Šanchajus yra mano kaimynas

Liepos 9–16 dienomis Nidoje vyko XXVI tarptautinis Thomo Manno festivalis. Jo metu jau šeštą kartą buvo surengtas esė konkursas studentams, kurio tema – „Kultūros kraštovaizdžiai. Kaimynystė“. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome susipažinti su trijų konkurso laureatų darbais.

Kai kas nors mane nusiveda į kokią fainą vietą, aš nebesugebu į ją sugrįžti. Kai kas nors paprašo juos kur nors pavežti ratuota transporto priemone, mane gelbėja džy-py-esas. O kai kieno nors paklausiu, kiek jiems užtrunka nuo namų atkeliauti iki centro, žmonės ima kalbėti kažkokiais mįslingais pavadinimais, kurie man vis dar nieko nesako. Žmonės sako: „nu tai man čia nuo Naujamiesčio tai netoli“ arba „žinai kaip ten nuo tų Bajorų tai neįmanoma nusigauti greitai“, arba „ai, tai aš pareisiu, viskas gerai, man čia iki Fabų keli žingsniai“. Po paskutinės replikos visi klausantieji pašiurpsta ir planuoja saugų kliedėtojo grįžimą namo, iki tų paslaptingųjų „Fabų“.

Pati gyvenu Šnipiškėse. Vos atvažiavusi į Vilnių ėmiau visų klausinėti, koks gi tas mano burtažodis, kuriuo galėčiau apibūdinti savo maršrutų alfa ir omega. Taip galiu įsilieti į pokalbius net nesuprasdama, apie kokias tikslias geografines vietoves yra kalbama. Taip galiu būti Vilniaus dalis. Bėda ta, kad kaip ir esu Vilniaus dalis, bet kaip ir ne itin turiu namų: gyvenu bendrabutyje, o bendrabutis tai juk ne namai. Tiems, kurie gyvena bendrabutyje, namai yra pas tėvus, bet maždaug tretiems tremties metams prasidėjus imi pastebėti, kad tėvai į tavo kambarį pradeda krūvomis tempti nereikalingus daiktus ir nustoja šluostyti dulkes. Tai kaip ir supranti, kad ten irgi jau nebe tavo namai. Iš centro neini namo, eini į bendrabutį; iš bendrabučio nevažiuoji namo, važiuoji pas tėvus; o iš tėvų lieka tik susirinkti paskutiniuosius daiktus ir suktis moralinės benamystės ratelyje.

Bet benamis irgi nesi – bendrabutyje turi lovą, stalą, kartais net šaldytuvą ar mikrobangę. Turi plaukų džiovintuvą, arbatinį ir, jei pasiseka, spėji nusipirkti makaronų prieš parduotuvei užsidarant. Nesi benamis ir todėl, kad turi kambariokų, su kuriais daliniesi tuo stalu, šaldytuvu, mikrobange ir panašiai. Su kuriais daliniesi langu, vaizdu pro langą, spinta, vėliau jau daliniesi makaronais, dar vėliau rūbais, dar vėliau paslaptimis, o galiausiai ir tuo benamystės pojūčiu, šiek tiek pjaunančiu jaunatviško optimizmo kraujuojančias rankas.

Kalbant apie kraujuojančias rankas, neseniai stoviniavau prie bendrabučio ir mane ištiko keistas vaizdinys – pro šalį ėjo nuo pasaulio apsvaigęs vyras su alaus buteliu rankoje, tačiau kita ranka jam kėlė kažkokių didesnių nepatogumų. Iš jos, man atrodo, silpnai bėgo kraujas. Jis vis sustodavo kas kelis žingsnius, pačiupinėdavo kraujuojančią žaizdelę ir judėdavo toliau. Judėjo labai lėtai, nes stoviniavo iš tikrųjų kas 2-3 žingsnius (čia vienas iš tų retų atvejų, kai nehiperbolizuoju: iš tikrųjų kas 2-3 žingsnius). Ši procesija ėmė mane trikdyti ir aš pabandžiau prieiti ir paklausti, gal žmogui reikia pleistro ar greitosios, ar ko nors tarp šių dviejų paslaugų, tačiau jis neatsakė, į mane net neatsisuko. Jis tiesiog ėjo tolyn ir stoviniavo kas du žingsnius. Man kažkaip pasidarė kvaila, nejauku, o ir galiausiai šiek tiek baisu sekti iš paskos ir klausinėti, ar viskas gerai. Leidau jam nueiti. Jis ėjo Giedraičių gatve, tolyn nuo vietos, kurią vilniečiai man pristatė kaip Šanchajų.

Šanchajus, nes atėjo iš Amerikos; Šanchajus, nes tankiai apgyvendinta; Šanchajus, nes čia gyvena murziai, apskretėliai; Šanchajus, nes pratiažnas rajonas; Šanchajus, nes gyvena romai; Šanchajus, nes čia yra atskira respublika. Maždaug taip, mišria, vietos bendruomenei būdinga rusų-lietuvių kalba, pavadinimo kilmę aiškina patys Šanchajaus vidur Vilniaus gyventojai, įamžinti Jūratės Samulionytės filme „Šanxai Banzai“. Tiems, kurie dar tiksliai nežino, kuriame pasaulio kampe estime, tai Šanchajus – vieta tiesiai prie Vilniaus savivaldybės, einant tolyn nuo „Europos“ (kaip ir priklauso tikram Šanchajui). Nueini tik porą žingsnių nuo modernios Europos ir modernaus Vilniaus, o atsiduri paralelinėje visatoje – mediniai nameliai, vaikai su šlepetėmis ant dviračių, katinai, tulpės, alyvos, vyšnios, obelys, mėlyni vandens čiaupai gatvėje ir visas kitas džiazas. Gal veikiau ne džiazas, bet sunku apibūdinti, kas tiksliai: kaip ir kažkokie bėkit bareliai, bet rusiško popso versija. Povilaitis su nešvankaus repo intarpais. Folklor ir rokenrol.

Naktimis ten viena nevaikštau, bet dienos metu Giedraičių gatvė tapo mano kasdienio maršruto mėgstamiausia dalimi – ja tiesiog praskrendu neliesdama žemės. Beveik kasdien atsikeliu ankstyvą vidudienį, apsirengiu ir keliauju tiesiai per Giedraičius. Nerimauju prie labai retai žaliai užsidegančio šviesoforo, tada skrendu Šanchajumi, fotografuoju tingius katinus pro svetimus langus, tada be didelio entuziazmo pereinu požeminę perėją ties minėtąja „Europa“, naujos energijos pasikraunu iš Neries kulniuodama Baltuoju tiltu ir, tingiai prasivilkusi per Lukiškių aikštę, atidarau Akademijos duris. Šis maršrutas yra arčiausiai to, ką šiandien galiu vadinti namais, ir mylimiausia jo atkarpa pasibaigia labai per greitai.

Šiaip žymiai labiau branginu žolę, rasą ir medį, nei betoną, asfaltą ir plytelę. Tokia jau ta mano agrarinė prigimtis: tikra, lietuviška, aprašyta milijonuose lietuviškos prozos beigi poezijos kūrinių. Todėl man tie mediniai nameliai, vaikai, katinai, tulpės, alyvos, vyšnios ir obelys yra tokie mieli širdžiai. Bet sakydama „mediniai nameliai“ aš neturiu omenyje Žvėryno medinių namelių, turiu omeny Stemplių kaimo Švėkšnos rajone medinius namelius, kuriuos randu Šanchajuje. Ir vaikai čia laksto ne tokie, kaip uždaruose daugiaaukščių namų kiemuose. Šanchajuje jie dažnai bėga basi, su nudrengtais rūbais, gatvėje spygauja tarsi savo kieme ir nemato tame jokios problemos. Užtat daug problemų mato mamos ir močiutės, akylai stebinčios vaikus arba iš savo kiemų, balkonų, arba nuo gatvėje įrengtų suoliukų. Aišku, dabar ta sutvarkyta Giedraičių gatve dažnai elektriniais paspirtukais pralekia ir Vilniaus, Europos vaikai, kuriuos lygiai taip pat akylai prižiūri ir kartu linksminasi jų mamos ir kartais netgi tėčiai. Toks paralelinių visatų susidūrimas nėra pastebimas suaugusiems – jie vieni kitų iš tikrųjų ne itin mato, tačiau tarp vaikų visada ima kibirkščiuoti vaikiškas smalsumas. Jie vieni kitiems įdomūs ir kaip muziejaus eksponatai, ir kaip potencialūs draugai, su kuriais būtų galima taškytis vandeniu, statyti smėlio pilis arba vaikytis katinus. Tačiau paspirtukai ir šalmuoti jų savininkai pralekia ir palieka Šanchajų toli sau už nugaros, ir visi susidūrimo nariai ramiai lieka savo muziejų eksponatais.

Kaip minėjau, naktimis ten viena nevaikštau. Vieną kartą, kai vidur nakties mane ištiko intensyvus emocijų antplūdis, aš nusprendžiau nuo jo pabėgti. Fiziškai pabėgti. Šio proveržio liudininkams pareiškiau, kad einu bėgioti, ir jau man impulsyviais judesiais artėjant link durų jie pradėjo kone klykti: „kur tu dabar bėgsi, ką tu čia nusišneki“, o aš jiems atsakiau: „bėgsiu Giedraičių gatve link Balto tilto ir grįšiu“. Ta Giedraičių gatvė nuaidėjo ore ir aš pati suvokiau, kad tai tikrai nebūtų pats racionaliausias sprendimas šioje situacijoje. Jokioje situacijoje tamsoje bėgti vienai per Šanchajų nebūtų geras sprendimas, net jei dieną juo praskrendu lyg ant sparnų.

Mano atlikto tyrimo, kuris pasibaigė ties žodžių „Šanchajus Vilniuje“ įvedimu į Google, duomenimis, kažkam nuolatos vis niežti rankos „sutaisyti“ Šnipiškes, renovuoti namus, iškelti žmones, padaryti jas „naujuoju Vilniaus centru“. Kažkur girdėjau apie ketinimus čia įrengti restoranų gatvę, pristatyti prabangių daugiabučių ar dar kažkokių panašių dalykų. Nors man tai kelia šiurpą, tačiau šie verslo žmonės visada turi esminį argumentą, prieš kurį tikrai yra sunku pašokinėti: tai skurdas. Akis badantis skurdas, pasirodantis griūvančiais balkonais, šiukšliniais objektais apverstais kiemais, girtais, sužalotais žmonėmis gatvėse ir tais pačiais basais vaikais. Toks skurdas, kurį esame pratę matyti kaimiškose vietovėse, tačiau ten esame linkę jį pateisinti, palikti sau būti – gi negali visi būti turtingi. Bet čia, Vilniaus centre, prie pat Europos, mums jį skauda. Iš Šanchajaus lėtai, bet nuolat bėga kraujas ir mes kas du žingsnius sustojame jį padraskyti, užsimoję šį kartą viską pakeisti, bet pasiduodame ir vėl sustojame lygiai po dviejų žingsnių.

Ir po kažkiek porų žingsnių, manau, suprasime, kad taip lengvai Šanchajaus nesudeginsi. Jis kovoja ir ne veltui yra toks, koks yra, jau virš trisdešimt nepriklausomos Lietuvos metų. Net jei pavyktų sudeginti visus griūvančius namelius ir išasfaltuoti kiekvieną gatvelę, jis išlįstų kur nors kitaip, kita forma, gal kartais net kitu turiniu, bet būtų apie tą patį ir keltų vis daugiau ir daugiau nemalonumų. Tada galėtume jį iš naujo padegti, ir dar padegti, kol sudegintume visą Vilnių, kol sudegintume visą save, kol nebeliktų ko deginti. Tada jis išaugtų tulpe, alyva, vyšnia ar obelimi, kuri iš naujo vėl neprižiūrima susirgtų ir grasintų apkrėsti kitus sodo augalus. Tada mes ją išrautume ir, kaip sodininkai daro, išvežtume jį su piktžolėmis karučiu į mišką, kur žiemą iš po sniegų jį atsikastų žalumynų stygiaus kamuojamos stirnos. Tada jis grįžtų lietumi, kuris vandenyne užsiterštų mikroplastiku, ir galiausiai mes jį vis tiek suvalgytume atlantinės lašišos forma. Ir galiausiai jis grįžtų kaip sapnas, kuriame sena ragana, gyvenanti kaimynystėje, atneštų mums haliucinogeninį obuolį ir taip mes pamatytume visą pasaulio skausmą ir džiaugsmą vienoje obuolio skiltelėje. Obuolio, kuris taip vilioja būti nuskintas, kai rudenį žingsniuoju savo namais tapusiu maršrutu.

Kai užaugsiu, noriu įpirkti namą Šanchajuje. Sode auginčiau tulpes, alyvas, vyšnias ir obelis, auginčiau katiną, apaučiau vaikams batus, uždėčiau šalmus važiuojant dviračiu ir leisčiau kartais jiems pavaikyti ne tik savo, bet ir kaimynų katinus. Visada po ranka turėčiau pleistro ir nebijočiau jo dovanoti, o šeštadieniais pakviesčiau draugus išgerti vyno po žydinčiom alyvom. Jau temstant visi susirastume po penkialapį žiedelį ir kramtytume jį laimingai besiraukydami ir galvodami savo mažus, tuoj išsipildysiančius norus, iki kol galutinai sutemtų ir paskutiniai autobusai parvežtų visus namo.