia. Kadaise šventorių sudarė vadinamoji Mažoji Kalvarija, nuo XVII a. šioje vietoje stovėjo keletas koplytėlių. XVII a. viduryje prasidėjus Maskvos okupacijai šis ansamblis pradėtas naikinti ir galutinai subombarduotas per 1794-ųjų Kosčiuškos sukilimą.

Tačiau, tęsė dailėtyrininkė, XIX a. išlikusi ir tebegyvuojanti Kristaus laiptų koplyčios piligrimystės trauka imta sieti su piligrimyste į Aušros vartus ir tolesne kelione už Vilniaus ribų, Verkių arba, kaip vėliau pradėta vadinti – Vilniaus Kalvarijų link. Abi vietas siejo bendra Kristaus kančios ir Kalvarijų tema, ir šitaip ilgainiui nusidriekė piligrimų kelias nuo Aušros vartų, aplankant buvusią Vilniaus Bernardinų Kalvariją, Kristaus laiptų koplyčią, toliau einant pro Žaliąjį tiltą, Šnipiškių koplytėlę (ji jau nuo XVIII a. pradžios buvo kelio pradžia į Vilniaus Kalvarijas), ir Kalvarijų gatve keliaujant iki pačių Kalvarijų.

Apie Vilniaus Kalvarijas, parodos kuratorės R. Janonienės teigimu, galima kalbėti ir kaip apie religinį centrą, ir ypatingą kraštovaizdžio bei architektūros sintezę, ir kaip istoriškai svarbią vietą. Šis sakralusis objektas, esantis už Vilniaus ribų, iš esmės formavo miesto rajoną, nes dabartinė viena judriausių miesto arterijų – ilgoji Kalvarijų gatvė – yra senojo piligrimų kelio rezultatas.

„Vilniaus Kalvarijos yra įsteigtos kaip padėka Viešpačiui už miesto išvadavimą nuo maskvėnų okupacijos. 1662-ieji laikomi Kalvarijų įsteigimo pradžia. Tuo metu jos pradėtos ir įrengti, ir lankyti. Jų steigėjas – vyskupas Jurgis Bialozoras, kuris dalį savo Verkių žemių skyrė šiam kompleksui, pats išmatavo Kalvarijų stotis. Remiantis to meto populiariais šaltiniais, lyginant Jeruzalės tikrąjį Kristaus kančios vietų kraštovaizdį su Verkių apylinkių kalvomis, slėniais ir upės vagomis, buvo lokalizuotos vietos ir atstumai, panašūs į Kristaus kančios kelią Jeruzalėje. Pagal tai vietos pervadintos atitinkamais bibliniais vardais ir sukurta viltietiškoji simbolinė Jeruzalės miesto kopija. Iš Jeruzalės atvežta ir Kalvarijų keliuose bei takeliuose išbarstyta žemė tiesiogiai susiejo Verkių kalvas su šventąja žeme. Taip Verkių Kalvarija pradėta vadinti Naująja Jeruzale“, – pristatydama parodą pasakojo R. Janonienė. 

Panašių Kalvarijų ansamblių esama visame katalikiškame pasaulyje. Tačiau vilnietiškosios išsiskiria savo ypač organiška kraštovaizdžio ir architektūros derme. Rengdamos ekspoziją kuratorės pastebėjo, kad kalbant apie Vilniaus Kalvarijas mažiausiai yra pažįstamas dailės paveldas. Jų koplyčios užfiksuotos daugelyje XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės fotografijų, o dailės kūriniuose retas koplyčių paveikslas yra patekęs į fotografų akiratį. 

Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslas. Vilniaus Kalvarijų bažnyčios eksponatas
Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslas. Vilniaus Kalvarijų bažnyčios eksponatas
Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslas. Vilniaus Kalvarijų bažnyčios eksponatas

Subraižyti sakraliniai paveikslai – neužglaistytos istorijos priminimas

Vilniaus Kalvarijos, dailėtyrininkės R. Janonienės pasakojimu, sovietmečiu tapo vienu dramatiškiausiai naikinamų objektų. 1962–1963 m. dauguma jų koplyčių išsprogdinta, ir po suniokojimo atrodė, kad šis paveldas prarastas. Iki 2000 m. Kalvarijų koplyčios atstatytos, bet apie daugelį jose buvusių skulptūrų ir paveikslų nebuvo jokių žinių.

„Vienas iš uždavinių rengiant šią parodą buvo surinkti kuo išsamesnę ikonografiją. Ir džiaugiamės, kad mums tai pavyko padaryti. Kartu turėjome galimybę parodyti nemažai išlikusių koplyčių paveikslų – atrodančių autentiškai, kaip tikruosius ateistinio smurto ir naikinimo įkarščio liudininkus. Jie subraižyti, išrašyti necenzūriniais rusiškais žodžiais, ir tai rodo sovietinės valdžios atstovų ar tiesiog eilinių ateistų požiūrį į Vilniaus sakralinius bei istorinius paminklus“, – pasakojo R. Janonienė.

Parodos kuratorės tik rengdamos parodą išsiaiškino, kad yra išlikę keliolika koplyčių paveikslų. Ypač didelis džiaugsmas, anot dailėtyrininkės, buvo savo akimis išvysti Juozapo Balzukevičiaus tapytus kūrinius, reprodukuotus mažuose XX a. pradžios leidinukuose, vadovuose po Kalvarijas.

„Kai savo akimis pamatai visą paveikslų dydį, grožį ir kartu jų likimą, suniokojimą, grubų sovietinį pertapymą, subraižymą, veidų sudraskymą – Vilniaus, plačiąja prasme ir Lietuvos, istorija suskamba nepagražintomis spalvomis. Kartu tai tiesos priminimas, ir norėjosi, kad visuomenė šią neužglaistytą istoriją pamatytų“, – kalbėjo R. Janonienė.

Poros didžiųjų Kalvarijų koplyčių paveikslų eksponuoti buvo neįmanoma – vieno dėl labai prastos būklės, o kito, kadangi pro duris netilpo dėl dydžio, nepavyko išnešti iš jo dabartinės saugojimo vietos Kalvarijų bažnyčios palėpėje. Čia jis atsidūrė dar prieš įstatant naujas duris. Dėl to, pasak R. Janonienės, kiek apmaudu, šis darbas išties įspūdingas, geros būklės, be to, ir jo autorystė pagal ištirtą signatūrą nustatyta visai neseniai – priklauso mažai žinomam dailininkui Juozapui Ignatavičiui, tarpukariu dirbusiam daugiausia Kaune, bet, pasirodo, ir Vilniuje tapiusiam istorinius bei religinius paveikslus. 

„Mums buvo didžiausias atradimas, kad šie paveikslai egzistuoja. Ramiausiai sau gulėjo nuo kažkelintų metų Kalvarijų bažnyčios palėpėje grąžinti iš sovietmečio rinkinių, iš ateizmo muziejaus, dailės muziejaus sandėlio. Ir niekas jų visą sovietmetį nejudino. Manyta, kad jie sunaikinti su visomis koplyčiomis, – pasakojo R. Janonienė. – O pasirodo, kad garsiai apie tai nešnekant kunigų buvo išsaugoti. Turi būti įdomu ir visuomenei, ir mums, menotyrininkams, juos paanalizuoti, patyrinėti, restauruoti. Šių paveikslų atradimas – tik trupinėlis, papildęs meno istoriją, bet kiekvienas toks trupinėlis mūsų išdraskytoje meno ir religijos istorijoje yra labai vertingas.“

Svarbiausiu asmeniniu išsikeltu uždaviniu dailėtyrininkei R. Janonienei rengiant šią parodą tapo visų Kalvarijų koplyčių atvaizdų ir skulptūrų rekonstrukcija. Jai keliais istoriniais pjūviais pavyko rekonstruoti visų koplyčių paveikslų ikonografiją ir rasti jų pieštus, tapytus ar grafinius atvaizdus.

„Pagrindas tokiam optimizmui atsirado, kai aptikau iki galo iliustruotą vieną iš XIX a. pirmosios pusės vadovų po Kalvarijas, tai yra visų koplyčių ir netgi vartų litografinius atvaizdus. Kataloge bus publikuotas visų koplyčių vaizdas, o parodos metu jį galima eilės seka pasižiūrėti videoprojekcijoje. Vėlesnių laikų iki galo kiekvieno laikotarpio paveikslų rekonstruoti nepavyko, sakykime, XX a. pradžios Balzukevičiaus darbų – kai kurie iš viso nerasti, kai kurie pertapyti vėliau, kai kurie žinomi tik iš fotografijų. Tačiau tokių paveikslų, kurių nepavyko rasti jokio laikotarpio, labai nedaug“, – apie savo nuveiktą svarbų rekonstrukcijos darbą papasakojo parodos kuratorė.

Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Vincentas Slendzinskis, „Aušros vartai“ (1889 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Turvangeris, Jonas Kazimieras Vilčinskis, Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos stebuklingasis paveikslas (XIX a., spalvota litografija). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Nežinomas XIX a. vid. dailininkas, Jonas Kazimieras Vilčinskis, Išganytojo statula Šnipiškių koplytėlėje Vilniuje (XIX a. vid., spalvota litografija). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Juozapas Čechavičius, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis (1874 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Janas Bułhakas, Vilniaus Aušros Vartų koplyčia (1934 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Kunigo Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo atvirukas

Nuo Aušros vartų lobyno iki Šnipiškių Jėzaus detektyvo

Trečioji parodos „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ kuratorė, menotyrininkė, dailininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė dr. SIGITA MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ ekspozicijos paskirstymą per du muziejus apibūdino visų pirma kaip vizualinį ir konceptualų dalyką: Paveikslų galerijoje rodoma ikonografinė medžiaga – tai tarsi stebėtojo, stovinčio nuošalėje, žvilgsnis į Vilniaus istoriją ir piligrimystės fenomeną. O Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojami pamaldumo objektai, prie kurių klaupiamasi, meldžiamasi, kurie segami prie šventųjų paveikslų. Tai, kuratorės palyginimu, tarsi sumaterialėjusios maldos, įgavusios meninį pavidalą.

Ekspozicijoje Bažnytinio paveldo muziejuje kiekybiškai didžiausią dalį užima plačiajai visuomenei pirmą kartą rodomas Aušros vartų lobynas, kurį paprastai apžiūrėti buvo galima tik susitarus mažomis grupelėmis.

2017 m. prasidėjus tikrojo Aušros vartų lobyno įrengimo ir restauravimo darbams, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotojų darbas buvo kuo geriau ištirti lobyno eksponatus, juos suinventorinti ir aprašyti. Turėjęs būti vienas turtingiausių, Aušros vartų lobynas mūsų dienas pasiekė išgrobstytas ir sunaikintas – senųjų liturginių indų, drabužių, relikvijorių, kitų artefaktų, tarnaujančių liturgijai, išlikę labai nedaug. Didžiausia, gražiausia, vertingiausia šio lobyno dalis yra votai – padėkos, įžadai, kurie gali būti reiškiami ir brangiomis, gražiomis dovanomis, tokiomis kaip liturginiai indai, relikvijorių puošyba, antepediumai, kadaise puošę Aušros vartų koplyčios pagrindinį altorių. Iš viso votų, skaičiuojant su visais dabar esančiais koplyčioje, yra dešimt tūkstančių.

„Piligriminė kelionė yra neatsiejama nuo padėkos, atgailos ženklų, – minėjo S. Maslauskaitė-Mažylienė. – Piligrimas kelionę pradeda arba tęsia norėdamas Viešpačiui už ką nors padėkoti, ką nors išmelsti: sveikatos, gero sandorio, atitolinti marus, karus, pandemijas, padėkoti už stebuklingą savo paties ar savo šeimos nario išgijimą, taip pat meldžiama atsivertimo malonės. Visi šie prašymai mus pasiekia kaip materialūs ženklai, sustingę dažniausiai sidabre, metale, bet kartais tai gali būti ir paveikslas, ir liturginis indas, ir antepediumas.“

Reikšmingi eksponatai yra dvi Šnipiškių Jėzumi vadinamos skulptūros, užmenančios įdomią mįslę. Parodos kuratorė papasakojo, kad XVIII a. pradžioje prie Žaliojo tilto jėzuitų iniciatyva buvo pastatyta koplytėlė su Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra joje. Į šią istoriją įsipina ir legendinis pasakojimas, esą vilnietis skulptorius Jonas, kuriam iš tikrųjų buvo užsakyta sukurti šv. Jono Nepomuko skulptūrą, sapne išvydo Jėzų, nešantį kryžių, ir šis jam įsakmiai liepęs pavaizduoti jį, o ne kitą šventąjį. Tada tuo buvo mėginama įtikinti skulptūros fundatorius jėzuitus.

Šis pasakojimas, S. Maslauskaitės-Mažylienės teigimu, rodo, kad iš tiesų nežinoma, kodėl atsiranda kryžių nešančio Kristaus skulptūra, bet galima numanyti, jog tai lemia XVIII a. pradžios tragiškas Vilniaus kontekstas: badmetis, maro epidemija: „Greičiausiai kančios Išganytojo vaizdas ir turi atsirasti dėl permaldavimo, liūdesio, dramos, kaip votyvinė permaldaujanti ir susitapatinti žmogui leidžianti skulptūra. Tikėtina, kad Jonas Nepomukas galėjo stovėti prie tilto, juolab kad yra paprotys šio šventojo atvaizdus statyti prie vandens telkinių, tiltų, bet štai XVIII a. dramatiškame, iškankintame Vilniaus peizaže atsiranda kryžių nešančio Kristaus atvaizdas.“

Istoriko Vlado Drėmos užfiksuota, kad 1950 m. tiesiant Kalvarijų gatvę Šnipiškių koplytėlė nugriauta, kalvelė išlyginta. Iki 2010 m. buvo manoma, kad čia stovėjusi Jėzaus skulptūra dingo. Netikėtai Bernardinų vyrų vienuolyno rinkinyje atsiranda vadinamoji Šnipiškių Jėzaus skulptūra, kurią rastą dabartinės Dailės akademijos patalpose architektas Laimutis Ločeris padovanojo kunigui Juliui Sasnauskui. Kaip ji ten pateko – neaišku. Detektyvinė istorija tęsiasi: 2014 m. Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotojos Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje atranda kitą skulptūrą. Ir neapsakomas džiaugsmas – manoma, kad tai ir yra tikroji Šnipiškių Jėzaus skulptūra. 

Pradėjus rengti šią parodą, išanalizavus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vilniaus ikonografiją, garsių fotografų, iš visų pusių įvaizdinusių ir užfiksavusių Šnipiškių koplytėlę, darbus, pasimatė, kad nė vienos iš Jėzaus skulptūrų siluetas neatitinka matomo fotografijose. 

„Kokia įdomi pamaldumo Kalvarijoms istorija – nesustabarėjusi, tyrinėtina, – pasidžiaugė S. Maslauskaitė-Mažylienė. – Kokias galima kelti hipotezes? Yra žinoma, kad pakeliui į Kalvarijas priešais Šv. Rapolo bažnyčią buvusi ne viena garsioji išfotografuotoji Šnipiškių koplytėlė. Jų buvo dar dvi – viena Baltupiuose, nugriauta XIX a. pabaigoje, kita – ten, kur susikerta Žalgirio ir Kalvarijų gatvės. Galbūt kuri nors iš šių skulptūrų yra iš tos kitos koplytėlės? Galbūt šis gražusis Jėzus yra ankstesnis, buvęs iki nufotografuoto? Šis susipynęs detektyvinis pasakojimas rodo tai, kad piligriminio kelio pamaldumas buvo gyvas. Tai reiškia, kad skulptūra, susidėvėjusi nuo lietaus, klimato sąlygų, pakeičiama naujesne, gražesne.

Pamaldumas Šnipiškių Jėzui, kuris dabar gal pamirštas, buvo gyvas ir labai svarbus ne tik paprastiems žmonėms, ne tik kaip liaudiškojo pamaldumo dalykas. Tai rodo ir šalia skulptūrų parodoje eksponuojami XIX a. sukilimo vadų ženklai, relikvijos – medalikėliai, kurie buvo rasti kartu su jų palaikais kapvietėse šalia Gedimino pilies 2017 m. Beveik visi sukilėliai turėjo medalikėlius su Šnipiškių Jėzaus atvaizdu vienoje pusėje, o kitoje – Aušros vartų Dievo Motinos. Apskritai XIX a. buvo pažymėtas tautos kančios laiku, ir Kristaus, nešančio kryžių, atvaizdas žmonėms buvo labai aktualus.“

Ekspozicijoje rodomas svarbus „Salvator Mundi“, pasaulio Išganytojo, atvaizdas, pasitikdavęs piligrimus, ateinančius iš rytinės LDK dalies, Lydos kelio, išorinėje Aušros vartų koplyčios pusėje. Šis paveikslas labai retai rodomas viešai dėl savo dydžio, todėl ši paroda – gera proga savo akimis išvysti garsųjį Aušros vartų Išganytoją. Iš Kalvarijų stočių paveikslų Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojami autorių neturintys darbai, taip pat, kaip ir Paveikslų galerijoje, pažymėti karingojo ateizmo vandalizmo ženklais – koks iškalbingas vien faktas, kad vardai juose išraižyti kirilica.

Gražus parodoje atrastas dailininko J. Balzukevičiaus „Šv. Jonas Nepomukas“, susisiejantis su Šnipiškių Jėzaus koplytėlės detektyvine istorija, nutapytas ant linoleumo, kaip ir jo Kryžiaus kelio stočių paveikslai, ir specialiai šiai parodai restauruotas. Taip pat – relikvijoriai iš Aušros vartų koplyčios lobyno, apie 500 kilogramų sverianti iždo skrynia su trimis skirtingais raktais, kuriuos turėjo trys skirtingi asmenys. Kuratorės teigimu, ji vos nukelta iš Aušros vartų palėpės.

„Beveik visi šios parodos objektai, išskyrus „Salvator Mundi“, Šnipiškių Jėzų, gal dar vieną kitą ypatingos apsaugos reikalaujantį daiktą, grįš atgal į savo bažnyčias, į Aušros vartų lobyną, kurį rekonstruotą ketinama atverti jau šią vasarą“, – sakė Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė ir pridūrė, kad nuolatiniams muziejaus lankytojams bus įdomu pasigilinti į jau ne vienoje parodoje matomų eksponatų, pavyzdžiui, Šnipiškių ar Vizičių Jėzaus, atsiveriančius vis kitus istorijos kontekstus.

Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“ Bažnytinio paveldo muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka