Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Šalia Mačernio

Grupė bendramokslių fotoateljė interjere. Pirmoje eilėje iš kairės: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis. Antroje eilėje iš kairės: Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. Apie 1940 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“

„Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras, staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo nežinomybėje“, – taip 1951 metais knygoje „Vytautas Mačernis. Poezija“ rašė poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tais pokario dešimtmečiais taip ir buvo. Tačiau šiandien V. Mačernis kartu su tais, kuriems brangi ir sava jo poezija. V. Mačernio gimimo 100-mečio proga norėčiau prisiminti tuos šiaurietiško Lietuvos krašto literatus, kuriems buvo lemta būti šalia poeto.

1936 metais dešimtajame žurnalo moksleivijai „Ateitis“ numeryje buvo išspausdintas Telšių gimnazijos literato V. Mačernio eilėraštis „Nėra laimės“. „Ateityje“ tais metais gana dažnai eilėraščius spausdino Biržų pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimnazijos auklėtiniai Leonardas Žitkevičius, Eugenijus, o vėliau ir Leonardas Matuzevičiai, Paulius Drevinis, vabalninkietė Panevėžio gimnazijos moksleivė Pranutė Aukštikalnytė.

Tikriausiai šis, o gal ir vėliau „Ateityje“ pasirodę V. Mačernio eilėraščiai „Miražai“, „Laiškas Kristui“, „Snaigių muzika“ ir kiti, sudomina E. Matuzevičių. Abu jauni poetai pradeda susirašinėti, keistis šapirografuotais literatų laikraštėliais (biržiečiai gimnazistai leido „Literatą“, o Telšių gimnazijos literatai – laikraštėlį „Šešios žaros“ – aut. past.). Vėliau susitikdavo moksleivių literatų vakaruose, rengiamuose Panevėžyje, Šiauliuose, Biržuose, Telšiuose, Pasvalyje, Rokiškyje ar kitur.

Toks literatūros ir muzikos vakaras Biržų gimnazijoje buvo surengtas 1938 metų sausio 29 dieną. Jame dalyvavo Pasvalio, Panevėžio, Linkuvos, Mažeikių, Telšių gimnazijų atstovai. Eilėraščius skaitė pasvaliečiai Julius Šimkevičius, Jonas Linkevičius ir Aleksas Šatas. „Vytautas Mačernis, – rašoma informacijoje („Ateitis“, 1937–1938 Nr. 2 p. 608) apie šį vakarą, – imponavo minties gilumu ir savotiška mistiška dvasia. Ypač visiem patiko jo eilėraštis „Mirties paveikslas“. (…) Paulius Drevinis sekė pasaką apie karalaitę, Br. Krivickas, kaip visada, linksmai nuteikė klausytojus savo jumoristiška novele „Gydytojas Trupeika“, o Eugenijus Matuzevičius baigia literatūrinę programos dalį, padeklamuodamas eilėraščių apie vargą, rymantį ant lauko ežios, apie žvejų naktį ir jūrą.“

Beje, tą vakarą Švietimo ministerijos inspektorius Povilas Rainys įteikė E. Matuzevičiui premiją už praėjusią vasarą tarptautinėje moksleivių stovykloje su Broniumi Krivicku leistą sienlaikraštį.

Netrukus (kovo mėnesį) pasirodo tų metų pirmasis (iš viso jau ketvirtas) Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlis „Literatas“, kuriame buvo išspausdinti vakaro svečių P. Aukštikalnytės („Sugriuvus tėviškė“) ir V. Mačernio („Mirties paveikslas“) eilėraščiai. Paskutiniame laikraštėlio puslapyje redakcijos prierašas: „Redakcija nuoširdžiai dėkoja visiems bendradarbiams, ypatingai svečiams (Pr. Aukštikalnytei ir Vyt. Mačerniui), kurie sutiko bendradarbiauti mūsų laikraštėlyje.“

Vytautas Mačernis 1941 m. rugsėjo 16 d. Nežinomo fotografo nuotrauka. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Jau gerokai vėliau, apie 1989 metus, Vytautas Kubilius (Biržų gimnazijoje rašęs noveles ir apsakymus, tapo vienu žymiausių Lietuvos literatūrologų), sudarydamas V. Mačernio kūrybiniam palikimui skirtą išsamiausią (eilėraščiai, poezijos vertimai, proza, kritika, laiškai) leidinį „Po ūkanotu tėviškės dangum“, šio eilėraščio (jis niekur kitur nebuvo spausdintas) tekstą paims iš „Literato“ laikraštėlio. Ir kituose išlikusiuose „Literato“ numeriuose (peržiūrėjau keturis Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus fonduose esančius laikraštėlius – 1937, 1938, 1940 ir 1944 metų) redaktoriai spausdino kitų Lietuvos gimnazijų poetų, V. Mačernio bičiulių ir pažįstamų Kazio Bradūno, Julijos Švabaitės, Prano Kozulio, Aldonos Nasvytytės, A. Pupinio, Pauliaus Drevinio (jis tais metais mokėsi Tauragės gimnazijoje) eilėraščius. 

1938 metų vasarą būrys moksleivių laivu „Lietuva“ keliauja Nemunu iš Kauno į Neriją. Tarp jų ir V. Mačernis, P. Aukštikalnytė, P. Drevinis, iš Gulbinų kilęs kunigas Jonas Petrėnas, jaunimo ypač mylimas Panevėžio gimnazijos kapelionas Alfonsas Sušinskas. Jis, E. Matuzevičiaus žodžiais tariant, buvo jaunųjų dvasios stiprintojas, beveik kiekviename „Ateities“ numeryje spausdinantis jaunimui skirtus pakilius tekstus, kurie, be abejo, formavo ir Telšių gimnazisto V. Mačernio pasaulėjautą.

Tie metai jam buvo įsimintini ne tik dėl gimusio meilės jausmo šioje kelionėje sutiktai Danguolei iš Tauragės gimnazijos. Tais metais jo rašiniui apie lietuvių naująją poeziją „Ateities“ redakcijos paskelbtam konkursui vertinimo komisija, kuriai priklausė ir poetas Bernardas Brazdžionis, skyrė trečiąją premiją. Beje, pirmoji premija atiteko Biržų gimnazijos abiturientui Mamertui Indriliūnui, kuris vėliau, studijuodamas Kauno ir Vilniaus universitetuose, taps vienu artimiausių V. Mačernio bičiulių, kartu su Br. Krivicku griežtu ir negailestingu (tai E. Matuzevičiaus žodžiai) Vytauto kūrybos kritiku.

Tą vasarą, atostogaudamas tėviškėje Gulbinuose, P. Drevinis parašys apybraižą „Kryžių šalies saulėlydžiai“ („Ateities spinduliai“, 1939 m.). Ją pradės pasakojimu apie Telšiuose surengtą religinės muzikos ir literatūros vakarą. Prieš tai abu pradedantieji poetai ne kartą buvo susitikę literatūriniuose gimnazistų vakaruose Panevėžyje, Mažeikiuose ir Tauragėje. Apie Tauragėje surengtame Žemaitijos moksleivių meno vakare eilėraščius skaičiusį bičiulį V. Mačernis, ir pats ten savo eilėraščius skaitęs, „Ateityje“ (1938–1939 m. Nr. 5) rašė: „Pasirodo P. Drevinis su savo vykusiais elegiškais eilėraščiais. Truputį perdaug graudinimosi.“

„Pagaliau sutinku Vyt. Mačernį, – rašo minėtoje apybraižoje „Kryžių šalies saulėlydžiai“ P. Drevinis. – Iš pradžių manau, kad nekalbės su manim ir bus puikus, nes jis jau baigė gimnaziją. Bet Vytautas tik šypsosi, kad net gera ant širdies liko. Įsikalbėjom apie moksleivių laikraščius. Vytas labai patenkintas „Ateitimi“ ir „Ateities spinduliais“.“ (Tais metais „Ateitis“ išspausdino dviejų aktyviausių redakcijos talkininkų abiturientų V. Mačernio ir P. Aukštikalnytės nuotraukas.)

Nuoširdžiai kitą dieną bičiulio iš Telšių palydėtas P. Drevinis netoli Pasvalio traukinyje sutinka  kraštietį kunigą A. Sušinską, o viešėdamas Krinčine aplanko bičiulius Leonardą ir Eugenijų Matuzevičius, vieši pas seserį Marytę Petriškiuose.

1939 metų rudenį V. Mačernis tampa Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų ir Teologijos–filosofijos fakultetų studentu, įsijungia į Vinco Mykolaičio-Putino įkurtą studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“. Čia ir jo pažįstami Pasvalio–Biržų krašto literatai E. Matuzevičius, P. Aukštikalnytė, M. Indriliūnas, Br. Krivickas.

„Tai literatų karta, – vėliau rašys P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė, – pasiryžusi tarti naują žodį, išsivaduoti iš vyresniosios Brazdžionio, Aleksandriškio, Salomėjos Nėries kartos įtakos, kurių šešėlyje augo ir brendo. Jie atsisuko veidu į Vakarų meną, filosofiją. (…) Kiekvienas turėjo savo mėgstamus autorius. Mačernis gilinosi į anglų ir prancūzų poeziją, vertė Edgarą Po, Oskarą Milašių.“

1940-aisiais, Lietuvai atgavus Vilnių, ten iš Kauno perkeliamas universitetas. V. Mačernį, negavusį vietos Tauro bendrabutyje, savo kambarėlyje priglaudžia studentas Morkūnas, dėl švelnių manierų ir mandagaus elgesio vadintas „šilkiniu ponaičiu“. Ramumas ir santūrumas jam bus būdingi iki pat senatvės. Mykolas Morkūnas – pasvalietis, gimęs Vaškų valsčiuje, Payslikio kaime. Mokydamasis Biržų gimnazijoje priklausė ateitininkams. 1938 metais baigęs gimnaziją, dvejus metus mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, o 1940 metais pradėjo ekonomijos studijas Vilniaus universitete. Karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, o vėliau išvyko į JAV. Čikagoje įsteigė savo spaustuvę ir 1961 metais 1500 egz. tiražu išspausdino V. Mačernio „Poeziją“. Tuo metu tai buvo pati išsamiausia jo poetinės kūrybos knyga.

Vytautas Mačernis tarp literatūros vakaro dalyvių 1939 m. Nežinomo fotografo nuotrauka. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Studijų Vilniuje, o vėliau, paskutiniais gyvenimo metais tėvų sodyboje Šarnelėje, V. Mačernis, rašydamas bičiuliams laiškus, nusiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį, o kartais – ir visą eilėraščių pluoštelį. Jie po Lietuvą plito nuorašais. Po netikėtos mirties (žuvo nuo sprogusio sviedinio skeveldros) buvo susirūpinta kūrybos išsaugojimu. „Pokario metais, – rašė E. Matuzevičius, – ilgą laiką V. Mačernio kūryba bolševikinių instancijų buvo ignoruojama, nutylima, blokuojama…“

Negailestingas likimas buvo ir jo bičiuliams. Dalis jų (Kazys Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir kt.) pasitraukė į Vakarus. L. Matuzevičius, P. Drevinis, Petras Zablockas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo ištremti į Sibiro platybes. (Beje, monsinjoras, labai vertinęs V. Mačernį ir jo poeziją, Intos lageryje 1951 metais paruošė rankraštinį V. Mačernio poezijos rinkinį.) Nelengvi pokario metai buvo ir E. Matuzevičiui, sovietinių ideologų persekiotam ir smerktam už stalinizmui nepataikaujančią kūrybą. P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė, kuriai Panevėžio gimnazijoje buvo pranašaujama S. Nėries šlovė, pasitraukė iš poezijos į tautosakos tyrinėjimo barus. 

Skaudi lemtis ištiko M. Indriliūną ir Br. Krivicką. Pastarasis žuvo 1952 metų rudenį. Mamertas, mylimiausias V. Mykolaičio-Putino studentas, galėjęs tapti vienu garsiausių literatūros mokslininkų ir kritikų, žuvo kartu su dvidešimčia jaunuolių 1945 metų vasario 21 dieną. Žuvusieji buvo suguldyti Krinčino miestelyje, vėliau išvežti į Pabiržę ir užkasti Tatulos pakrantėje, Gerkiškių kalneliuose. Atgimimo metais jam skirtus eilėraščius parašys Krinčino žemės poetai E. Matuzevičius ir Mykolas Karčiauskas.

V. Kubilius, kruopščiai tyrinėjęs V. Mačernio literatūrinį palikimą, parengė ir išleido dvi jo kūrybos knygas. Tačiau bene nuoširdžiausias V. Mačernio kūrybos puoselėtojas buvo E. Matuzevičius. Jam mirus V. Kubilius savo „Dienoraščiuose“ (p. 291) rašė, kad Eugenijus buvo „vienintelis, kuris domėjosi kitu, džiaugėsi, palaikė. Buvo kultūrinių akcijų širdis. Visi Mačernio minėjimai, knygos išleidimas ir muziejaus kertelė – tik per jį. Jis atkakliai gynė ir stūmė. Buvo ištikimas savo kartai – siuntė Bradūnui knygas, kai tai buvo pavojinga. Pasiuntė kone visus Mačernio eilėraščių nuorašus. Kaip gyveno Br. Krivicko žūtimi, tos vietos atradimu. Tie draugai buvo jame ir su juomi. Jungė vienintelis prieškario epochą su stalinistine. Išliko dėl savo geranoriškumo, komunikabilumo. Jį „arė“ jau 1946 m., paskui 1950/52 m. ir jo balsas turėjo prislopti, netekti intymumo gaidų ir raminančios elegijos. Bet liko atviros širdies, kultūrinių interesų žmogus, be galo ištikimas savo kraštui“.

Tai patvirtina ir dvi poeto Eugenijaus man dovanotos knygos. Viena – naujosios lietuvių poezijos antologijos „Žemė“ (joje yra pluoštas V. Mačernio eilėraščių) antrasis leidimas. Kita – 1991 metais Plungėje surengtos konferencijos, skirtos V. Mačernio kūrybai ir asmenybei, pranešimų medžiaga, parengta paties E. Matuzevičiaus.

Savo tekstą norėčiau užbaigti V. Mačernio sonetu iš „Žiemos sonetų“ ciklo:

Už lango regis vakaro dangus ugninis,

Jame iškyla ąžuolais apaugusi kalva.

Tenai ramus senolių mano kapinynas,

Ten žemė, juos pridengusi, puri, lengva.

 

O čia – senolių namas didelis ir tvirtas,

Jame gyvena atkakli, žemaitiška dvasia.

Ne vienas ją nešiojęs dulkėmis pavirto,

O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose.

 

Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno

Senoliai grįžę mano kambary susėda

Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu

 

Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano:

Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,

Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien