2022 07 02

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Aktorius Vytautas Paukštė. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

2022 07 02

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Salve, Vytautai Paukšte!

Liepos antrąją teatro ir kino aktorius Vytautas Paukštė švenčia devyniasdešimties metų jubiliejų. Ši šventė – ne tik jo, bet ir mūsų, žiūrovų. Be jo būtų daug skurdesnė ne tik Klaipėdos dramos teatro, bet ir visos Lietuvos istorija. Ilgiausių metų, geros sveikatos, mielas Vytautai!

„Šitiek metų / Tarytum karčią metėlių arbatą / Geriu aš pareigą. Tik pareiga / Mane čia atvedė ir čia paliko. / Bijau prisipažinti, kad ne Dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“ Jaudinamai skambėjęs V. Paukštės – Mažvydo monologas tapo aktoriaus gyvenimo motto. 

Paukštė – tai didžiulė teatrinė epocha, lietuviško profesionalaus teatro renesansas. Nedaug Lietuvoje artistų, su kurių vardais ištirpsta miestų ribos, kuriuos atpažįsta ne pavieniai gerbėjai, bet visi lietuviai. V. Paukštės stotas, skvarbus žvilgsnis, ilgi žili plaukai ir, aišku, pypkė, – jis lyg iš René Magritte’o paveikslo išlipęs personažas.

Jo galva – pilna debesų, vasariškai skaidrių ir pilnų tamsaus dramatizmo. Per visą savo gyvenimą jis žmonėms kėlė dvasią ir juokindamas juos, ir priversdamas mąstyti kartu su savo kuriamais personažais. Jo pypkė buvo prigrūsta teatrinio tabako, kurį rūkėme mes, žiūrovai. Vytautas ją tvirtai laikė savo rankose ir leido mums užuosti gero tabako dūmo skonį.

Vytauto Paukštės šeima: mama Adelė Žigaitė-Paukštienė, tėvas Jonas Paukštė, sesuo Valerija Paukštytė, Vytautas Paukštė. Dešinėje nuotraukoje – Albertas Paukštė, Vytautas Paukštė, Valerija Paukštytė. Šeimos archyvo nuotraukos
Aktorius Vytautas Paukštė apie 1967 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Aktorius Vytautas Paukštė. Audriaus Zavadskio nuotrauka

Vytautas buvo intelektualus ir modernus aktorius, nesistengdamas savo talento atskleisti iki galo. Svarbiausia jam buvo paveikti žmogų. R. Magritte’o paveiksle realios pypkės tiesiog nėra, mes regime tik jos atvaizdą, o V. Paukštės gyvenimiška išminties pypkė, scenoje jos išskleistas dūmas ir visi vienas už kitą brandesni vaidmenys – realybė, kuri, net atsitraukus jos kūrėjui, liko su mumis. 

Visos šį unikalų aktorių charakterizuojančios detalės susijungia į visumą ir padeda suvokti ne tik Lietuvos teatro, bet ir kino istoriją. Šio aktoriaus kūryba įdomi kaip gražus architektūrinis statinys, viliojantis ne tik savo išore, bet ir vidumi. Kažkada Vitalijus Mazūras taikliai prasitarė, kad nuvykus į Klaipėdą ir nesutikus V. Paukštės tolygu nepabūti Klaipėdoje.

Nors teatras šiandien pamažu jau prisipratina būti be jo unikalių vaidmenų, nes aktorius – garbaus amžiaus, bet ir šis miestas, ir pats teatras dar sunkiai įsivaizduojami be šio artisto. Iki šiol Vytautas Paukštė Klaipėdoje laikomas išskirtine asmenybe, gerbiama įvairaus amžiaus žmonių. Jis – gyva legenda, tikras Teatro kankinys. Rodos, nieko antgamtiško, tačiau aktoriaus poetiškas stilius, pakilios intonacijos, tik jam vienam būdingos iškalbingos pauzės, apibendrinti mostai suformavo tikrovišką vaizdą, žiūrovui leidžiantį geriau suvokti realybę. 

„Mes niekur nepersikūnijam, viską imame iš savęs. Kitaip neįmanoma“, – ne kartą sakė V. Paukštė. Nors aktoriaus gyvenimas sodrus pačių žemiškiausių išgyvenimų, patirčių, jis sugebėjo tai „iš savęs“ kilstelėti nuo žemės. Didžiulių vaidmenų galerija – ir nė vieno vaidmens, kuris nebūtų tapęs meno kūriniu. V. Paukštė įprasmino savo pavardės semantiką, paskui save skraidindamas jį stebinčiuosius. 

V. Paukštė 1957 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (antroji profesionalių aktorių karta), kelerius metus vaidino Marijampolės dramos teatre. Nuo 1963 m. yra Klaipėdos dramos teatro aktorius. Daugiau nei per penkis dešimtmečius uostamiesčio teatro scenoje ir kine aktorius sukūrė apie du šimtus vaidmenų.

V. Paukštė apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, yra Klaipėdos garbės pilietis, Magistro žiedo savininkas, visų su Klaipėdos teatru susijusių klausimų, dviejų rekonstrukcijų liudytojas. 

V. Paukštės fenomenas neišsitenka tik kultūroje, jo likimas kalba ir apie Lietuvos istoriją: tėvas 1952 m. mirė Sibire (kalėjo su monsinjoru Alfonsu Svarinsku), Vytautui su seserimi ir broliu teko slapstytis, gyventi vaikų namuose, ilgą laiką nešioti etiketę „nevyjezdnoj“, būti Sąjūdžio aktyvistu.

Rež. Stasio Čaikausko spektaklio „Atžalynas“ pagal Kazį Binkį scena (Kapsuko (dabar – Marijampolės) dramos teatras, 1956 m.). Vytautas Paukštė – Gimnastikos mokytojas. Marijampolės dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Povilo Gaidžio spektaklio „Laikrodininkas ir višta“ pagal Ivaną Kočergą scena (Klaipėdos dramos teatras, 1967 m.). Vytautas Paukštė – Karfunkelis, Algirdas Venckūnas – Jurkevičius. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Povilo Gaidžio spektaklio „Mindaugas“ pagal Justiną Marcinkevičių scena (Klaipėdos dramos teatras, 1969 m.). Vytautas Paukštė – Mindaugas. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka

Šiandien, kai karas Ukrainoje nualino ne tik narsiąją už mus visus kovojančią tautą, bet ir visas progresyviai mąstančias šalis, nes psichologinį stresą, tą tylųjį genocidą patirti taip pat labai sunku, Vytauto Paukštės fenomenas tampa tam tikru laikotarpio ženklu, nusakančiu, ką teko patirti žmonėms, kurie buvo papuolę į saugumo atstovų sąrašus. 

Šio aktoriaus kūrybinėje biografijoje – šimtas trisdešimt vaidmenų teatre ir septyniasdešimt kine. Reikšmingiausi jų: Albinas Dūda (G. Kanovičiaus „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai“), Karfunkelis (I. Kočergos „Laikrodininkas ir višta“), Profesorius, Paslikas (K. Sajos „Poliglotas. Abstinentas“), Mindaugas (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“), Agripa (W. Shakespeare’o „Koriolanas“), Virėjas (B. Brechto „Motušė Kuraž“), Mažvydas (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“), Andriušenka (V. Merežko „Nakties žaidimai“), Psichologas (K. Binkio „Atžalynas“), Sokratas (S. Tsanevo „Paskutinė Sokrato naktis”), Augėjas (F. Dürrenmatto „Heraklis ir Augėjo tvartai“), Duonkepys (M. Pagnolio „Duonkepio žmona”), Ponia Tautkrūša („Tautkrūša“ pagal W. Schwabą), Karalius Lyras (W. Shakespeare’o „Karalius Lyras“), Hamletas („Mano Hamletas“ pagal W. Shakespeare’ą); kine – Cezaris („Ave, vita!“), Banys („Velnio sėkla“), Arnas Titenis („Edeno sodas“).

Nors V. Paukštės herojai labai skirtingi ir sukurti per daug nekeičiant savo išorės, tačiau aktorius sugebėjo kas kartą kitaip perteikti kuriamų personažų mąstymo procesą, iš vidaus atskleisti šių žmonių esmę. Todėl vieni kritikai jį labiau vertino kaip komedinio žanro aktorių, kiti – herojinio. Ir visi buvo teisūs, nes V. Paukštės vaidmenų amplitudė skirtinga ir visais atvejais įtaigi.

Šiandien V. Paukštės vaidmenys, kadaise žadinę lietuvių sąmoningumą, budinę tautą, artinę Sąjūdį, įgyja dar didesnę reikšmę, tuo labiau kad jis pats įvairiuose kontekstuose juos prisimindavo, vertino, nors jie buvo patys sunkiausi. Tai – Mindaugas ir Mažvydas. 

Kiekviename naujame spektaklyje V. Paukštė sugebėdavo nustebinti aplinkinius: „Prisimenu, statėme Justino Marcinkevičiaus poezijos spektaklį „Krintančios žvaigždės“. Kompozitorius T. Makačinas parašė zongą, kurį dainuoti turėjo Paukštė. Laukiu – uždainuos jis ar ne. Juk Paukštė nedainuodavo, niekas ir niekur negirdėjo jo dainuojant. Ir jis pats jaudinosi: „Kažin ar sudainuosiu!“ Laukiu, gal tas jo drovumas, tas varžymasis praeis. Staiga vienoj repeticijoj ėmė ir uždainavo. Taip jautriai, prasmingai. Muzikalus jis (Regina Mikalauskaitė, „Toks gyvenimas ir lieka“, „Švyturys“, 1986 m., Nr. 19, p. 14)“, – prisiminimais dalinosi Povilas Gaidys.

Dėl aukšto Klaipėdos dramos teatro spektaklių meninio lygio ir dėl įdomių vaidmenų šis teatras buvo vertinamas itin palankiai, kiekvieną kartą išskiriant Vytautą Paukštę. Kandusis Egmontas Jansonas sakė: „Paukštė yra viskas: likimas, nutikimai, istorija, praeitis, meilė, neapykanta, sarkazmas, lyrika, velnias žino, dar kas. Artistas – daugiaveidis, lengvas senovės graikų Dievas Prometėjas – nuolat besikeičiantis, tampantis, atgimstantis, vienintelis, nepakartojamas, mylimas. Talentingas Artistas!“

Kino kritikė Živilė Pipinytė, išsamiai išanalizavusi V. Paukštės kino vaidmenis, rašė: „Paukštės kino vaidmenys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, deja, jau išnykusių inteligentų – mokytojų, gydytojų, mokslininkų, kunigų portretų galerija, į kurią įsiterpia sodrūs ties įvairių pasaulių riba balansuojantys tarpininkai ar keistuoliai. Tačiau šiuose personažuose aktorius įrašė konkrečius ir dramatiškus ideologijų ir santvarkų padalytų XX a. žmonių likimus, į kuriuos verta įsižiūrėti ir įsiminti.“

Rež. Marijono Giedrio filmo „Herkus Mantas“ kadras (Lietuvos kino studija, 1972 m.). Vytautas Paukštė – Vyskupas.
Rež. Semiono Aranovičiaus filmo „Sulaužyta pasaga“ kadras („Lenfilm“, 1973 m.). Vytautas Paukštė – Petersonas, Marina Nejolova – Leida.
Rež. Aleksejaus Germano filmo „Sunku būti Dievu“ kadras (Rusijos Federacija, 2013 m.). Vytautas Paukštė – Kabani.

***

Vytautas Paukštė: Tenka prisiversti atgaminti viską, kas buvo. Tas išėjimas į sceną – stresas. Kiti stebisi – tu tiek metų scenoje, koks tau stresas, ko nerviniesi? Ne, neįmanoma prie to įprasti. Kuo toliau – tuo baisiau. Gal dėl atsakomybės prieš save. Aš scenos bijojau visada. Nuo pirmojo išėjimo prieš publiką, nuo diplominio spektaklio, kai Antano Vienuolio „Prieblandą“ vaidinome Akademiniame teatre.

Gal reikėjo tuomet mesti teatrą. Nes buvau kone be sąmonės. Neatsimenu, ką scenoje veikiau. Tai, matyt, charakterio savybė, nieko nepadarysi. O vaistus gerti baisu, nes kartu su nusiraminimu ir kūrybinis nervas gali nusėsti.

Stresas, matyt, kažką stimuliuoja. Vieni sako, kad jeigu tau teatre sunku, tai eik iš teatro, ko jame būni. Yra kita nuomonė, ir Romualdas Juknevičius mums taip sakydavo, – jeigu tau teatre pasidarė gera ir lengva, tai eik iš teatro. Nežinau, kur tiesa.

Nežinau, kaip atrodo mūsų profesija iš kitos – salės – pusės. Tai jūs, žiūrovai, pasakykit. Mes juk šito nematome. Jeigu tu padarei akivaizdžią klaidą – tada tu matai, negali nusiraminti, graužiesi. Jeigu kam nors iš partnerių atrodo, kad gerai padarei, tu juk nežinai būdamas scenoje, ar iš tikrųjų gerai.

Mūsų žiūrovai buvo labai intelektualūs. Žmonės stovėdavo ilgose eilėse prie knygynų ir teatrų, nes jiems reikėjo atsakymų į tam tikrus būties klausimus. Iš niekur kitur tokių atsakymų jie negalėjo tikėtis.

***

Aktorius Regimantas Adomaitis: Vytautas Paukštė – vienas didžiausių Lietuvos artistų. Todėl, kad jis yra nuostabiausias žmogus, kuriame labai gražiai dera abi pusės – ir žmogiškoji, ir artistiškoji. Netgi drįstu sakyti, kad jis ne vienas didžiausių, o pats didžiausias artistas. 

Aktorė Nijolė Sabulytė: Paukštė niekada nepriklausė jokiai partijai. Jis kaip niekas kitas giliai jautė Lietuvą. O buvo gūdūs sovietiniai laikai. Bet jis neprisitaikė. Tai jautė geri režisieriai ir vien dėl to jį kviesdavo vaidinti. Nuo paviršutiniškų režisierių Vytautas kažkaip sugebėdavo išsisukti. Be to, jis vienodai geras buvo tiek vaidindamas tragedijas, tiek komedijas. Manau, kad apie tai labai nedaug parašyta, bet jis buvo nepakartojamas komikas.

Aktorius Liubomiras Laucevičius: Su Vytautu Paukšte visi mėgo būti. Jis traukdavo kitus žmones. Paukštė – intelektualus, protingas žmogus. Jis matė esmę, o kai tą esmę pasakydavo, tai kai kurie žmonės iškart nesusigaudydavo. Vien dėl to jis taip visus traukė, nes visi siekė suprasti, norėjo iš jo taško pamatyti vieną ar kitą situaciją. 

Kino režisierius Algimantas Puipa: Aš žinojau, kad neįveiksiu jo teatrinio stiliaus. Paukštės vaidmenis, jų faktūras kažkuo apdėdavom, todėl man netrukdė jo teatrinė patirtis, paukštiška kalbėjimo maniera. Autentiškų dalykų pakeisti negalima, o tas Vytauto atpažįstamumas man niekada netrukdė. 

Paukštė niekada nenusileisdavo, kad jam kažkas galėtų sušukti ar ką šiurkštaus pasakyti, ar kankinti pusę dienos kaip, tarkim, Bronių Babkauską, kuris turėjo pusę dienos lipti ir išlipti iš vežimo. Tai Vytautas Paukštė, turbūt vienintelis iš lietuvių aktorių, kurio tokia savigarba. Jam svarbiausia buvo vaidmuo, jo sukūrimas, todėl vidinės įtampos neturėjo. Paukštė nieko nebijojo, jis ir Gaidžio nebijojo…

Režisierius Gintaras Varnas: Paukštei svetimas patosas, kuris jo kartai buvo būdingas. Mes šiandiena vengiame bet kokio patoso, gal todėl Paukštė labai lengvai pritapo prie šiandieninio teatro organiškumo. Tiesa, atrodo, buvo didžioji jo siekiamybė scenoje. (Manau, ir gyvenime.) Jis išliko charizmatiškas, spindinčiomis didžiulėmis, giliomis akimis, visada labai gyvas, linksmas, juokingas, šmaikštus. Humoro jausmas ir savita autoironija jį visą laiką gelbėjo ir lydėjo.

Režisierius Aidas Giniotis: Vytautas Paukštė – vienas mylimiausių mano sutiktų aktorių. Stebėdamas jį teatro scenoje ir filmuose, pastebėjau didiems aktoriams būdingą savybę – ypatingą organiškumą. Niekada nesupainiosi, kad tai Paukštė. Jo personažai savo tiesas išsako su išskirtine jėga ir teisybe. Kai jis atėjo į pirmą repeticiją, aš net akis bijojau pakelti. Tačiau bedirbant labai pamilau šį aktorių. Pasitvirtino taisyklė, kad genialieji visada yra labai paprasti ir šilti žmonės. 

Aktorius Arūnas Sakalauskas: Vytautas Paukštė – vienas iš paskutinių teatro mohikanų, kad ir kaip negražiai skambėtų šitas žodis. Iš visos aktorių plejados yra tik keli aktoriai kaip uolos, be kurių niekaip neapsieisi, kurių niekaip negali pamiršti. Tai yra aktoriai, kuriems gimus Dievas, matyt, pasiuntė angelą, kad pakuždėtų į ausį, kas jie bus. Šie aktoriai turi prigimtinę Dievo dovaną.

Aktorius, režisierius Benas Šarka: Paukštės tylėjimai gyvenime persiduodavo į jo pauzes scenoje. Pavyzdžiui, scenoje jis galėjo tylėti kiek nori, kiek jaučia. Tos pauzės nebuvo imituotos, kokių gal norėjo režisieriai. Paukštei svarbu ne malti žodžius, jo kiekvienas žodis turi išvinguriuoti, o kartais iššauti. Po pauzės. Paukštė buvo laisvas – jis niekada nenorėjo patikti. Gal iš čia ir jo tie užsidarymai, tie tylėjimai. Kartais jo nematyti, nematyti, nematyti, o kartais – sutinki, sutinki, sutinki kur nors gatvėje. Ir neatrodė, kad jo ilgai nematei. 

Aktorius Vytautas Paukštė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vytautas Paukštė su kurso draugais. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademijos) II laida (1953–1957 m.). V. Paukštės asmeninio archyvo nuotrauka
Rež. Jono Kavaliausko spektaklio „Prieblandoje“ pagal Antaną Vienuolį scena (Kapsuko (dabar – Marijampolės) dramos teatras, 1956 m.). Vytautas Paukštė – Samodukas, centre – Nijolė Narijauskaitė, dešinėje – Juozas Jaruševičius, antroje eilėje (palinkęs) – Rimgaudas Karvelis. Marijampolės dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Broniaus Gražio spektaklio „Kriminalinis tango“ pagal Egoną Rannetą (Klaipėdos dramos teatras, 1968 m.). Vytautas Paukštė – Filosofas, Julija Sakalaitė – Lilja. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Broniaus Gražio spektaklio „Barbora Radvilaitė“ pagal Juozą Grušą scena (Klaipėdos dramos teatras, 1973 m.). Vytautas Paukštė – Juokdarys, iš kairės – Romualdas Grincevičius, Povilas Stankus, Aleksandras Šimanskis. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Povilo Gaidžio spektaklio „Mažvydas“ pagal Justiną Marcinkevičių scena (Klaipėdos dramos teatras, 1976 m.). Vytautas Paukštė – Mažvydas, Marija Černiauskaitė – Benigna. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Povilo Gaidžio spektaklio „Proletarinis laimės malūnas“ pagal Viktorą Merežką scena (Klaipėdos dramos teatras, 1981 m.). Vytautas Paukštė – Andriuščenka, Balys Barauskas – Aicvajus, Rimantas Nedzveckas – Iljucha. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Arvydo Lebeliūno spektaklio „Duonkepio žmona“ pagal Marcelį Pagnolį scena (Klaipėdos dramos teatras, 1997 m.). Vytautas Paukštė – Duonkepis. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Valdo Pranulio spektaklio „Vedybos“ pagal Nikolajų Gogolį scena (Klaipėdos dramos teatras, 1998 m.). Vytautas Paukštė – Podkoliosinas, Darius Meškauskas – Kočkariovas. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Sigito Račkio spektaklio „Pikviko klubo užrašai“ pagal Charlesą Dickensą scena (Klaipėdos dramos teatras, 2002 m.). Vytautas Paukštė – Račkys Vordlis. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Rež. Algirdo Dausos, Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai“ kadras (Lietuvos kino studija, 1969 m.). Vytautas Paukštė – Mokytojas.
Rež. Almanto Grikevičiaus filmo „Ave, vita“ kadras (Lietuvos kino studija, 1970 m.). Vytautas Paukštė – Cezaris.
Rež. Algimanto Puipos filmo „Velnio sėkla“ (Lietuvos kino studija, 1979 m.). Vytautas Paukštė – Banys.
Vytauto Paukštės susitikimas su rašytoja Ieva Simonaityte Klaipėdos dramos teatre 1970 m. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Po Vytauto Paukštės režisuotos operos „Čigonų baronas“ Klaipėdos muzikiniame teatre 1971 m. Iš kairės: solistas Virgilijus Noreika, dirigentas Kazimieras Kšanas, solistė Vlada Kubilienė, Vytautas Paukštė. Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotrauka

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.