Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

20 min.

Samuelis Bakas. Atkurti prarastą rojų dailininko drobėje 

Samuelis Bakas, „Akis už akį (A)“ (2009 m.). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka

Yra daug būdų papasakoti į Vilniaus gatvių mūrą įsigėrusią istoriją, tačiau vaiko ranka senos knygos puslapiuose nupieštas Vilniaus getas tampa neįkainojamu pasakojimu. Taip dailininko kelią pradėjęs Samuelis Bakas savo kūriniuose bando atkurti tai, kas buvo sugriauta.

Samuelis Bakas gimė Vilniuje 1933 m. rugpjūčio 12-ąją. Kaip nuolat pabrėžia pats dailininkas, anuomet žydų šeimoje gimusiam berniukui nebuvo šansų išgyventi, nes tais metais Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris. S. Bakas mini, kad jo gyvenimas buvo nužymėtas stebuklais, kurie padėjo jam išgyventi Vilniaus getą ir slapstymąsi. Net patyręs didelę tragediją, žymus dailininkas jaučiasi laimingas galėdamas savo kūryboje apie ją kalbėti – tai tam tikra jo vykdoma edukacinė misija.

Vaikystės rojus

S. Bakas savo kūrybai įkvėpimo semiasi iš to, ką patyrė Vilniuje Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau visą gyvenimą jį lydi šviesioji pusė – vaikystės rojus, kur norėtų sugrįžti, būtent į Vilnių iki Antrojo pasaulinio karo.

S. Bakas gyveno gana pasiturinčioje šeimoje – jo tėvas buvo dantų gydytojas. Berniukas buvo vienintelis keturių senelių – iš mamos ir tėvo pusių – anūkas, todėl buvo labai mylimas ir lepinamas. Savo knygoje „Nutapyta žodžiais“ jis daug pasakoja apie ankstyvąją vaikystę, prisimena, kad senelių namuose buvo didelis akvariumas, krištoliniai kandeliabrai, stovėjo vazos su apelsinais, kurie tarpukariu buvo prabangos prekė. 

Kai būsimasis dailininkas gyveno Vilniuje, miestas priklausė Lenkijai, todėl vaikas lankė lenkakalbį darželį. Tačiau artėjant Antrajam pasauliniam karui, kylant antisemitinėms nuotaikoms, darželyje iš Samuelio kiti berniukai pradėjo tyčiotis – dėl to, kad jis buvo žydų vaikas. Pasikeitus nuotaikoms ir politinei situacijai, tėvai pradėjo sūnų leisti į darželį, kuriame buvo šnekama jidiš kalba. S. Bako šeima buvo asimiliuota, kilusi iš miesto, todėl būsimasis dailininkas būtent čia pirmą kartą išgirdo jidiš kalbą, o vėliau jos pramoko iš senelių. Ir dabar dailininkas gali kalbėti jidiš.

Per Samuelio Bako muziejaus Vilniuje atidarymą 2017 m. buvo labai graži akimirka, kai dailininkas čia susitiko su Holokaustą išgyvenusia Fania Brancovskaja, kuriai 2022-aisiais sukako šimtas metų. Juodu apsikabino ir persimetė sveikinimais jidiš kalba.

Dailininkas Samuelis Bakas 2017 m. Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka
Samuelis Bakas, „Getas“ (1970 m.). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelis Bakas, „Turgus“ (1946 m.). Pirmasis S. Bako aliejinės tapybos darbas. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka

Gyvenimas, nužymėtas stebuklu

S. Bakas savo gyvenime patyrė labai daug. Holokausto pradžioje, kai žydai buvo varomi į getą, pirmą kartą kartu su tėvais jis glaudėsi Benediktinių vienuolyne, kuris jungėsi su Šv. Kotrynos bažnyčia. S. Bako vaikystės namai buvo priešais S. Moniuškos skverą, kur dabar yra Mokytojų namai, Vilniaus g. 39. Už S. Moniuškos skvero tvoros ir buvo Benediktinių vienuolynas. Samuelio mama pasiprašė pagalbos, kad juos paslėptų.

Po kurio laiko vienuolynas buvo paverstas nacių kareivių dokumentų archyvu, kur buvo renkami įvairūs manuskriptai, knygos, nusavintas žydų turtas. Vienuolės čia buvo tik aptarnaujantis personalas – joms buvo leista likti čia gyventi, plauti grindis ir tvarkyti archyvą. Antrą kartą Samuelis su mama buvo priimti slėptis šiame vienuolyne beveik paskutinėmis karo dienomis. Kartu su grupele kitų žydų jie slėpėsi už didelės krūvos knygų koridoriaus gale. Knygos buvo sumaniai sudėliotos, kad per vidurį būtų galima padaryti plyšelį išėjimui, o paskui vėl gražiai kaip plytos sukaišiojamos. Rizika buvo labai didelė, nes tame pačiame pastate buvo nacių kareiviai ir valdininkai. S. Bakas buvo slepiamas visai šalia jų – nenuostabu, kodėl dailininkas sako, kad jo gyvenimas nužymėtas stebuklu.

Istorija vaiko piešiniuose

Savo talentą S. Bakas atrado Vilniaus gete. Tuo pat metu čia gyveno ir du žymūs jidiš rašytojai, poetai – Abraomas Suckeveris ir Šmerelis Kačerginskis. Jie pastebėjo, kad Samuelis yra talentingas berniukas ir ieško, kuo užsiimti. Vilniaus gete popieriaus trūko, todėl vyrai devynerių metų Samueliui į rankas įdavė XIX a. pabaigos žydų metraštį, labdaros knygą – Pinką. Ir ištarė berniukui: imk ir piešk ant tuščių šios knygos lapų, galbūt tapsi istoriku, kuris užfiksuos, kas vyksta gete.

S. Bakas piešė. Šalia jo vaikiškų svajonių piešinių nupaišytos scenos iš Vilniaus geto. Šie dailininko kūriniai eksponuoti dar jo vaikystėje – parodoje Vilniaus geto teatro fojė, kur šalia suaugusių dailininkų darbų buvo rodomi ir devynerių metų vaiko piešiniai. Taigi Samuelis tapo istoriku, piešiniais užfiksavusiu Vilniaus geto scenas. Ši knyga yra vienas vertingiausių muziejaus eksponatų – autentiškas dalykas, saugomas fonduose. Lankytojai gali pavartyti Pinką – suskaitmenintą knygos variantą.

Drobėje – bandymai atkurti

S. Bakas sielojasi, kad Vilniuje buvo sušaudyti visi keturi jo seneliai ir tėvas. Vėliau, apmąstydamas savo gyvenimą, dailininkas sukūrė savitą stilių – meninį alegorinį realizmą, kuriame naudojami simboliai: kriaušė, raktas, šachmatų figūra, kaminas, miestas. Miestas S. Bakui visada yra Vilnius. Jis yra sakęs: kad ir kokį miestą pieščiau, kad ir kokiame gyvenčiau, jis vis tiek turės Vilniaus proporcijas, kurias į save sugėriau vaikystėje ir atkartoju dabar.

S. Bako muziejuje yra paveikslas, kurį jis nupiešė būdamas Niujorke. Jame dangoraižiai apsupa nedidelį kiemelį, virtusį šešiakampės žvaigždės pavidalu. Tai buvo Niujorko urbanistinės džiunglės, dangoraižiai, tačiau tam, ką matė, jis suteikė siauro Vilniaus geto kiemelio proporcijas.

Pagrindinis menininko kūrybos simbolis yra kriaušė, simbolizuojanti rojų, vaikystę, to rojaus praradimą ir karo, pragaro atradimą. S. Bako kriaušės labai įvairios: kai kurios atkąstos, bepradedančios pūti, apkaustytos šarvais, su raktais, kurie pavaizduoti ne savo vietoje. Tačiau dailininkas suteikia nedidelę viltį, kad yra galimybė sugrįžti į vaikystės rojų pasitelkus atsiminimus. Kurdamas jis galvoja, koks stalelis galėjo stovėti prie senelio lovos. Nors jis nebus toks pats, vis dėlto tai bandymas atkurti prarastą rojų.

S. Bakas yra sukūręs paveikslų seriją „Adomas ir Ieva“. Joje jis mąsto: jeigu jo abu tėvai būtų išgyvenę Holokaustą, ar būtų galėję atkurti buvusį pasaulį iš naujo? Naudodamas judaistinę tikkun olam sąvoką, S. Bakas skleidžia žinią – nesvarbu, kas atsitiko, reikia atsistoti ir eiti tolyn, sudėlioti savo pasaulį iš naujo, atkurti tai, kas buvo prarasta. 

Samuelis Bakas, „Adomas ir Ieva, ir laikinas prieglobstis“ (2010 m.). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelis Bakas, „Šia kryptimi“ (1969–2011 m.). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka

Tėvynė – Vilnius

S. Bako ryšys su gimtuoju miestu labai stiprus. Kai buvo atidarytas jo vardo muziejus, dailininkas pirmą kartą sugrįžo į Vilnių. Savo tėvyne jis įvardija būtent Vilnių. Ne šalį – Lietuvą ar Lenkiją, bet Vilnių kaip miestą. Nors save laiko pasaulio piliečiu, kosmopolitu, kuris gali nešti gyvenimą su savimi, tačiau, jei kas jo paklausia: „Iš kur tu?“, jis atsako: „Aš esu vilnietis.“

S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, jo istorija įpaminklinta 2021 m. įkurtame kultūriniame S. Bako Vilniaus mieste kelyje, žyminčiame menininkui svarbias gyvenimo vietas: nuo namų, Vilniaus g. 39, S. Moniuškos skvero, simbolizuojančio slėptuves Benediktinių vienuolyne, toliau – pirmoji paroda geto teatre, Arklių g. 5, tada kelias atveda į S. Bako muziejų Naugarduko g. 10. Čia nuskenavus QR kodą galima išgirsti šios vietos istoriją, pasakojamą berniuko balsu – kad būtų įdomu klausytis jaunimui ir žaisti istorinį žaidimą. Jis sugalvotas taip, kad atlieptų S. Bako gyvenimą ir etiškai pristatytų sunkią Holokausto istoriją.

Nors dailininkui pasisekė išgyventi Holokaustą, jis niekada nepamirš, ką teko patirti. S. Bakas save apibūdina kaip Dievo bijantį ateistą. Jis ir tiki, ir netiki vienu metu, nes, kaip ir daugelis Holokaustą išgyvenusiųjų, kelia klausimą, kodėl Dievas leido įvykti tokiai tragedijai. S. Bakas – pacifistas, daugelis jo kūrinių kalba apie humanizmo svarbą ir būtinumą visomis jėgomis stengtis išvengti karinio konflikto.

Dailininkas Samuelis Bakas 2017 m. Vidmanto Balkūno / „BNS Foto“ nuotrauka
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Samuelio Bako muziejus. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Samuelio Bako muziejus. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Samuelio Bako muziejus. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Samuelio Bako muziejus. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Pinko knyga. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelio Bako eskizai Pinko knygoje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelis Bakas, „Praeities našta“ (1967 m.). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Samuelis Bakas, „Gandai“ (1946 m.). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Dėkojame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.