Saldus piemens sapnas, arba Neapolietiška prakartėlė

Ta susitelkimo ir džiugesio atmosfera, kurią sukuria šiurkštus personažų grožis ir tarpusavio harmonija, neįtikėtinai puikiai perteikia Gerąją Naujieną. Vaizduotės reikšmės žmogaus gyvenime neįmanoma pervertinti, o Katalikų Bažnyčia tai seniai suprato.

Ankstyviausias Mergelės su Kūdikėliu Jėzumi atvaizdas yra Romos Priskilės katakombose. Jį mums paliko nežinomas III a. menininkas. Bizantiškoje tradicijoje įprasta Jėzaus gimimą vaizduoti grotoje, Juozapą simboliškai paliekant lauke, nuošalyje.

Nors Lukas mini piemenis ir ėdžias, nė vienas iš keturių evangelistų nekalba nei apie grotą, nei tvartelį. Tačiau Betliejaus Gimimo bazilika, vėliau tapusi atskaitos tašku, iškilo aplink grotą, kurioje, pasak tradicijos, gimė Kristus, – taip rašoma ir apokrifinėse evangelijose. Kaip žinome, ola ar urvas yra plačiai paplitę religiniai ir kosminiai simboliai.

Išminčiai arba magai, kuriuos mini Evangelija pagal Matą ir apokrifai, prakartėlėje įkūnija tai, kas svetima, nepažįstama; simbolizuoja tris anuomet žinomo pasaulio populiacijas – Europos, Azijos ir Afrikos. Išminčių skaičiui svyruojant nuo 2 iki 12, popiežius Leonas Didysis, atsižvelgdamas į Evangelijoje minimas tris dovanas, nustatė, kad išminčių būta trijų.

Manoma, kad pirmąją trimatę – skulptūrinę – prakartėlę, kurią ir šiandien galima pamatyti Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje (Santa Maria Maggiore) Romoje, popiežiaus Nikolajaus IV (1288–1292 m.) užsakymu sukūrė Arnolfo di Cambio 1291-aisiais. Tai įvyko praėjus beveik 70 metų nuo pirmos gyvosios prakartėlės sukūrimo, kurią per 1223 m. Kalėdas Grečo mieste įrengė šv. Pranciškus Asyžietis.

Prakartėlių vaizdavimo raida – begalinė ir universali. Jai aptarti reikėtų ištisų tomų. Vien Italijoje susiformavo atskiros svarbios vaizdavimo tradicijos, pavyzdžiui, Genujoje, Bolonijoje, Romoje ir Neapolyje. Ypač XVIII a. plačiai paplito paprotys Viešpaties gimimo scenas atkurti bažnyčiose, o vėliau ir namuose. Teigiama, kad Neapolio aristokratija varžėsi tarpusavyje, kam priklauso gražiausia ir prabangiausia gimimo scena.

Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios gimimo scena atkeliavo ir į paprastų žmonių butus, tapdama simboliniu Kalėdų šventimo centru. Tuo metu pradėjęs sklisti eglutės puošimo paprotys įsiliejo į šią tradiciją.

Nepaisant sekuliarizacijos iššūkių, prakartėlė dar ir šiandien nepraranda savo žavesio. Jos įrengiamos pagal šeimos ar šalies tradiciją, o kartais – priešingai, ieškant inovatyvumo, pasitelkiamos netikėčiausios technologijos.

Neapolio prakartėlė turi apibrėžtą kanoną, kurio šiukštu nevalia pažeisti. Ir tam yra aiški priežastis.

Neapolietiška prakartėlė tradicinį vaizdavimą meistriškai apipina istorijomis ir legendomis, įtraukia daugybę personažų, kurie, žinoma, yra visiškas anachronizmas. Tačiau kaip būdinga visam sakraliniam menui, taip yra mėginama Kristaus gyvenimą sudabartinti ir suaktualinti. Apie tai savo knygoje „Storia del presepe. Personaggi, miti, simboli“ rašo tyrinėtojas Erberto Petoia.

Neapolietiškų prakartėlių menas atspindi XVIII a. aplinką, pasitelkdamas 72 figūras bei specifinius kraštovaizdžio elementus. Į keletą svarbiausių pažvelkime iš arčiau.

Kraštovaizdis yra toks pat svarbus, kaip ir veikėjai jame. Jį sudaro trys kalvos su grotomis (olomis). Būtinai turi būti tiltas, simbolizuojantis žengimą nežinomybės link, bei tekanti upė – laiko, kuris nesustoja, ir paties gyvenimo alegorija.

Benino (arba Benito) – kalno atšlaitėje miegantis piemuo, kuris, kaip kartais teigiama, sapnuoja visą gimimo įvykį. Jeigu jis pabustų, Kalėdų nebebūtų. Beninas – tai žmonijos, laukiančios Kalėdų, bet apsnūdusios ir tingiai nerangios dieviškumo akivaizdoje, simbolis. Žmonės tik sapne sugeba priartėti prie amžinybės, kai išsilaisvina iš tikrovės rūpesčių ir malonumų.

Bet yra ir kitas piemuo, dažnai paprasčiausiai vadinamas Meraviglia („Nuostaba“). Jis yra visiška Benino priešingybė. Išsižiojęs ir plačiai išskėtęs rankas, stovėdamas grotos prieangyje, jis stebi Jėzaus gimimą. Meraviglia įkūnija nuostabą, neišvengiamai kylančią susidūrus su žmogui nepavaldžiu dieviškumu, kai prisiliečiama prie ko nors didingo. Kai kurie autoriai mano, kad šis personažas yra tas pats Beninas, pažadintas iš savo sapno.

Šautuvu nešinas medžiotojas yra mirties alegorija. Stovėdamas upės žiotyse jis kartu su žveju vaizduoja dienos ir nakties, gyvenimo ir mirties dvilypumą.

Žvejo kelnės atraitotos iki kelių, o marškiniai atlapoti ties krūtine. Jis vaizduojamas su meškere ar be jos, tačiau visada šalia dosniai apkrauto žuvies prekystalio. Savo atsainia išvaizda ir spalvingais drabužiais žvejys reprezentuoja gyvenimą. Taip pat primena ir sielų žvejybą su aiškia nuoroda į Jėzų, sielų žveją.

Netoli upės suklupusi skalbėja, besiruošianti išsiskalbti drabužius, yra akušerės, kuri padėjo Mergelei Marijai gimstant Gelbėtojui, alegorija. Kūdikėliui Jėzui prausti panaudotos šluostės atrodo visiškai švarios, jos simbolizuoja Jo stebuklingą gimimą.

Šventoji Šeima – Marija su Juozapu ir Kūdikiu Jėzumi – užima centrinę grotą. Mergelė dėvi rožinę suknelę ir mantiją, o šventasis Juozapas tradiciškai vilki violetinį drabužį ir geltoną mantiją.

Jautis ir asilas, šildantys naujagimį, yra ne kas kita kaip gėrio ir blogio alegorija.

Dėdės Zi’ Vicienzo ir zi’ Pascalis yra du veikėjai, šėlstantys ir ūžiantys kokioje nors tavernoje ir galbūt net žaidžiantys kortomis. Jie atrodo itin linksmai nusiteikę, tačiau iš tikrųjų simbolizuoja tarpusavyje kontrastuojančius dalykus: vienas jų yra karnavalas, o kitas – mirtis.

Šalia Šventosios Šeimos esančioje grotoje visada stovi vyno statinių prikrautas vežimas, kurį traukia jaučiai, vadeliojami raudonskruosčio Čičibako (Ciccibacco). Į jį pažvelgus matosi, kad vyras mėgsta pakilnoti taurelę ir savo išpūstais žandais bei atsikišusiu pilvu šiek tiek primena pagonių dievą Bakchą. Čičibako dažnai lydi fleitininkai ir dūdininkai, primenantys Dioniso apeigas. Jis yra ribinė figūra tarp švento ir profaniško, tarp gėrio ir blogio.

Maistu prekiaujančių veikėjų yra dvylika, ir jie simbolizuoja metų mėnesius. Sausiui atstovauja mėsininkas, o vasariui – sūrininkas. Kovui – vištų pardavėjas, balandžiui – kiaušiniai, o gegužei – vaisius parduodantys sutuoktiniai. Birželį įasmenina kepėjas, liepą – pomidorų, rugpjūtį – arbūzų, o rugsėjį – prinokusių figų pardavėjas. Spalį – vyndarys, o lapkritį – kaštonų pardavėjas. Galiausiai gruodis vaizduojamas kaip žuvies prekeivis.

Sakoma, kad čigonė išpranašavo Gelbėtojo atėjimą, o paskui buvo paversta pelėda, nes įžūliai nusidėjo. Čigonė su vaiku ant rankų simbolizuoja pabėgimą į Egiptą, o be naujagimio – Kristaus kančią.

Trys išminčiai simbolizuoja pasaulį ir laiką, kuris nuščiūva Jėzui gimstant. Baldassarre yra vyresnis, jojantis ant juodo žirgo, Gasparre yra jaunuolis ant balto žirgo, o Melchioras yra tamsiaodis su bėru žirgu. Trys arkliai yra nakties, vidurdienio ir aušros alegorija.

Neapolietiškoje prakartėlėje negali trūkti ir amatų. Pavyzdžiui, drabužių pardavėjas vaizduojamas kaip turtingai apsirengęs užsienio pirklys, jis simbolizuoja šventojo ir profaniškojo pasaulio susitikimą. Gėlių pardavėja ir jos prabangus prekystalis simbolizuoja Jėzaus gimimą. Čia pat ir melžėja, tvarkanti pieno kibirus, ir stalius, primenantis Juozapo, Jėzaus įtėvio, profesiją. Kita privaloma figūra – vienuolis, kuris yra savotiška jungtis tarp praeities ir dabarties.

Ši įvairiaspalvė ir daugiatautė minia: valstietės, audėjos, slaugės, juodaodžiai karaliai, Osmanų viziriai, Nubijos vergai, kurią metų metus papildo nauji aktualūs personažai, yra tarsi nesibaigiantis ir stebinantis pasakojimas apie tai, kad profaniškąjį pasaulį aplanko Dievas.

Popiežius Pranciškus savo laiške „Admirabile signum“ ragina sugrąžinti prakartėlės ženklą į mūsų aplinką: šeimą, mokyklą, darbo vietas ir viešąją erdvę. Kad atgautume gebėjimą stebėtis. O mūsų nuostaba neišsakomos Dievo meilės akivaizdoje virstų gražiausia malda – dėkojimu.