2021 02 27

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Sąlytis su istorija poezijai būtinas. Apie Cz. Miłoszo opus magnum – „Poetinį traktatą“

Poetas Czesławas Miłoszas. EPA nuotrauka

Czesławas Miłoszas. Poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Vienas didžiųjų lenkų poetų, Nobelio premijos (1980 m.) ir daugelio kitų prestižinių apdovanojimų laureatas. Jo veikalai išversti kone į dvidešimtį kalbų. Daugelio JAV ir Lenkijos universitetų garbės daktaras, Lietuvos ir Krokuvos garbės pilietis. Gimė 1911 m. birželio 30 d. Šeteniuose, Lietuvoje, mirė 2004 m. rugpjūčio 14 d. Krokuvoje, Lenkijoje.

Cz. Miłoszo, kurio 110-ųjų metų gimimo sukaktį šiemet minime, gausaus poetinio palikimo, kurto septyniasdešimt metų, neįmanoma apibūdinti keliais sakiniais. Tai jausmų ir intelekto, buities detalių ir istorinės sintezės poezija, metafizinė poezija ir kartu glaudžiai susijusi su autoriaus biografija. Cz. Miłoszo interesų sferą aiškiai iliustruoja trijų jo svarbių poemų pavadinimai: „Moralinis traktatas“, „Poetinis traktatas“ ir „Teologinis traktatas“. Rašytojo stilistinė įvairovė randasi iš talpesnės formos troškimo ir užsispyrėliško siekio vytis tikrovę.

Cz. Miłoszo asmenybės ir kūrybos tyrinėtojas, istorikas, literatūros kritikas Janas Błońskis 1980-aisiais taip jį yra apibūdinęs: „Nobelio premija – tai ne tik Miłoszo talento pripažinimas. Tai apdovanojimas ir už jo atkaklumą bei ištikimybę vidiniam balsui, kuris buvo jo kelrodis per istorijos pinkles ir biografinių įvykių virtinę. Jo kalba perregima ir šviesi, tačiau poezija – tamsi, susipainiojusi visuose savo turtuose. Jeigu lygintume šią poeziją su muzikiniu instrumentu, tai tik su vargonais. Vargonai mėgdžioja visus garsus, tačiau vis tiek išlieka vargonais. Jie sukuria muzikinę vienovę – taip pat, kaip ir Miłoszo eilės susilieja į poetinę visatą, kurioje paslaptingu būdu sugyvena ironija ir harmonija, romantiniai motyvai ir intelektualinis atšiaurumas, gebėjimas panaudoti dešimtis dialektų ir neabejotinai atpažįstama sakinio struktūra, įtaigus stiliaus grynumas, kuriame nėra nieko nereikalinga ir kuris keliais potėpiais nutapo ištisus pasaulius.“

Kitas Cz. Miłoszo asmenybės ir kūrybos tyrinėtojas, literatūrologas Aleksanderis Fiutas yra rašęs: „Poeto biografiją galima suvokti kaip stulbinamą ir apčiuopiamą žmogaus likimo atsitiktinumo pamoką. Pamoką, kurią XX amžiuje istorija davė vienam iš Centrinės Europos gyventojų. Kartu tai sunkiai aprėpiama patirtis, stebėjimai, mintys, atsiminimai, sudarantys atskirą gyvenimą, kuris šiuo atveju apima beveik visą epochą.“ Epochą, kuri prasidėjo dvidešimtajame amžiuje ir pasibaigė jau dvidešimt pirmajame, pirmaisiais naujosios epochos metais.

Šiomis dienomis pasirodė labai svarbaus Czesławo Miłoszo poetinio veikalo – jo opus magnum – „Poetinio traktato“ – vertimas į lietuvių kalbą. Dviem kalbomis, lietuviškai ir lenkiškai, poema skaitytojams prabyla poeto, vertėjo, profesoriaus Tomo Venclovos ir leidyklos „Apostrofa“ dėka.

Naujos knygos pasirodymo proga virtualioje knygų šventėje „Knygų savaitė“ įvyko „Poetinio traktato“ pristatymas. Apie jo aktualumą šiandienos visuomenei, poezijos ir istorijos sąlytį, apie istoriją, tarnaujančią žmogaus orumui apginti, prof. T. Venclovą ir A. Fiutą, lietuvių skaitytojams žinomą iš knygos „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu“ („Alma littera“, 1997 m.), kalbino literatūrologas dr. Mindaugas Kvietkauskas. (Pokalbio įrašą galite pasižiūrėti LRT mediatekoje.)

Cz. Miłoszo „Poetinis traktatas“ pasirodė 1957-aisiais, labai sudėtingu laiku, autoriui esant emigracijoje Prancūzijoje ir negalint išvykti į Ameriką, kur gyveno jo šeima. Tačiau šis kūrinys, T. Venclovo teigimu, Cz. Miłoszą išgelbėjo, išgydė, suteikė jam labai reikšmingą rašytojo statusą Vakaruose ir vėliau pravertė pelnant Nobelio premiją. „Poetinis traktatas“ kalba apie sudėtingą XX a. istoriją ir epochos sąmoningumo poezijos likimą jame. Taip pat šioje knygoje pateikiami išsamūs paties Cz. Miłoszo parašyti poemos komentarai, kuriuos galima skaityti kaip ypatingą eseistikos kūrinį ar vadovą po kultūros istoriją ir paties Cz. Miłoszo biografiją.

T. Venclovos manymu, Cz. Miłoszo „Poetinis traktatas“ yra aukščiausias Lenkijos poezijos pasiekimas XX amžiuje, daugmaž tokio pat lygio kaip Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ ir „Vėlinės“.

Kiek dabar atitinkame epochos sąmoningumą, negalėčiau pasakyti, tokie dalykai paprastai paaiškėja po penkiasdešimties metų, kai išnyksta šiandienės aistros ir poeziją pradedame suvokti iš tam tikros distancijos. Pagal tai ir sprendžiame, ar poezija išliko, ar ne, ar ji dar skaitoma, ar jau nebereikalinga.

Prof. T. Venclova papasakojo, kad kai pirmąkart šią poemą perskaitė, ją iškart labai pamėgo, tokį didelį poetinį įspūdį ji jam paliko. Žinoma, anuomet jis dar visai negalvojo apie vertimą, tačiau ši mintis ilgainiui pradėjo kirbėti vis dažniau. „Poetinio traktato“ vertėjas prisiminė rusų poeto Osipo Mandelštamo žodžius: šito nėra mūsų kalba, bet tai turi būti mūsų kalba, ir teigė besilaikantis šio O. Mandelštamo priesako – svarbius jam asmeniškai kūrinius ne kartą bandęs išversti į lietuvių kalbą.

„Įdomiausia, žinoma, poemoje yra jos filosofinė dalis apie tai, kas yra poezija mūsų amžiuje – dvidešimtajame, o dabar – dvidešimt pirmajame, ar ji turi kokį sąlytį su istorija, ar neprivalo jo turėti, – kalbėjo T. Venclova. – Miłoszo sprendimas – kad sąlytis su istorija poezijai būtinas. Gal ne tiek žmonijai, kiek pačiam poetui. Jeigu nebandysime bent žodžiais atsakyti į istorijos iššūkius – mes esame žuvę. Atsakyti į juos reikia. Ir tokia pozicija lieka svarbi ligi šiol.“

Cz. Miłoszo „Poetiniame traktate“ kalbama apie skaudžias istorines traumas: Varšuvos sukilimą, Lenkijos sostinės sunaikinimą, Holokaustą, žmonių abejingumą žydų tragedijai, okupaciją, kolaboravimą su totalitarine valdžia, emigraciją. Vis dėlto Cz. Miłoszas istoriją pasitelkia kaip įrankį žmogiškumui apginti.

T. Venclova įsitikinęs, kad užsisklęsti savo traumose yra blogiausia, ką galima sugalvoti šiandieniame pasaulyje, nes istorija mus moko oriai, žmogiškai elgtis traumų ir katastrofų akivaizdoje. Tai esminis dalykas, kaip pastebėjo Cz. Miłoszas, išskiriantis mus iš gamtos.

Poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius Tomas Venclova. Jurgos Graf nuotrauka

„Miłoszo poema taip pat yra lenkų poezijos apžvalga, pradedant nuo Jaunosios Lenkijos: Kasprowicziaus, Wyspiańskio, baigiant Miłoszo amžininkais ir netgi bičiuliais, tokiais kaip Józefas Czechowiczius. Lietuvoje labai mažai pažįstame šiuos poetus, todėl kai kurie poemos skirsniai gali atrodyti ne visai suprantami, nors kiekvienam poetui Miłoszas randa lakonišką, taiklų, dažnai ironišką apibūdinimą. Kaip tik ir kalbama, kokius jie siūlo atsakymus į istorijos iššūkius, kurie atsakymai beverčiai, o kurie turi prasmę. Tik sąmoningas priėjimas prie to, kas vyksta aplinkui, mums gali padėti. Mes nežinome, ar pasaulis nežus ir nenuvirs į totalitarizmo bedugnę“, – kalbėjo T. Venclova. Jo manymu, Cz. Miłoszo poema ir visas jo gyvenimas įrodo, kad totalitarizmo pavojų įmanoma išvengti.

T. Venclova pasvarstė apie tai, kad būtų galima parašyti panašų poetinį traktatą ir apie lietuvių poeziją: „Man kartais tokia pagunda kildavo, bet manau, kad neparašysiu. Šiek tiek tai bandžiau išreikšti straipsniuose, esu rašęs apie Radauską, Nyką-Niliūną, Brazdžionį, Maironį, kitus. Stengiausi rasti tų poetų formules, charakteristikas. Iš principo panašus į Miłoszo plėtotės kelias. Jo poema prasideda nuo Krokuvos, Jaunosios Lenkijos sąjūdžio ir jo poetų. Yra žinoma, kad kai kurie lietuviai prisidėjo prie Jaunosios Lenkijos sąjūdžio, sakysime, Herbačiauskas – su visomis to sąjūdžio ydomis, silpnumais, bet taip pat ir su jo savotiškumu.“

Pasak T. Venclovos, ir mes turime skamandritų (Varšuvos poetų grupė) – didele dalimi skamandritas buvo Henrikas Radauskas, tačiau retai galynėjęsis su istorija. Arčiau epochos sąmoningumo poezijoje buvo Alfonsas Nyka-Niliūnas, patyręs aiškų Cz. Miłoszo poveikį. Netolimas epochos sąmoningumo principui daugelyje savo veikalų buvo Algimantas Mackus.

„Kiek dabar atitinkame epochos sąmoningumą, negalėčiau pasakyti, tokie dalykai paprastai paaiškėja po penkiasdešimties metų, kai išnyksta šiandienės aistros ir poeziją pradedame suvokti iš tam tikros distancijos. Pagal tai ir sprendžiame, ar poezija išliko, ar ne, ar ji dar skaitoma, ar jau nebereikalinga“, – kalbėjo poetas, vertėjas T. Venclova.

Literatūrologas Aleksanderis Fiutas, mąstydamas, kuo Cz. Miłoszo poema „Poetinis traktatas“ gali būti aktuali šiandienei lietuvių skaitytojų bendruomenei, pabrėžė, kad visų pirma joje pristatomos dvi istorinės perspektyvos – Lenkijos ir Lietuvos, čia vaizduojama ne tik Varšuva, bet ir Cz. Miłoszo laikų Vilnius. Autoriaus žvilgsnis bendrai aprėpia Europos civilizaciją, tiria XX amžiaus pradžios laikotarpį, kartu civilizacijos permainas per pasaulinius karus ir susidūrimą su nacistiniu bei komunistiniu totalitarizmu.

„Tačiau kartu tai ir literatūros istorija, šiuolaikinės lenkų poezijos istorija. Miłoszas ne tik apžvelgia požiūrį į istoriją, bet ir pateikia saviškį į visą poeziją. Jis paneigia skamandritų poeziją, mat ji atitrūkusi nuo tikrovės, per daug jausminga ir per daug mėgaujasi gyvenimo žavesiu, taip pat avangardistų poeziją, kaip susitelkusią į kalbines manipuliacijas, įvairias žodžių reikšmes ar garsus. Miłoszui artimesnė vadinamųjų katastrofistų tradicija, kuriai pats ir priklausė – poetų, kurie gyveno XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir į savo laiką žvelgė su artėjančio karo, pasaulio pabaigos nuojauta. Jie suvokė savo laiką kaip istoriją, į kurią skverbiasi kažkoks didesnis pavojus – tarsi tam tikros epochos pabaiga“, – aiškino A. Fiutas. Tarsi nujaučiant tam tikros civilizacijos, paremtos krikščionybe, pabaigą. Sunku pasakyti, tęsė A. Fiutas, ar tai yra krikščionybės pabaiga, bet, be abejo, krikščionybė dabar patiria didelę krizę. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Esmingiausia Cz. Miłoszo poemoje kalbant apie šių dienų skaitytojus, pasak literatūrologo, yra vadinamoji naujoji dikcija ir atsigręžimas į visą romantinės poezijos tradiciją, įskaitant A. Mickevičiaus kūrybą, taip pat lenkų poeto Cypriano Norwido, į intelektualiąją poeziją ir refleksiją.

„Tą naująją dikciją galime laikyti ištisa poezijos mokykla, kuriai anglosaksų poezijoje priklauso tokie vardai kaip T. S. Eliotas ar Wiliamas Carlosas Williamsas, rusų poezijoje – Mandelštamas ir Brodskis. Lietuvių poezijoje šiai naujajai mokyklai priklauso Tomo Venclovos kūryba, o lenkų poezijoje šios mokyklos tęsėjai – Wisława Szymborska, Zbigniewas Herbertas, iš dalies Tadeuszas Różewiczius ir vėlesni jų įpėdiniai: Adamas Zagajewskis, Ryszardas Krynickis. Taigi ši naujoji dikcija – tai refleksija pasitelkus poeziją. Kitaip tariant, mąstymas eilėmis, kaip kadaise yra pasakęs Miłoszas“, – aiškino A. Fiutas.

Svarbiausia, Cz. Miłoszui, pasak A. Fiuto, ištrūkti iš istorijos, pavaldžios didžiųjų skaičių galiai – klasių, rasių, tautų, visuomenių istorijos, istorijos, kur į žmogų žvelgiama kaip į neišvengiamos evoliucijos dalį, ir suvokti save visų pirma kaip asmenį. Poezija tam ir pasitelkiama, kad priešintųsi didžiųjų skaičių istorijai. Pastarąją Cz. Miłoszas suvokia ne kaip įvykių seką, bet kaip buvimą istorijoje per individualią žmogiškąją patirtį, mąstant apie žmogų ne kaip apie didelės visuomenės, etninės grupės dalį, bet kaip apie mažos bendruomenės, savo šeimos narį, kaip kad senajame Lietuvos dvarų pasaulyje.